Ir Jėzus tarė jiems: „Aš esu gyvybės duona“
Vakaras su vyresniuoju Džeritu V. Gongu
Kreipimaisi į BŠS religijos mokytojus • 2017 m. vasario 17 d. • Solt Leiko Tabernakulis
Brangūs broliai ir seserys, susirinkti šį vakarą yra ypatinga privilegija. Dėkoju daugeliui iš jūsų už maloniai parodytą meilę ir palaikymą. Meldžiuosi, kad šį vakarą kalbėdami apie Kristų, džiūgaudami Kristumi,1 mokydamiesi apie Kristų, mes nuolankiai artėtume link Jo.
Šeimų nariai ir sutuoktiniai, man didelė garbė būti kartu su jumis. Jei anglų kalba žodžio „spouse“ (sutuoktinis) daugiskaita būtų „spice“ (prieskonis), tai „spouses“ (sutuoktiniai) būtų „spices“ (prieskoniai). Sutuoktiniai – mūsų gyvenimo prieskoniai. Keliatės anksti, gulatės vėlai, kiekvieną žingsnį jūs pragyvenate su tikėjimu. Dėkoju jums visiems už tai, kas esate ir ką darote.
Paskyrimas dalyvauti vakare su visuotiniu įgaliotiniu gaunamas laišku su prezidento Tomo S. Monsono, prezidento Henrio B. Airingo ir prezidento Dyterio F. Uchtdorfo parašais. Jaučiau Pirmosios Prezidentūros meilę kiekvienam iš jūsų, kai jie prašė, kad Viešpats palaimintų ir įkvėptų mūsų šio vakaro pastangas.
Kai tik gavau šį paskyrimą, paprašiau vyresniojo Kimo B. Klarko ir brolio Čado Vebo suteikti informacijos apie jus – mūsų seminarijos ir instituto mokytojus, misionierius ir BŠS darbuotojus visame pasaulyje.
Sužinojau, kad seminarijos ir instituto mokytojų ir misionierių yra pašaukta 45 731 ir jie moko 133 šalyse: 34 527 iš jūsų tarnauja už Jungtinių Valstijų ribų; 11 204 iš jūsų tarnauja Jungtinėse Valstijose. Kartu jūs kasmet skiriate 20 807 605 valandas evangelinio tarnavimo. Ačiū jums!
Sužinojau, kad 2 878 seminarijų ir institutų darbuotojai tarnauja 129 šalyse: 1 849 iš jūsų – Jungtinėse Valstijose ir 1 029 – už Jungtinių Valstijų ribų. Jūs ištikimai tarnaujate tiesiogine prasme nuo A (Albanijos) iki Z (Zambijos) – apimdami Botsvaną, Bulgariją, Lietuvą, Mozambiką ir Vengriją, bei kitas šalis. Ačiū jums!
Kai kurie iš jūsų mokėte daugelį metų. Pavyzdžiui, neseniai buvo atleista sesuo Enid Mei iš Britų Kolumbijos, seminariją mokiusi 35 metus. Sesuo Mei mokė devynis iš savo dešimties vaikų, du vaikaičius ir dabartinį savo vyskupą. Sesuo Mei sakė, jog ji kasmet meldėsi, kad jos automobilis atlaikytų dar vienus mokslo metus. Paskutinę jos mokymo seminarijoje dieną įsukant į savo kiemą jos automobilio pavarų dėžė galiausiai nebeatlaikė.
Kiti iš jūsų tik pradedate mokyti. Pavyzdžiui, sesuo Džang Dongran iš Korėjos arba sesuo Johana Merkader iš Dominiko Respublikos, kuri pradėjo mokyti šiemet, Bažnyčios narė yra vos šešios savaitės.
Sesuo Margaret Masai iš Kenijos seminariją mokyti pradėjo vos kelios savaitės po prisijungimo prie Bažnyčios. Sesuo Masai kukliai teigia, kad jos mokiniai, kurių daugelis yra gimę Bažnyčioje, mokė ją ir padėjo pakloti Evangelijos pagrindą, kuris laimino ją 17 metų mokant seminariją.
Jūs tarnaujate ir mokote visose klimato zonose, įvairiausiomis sąlygomis, įvairiausių visuomenės sluoksnių mokinius, didelėse ir mažose klasėse.
Brolis Bendžaminas Hedfildas moko Aliaskoje, netoli Šiaurės Ašigalio. Sesuo Lorena Tossen moko Ušuajoje, netoli Antarktidos, kurioje yra Pietų Ašigalis.
Trečiadieniais Solt Leiko Universiteto institute brolis Džeredas Halversonas moko beveik 400 studentų. Paklausiau brolį Halversoną, kaip jis tai daro. Jis atsakė: „Mokau grupę, bet, aptardamas kiekvieną ištrauką, dėmesį kreipiu į pavienius asmenis.“
Lenkijoje sesuo Dagmara Martiniuk, pati būdama viena iš jaunų vienišų suaugusiųjų, keliasi anksti į darbą kepykloje ir užsibūna, kad mokytų instituto klasę.
Sesers Myros Florės Akvilar seminarijos pamoka, Hondūre, prasideda 5 valandą ryto. O Brolio Rubeno Romeu Adroverio instituto pamoka San Chuane, Argentinoje, prasideda 10 valandą vakaro.
Jūs taip pat mokote ir tarnaujate Bažnyčios pradinių ir vidurinių mokyklų pamokose Meksikoje, Kiribatyje, Fidži, Tongoje ir Samoa.
Jūsų dėka daugiau jaunimo ir jaunų suaugusiųjų skaito Raštus ir dabartinių pranašų žodžius nei bet kada anksčiau.
Jūsų dėka vis daugiau jaunimo išmoksta gauti dvasinio pažinimo ir suprasdami doktriną patys atsako į iškilusius klausimus.
Ir jūsų dėka kertiniai kursai visose Bažnyčios mokyklose ir institutuose priartina mokinius prie Jėzaus Kristaus, paties svarbiausio kertinio akmens.
Vėlgi, mes žavimės jumis ir jūsų tarnavimu. Kad ir kur būtumėte, kad ir kokios būtų jūsų aplinkybės, dėkojame jums, kad susirinkote šį vakarą su atvertomis širdimis ir protais – po vieną, du ar daugiau, Jo vardu.2
Kartą, kai po ilgai trukusio pavedimo, ruošėmės leistis Solt Leiko oro uoste, su nuoširdžiu ilgesiu prezidentas Boidas K. Pakeris pasakė: „Džeritai, mano žmona Dona šiuo metu deda orkaitėn duoną. Kai atvyksiu namo, duona bus šviežia ir karšta.“
Ar galite įsivaizduoti arba prisiminti skanią duoną? Pamenate, kaip ji kvepia, šviežia ir karšta? Pamenate skonį – galbūt salsvą arba sūroką?
Duona yra universalus pagrindinis maisto produktas. Visais laikais ir įvairiomis aplinkybėmis gyvenę žmonės valgydavo duoną. Be abejo, mūsų grupė iš viso pasaulio žino skirtingų dydžių, formų, sudėties ir net pavadinimų duoną.
Galbūt dėl to, kad visi žmonės žino duoną ir nuo jos priklauso, mūsų Gelbėtojas pareiškė: „Aš esu gyvybės duona“3
Šiame pasaulyje tarp erškėčių ir usnių mes valgome duoną savo veido prakaitu kaip ir Adomas su Ieva. Moralinė laisvė teikia tikrus pasirinkimus. Dvasinis augimas ateina iš tikrų išbandymų. Bet mūsų Gelbėtojas nepalieka mūsų vien tik su šio pasaulio žabais ir akmenimis. Gelbėtojas laimina mus mana, kasdiene duona, sakramentiniu pažadu, kad galėtume gyventi, viltis, džiaugtis ir to mums netrūktų.4
Mūsų Viešpats pareiškia:
„Aš, Viešpats, išskleidžiau dangus ir sustačiau žemę, mano rankų darbus; ir viskas juose yra mano.
Ir aš ketinu aprūpinti savo šventuosius. […]
Nes žemė yra kupina ir visko pakanka, ir dar lieka.“5
Kitaip tariant, Jo pasaulis – ne žabų ir akmenų pasaulis. Tai – duonos kepalėlių ir žuvų pasaulis.
Ar pamenate, kaip Jėzus pamaitino minią keliais duonos kepalėliais ir keliomis žuvimis? Pažiūrėkime ir įsivaizduokime, kad esame ten.
[Vaizdo siužetas]
Jėzus: „Pažvelk, kokia minia.“
1-as mokinys: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti. Jie neturi ko valgyti.“
Jėzus: „Tai jūs duokite jiems valgyti.“
2-as mokinys: “Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“
Jėzus: „O kiek turite duonos?“
1-as mokinys: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis.“
Jėzus: „Atneškite man juos. Suskirstykite žmones būriais po penkiasdešimt, kad jie būtų pamaitinti. […] O Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, dėkoju Tau už dosnumą. Amen.“6
[Vaizdo siužeto pabaiga]
Keturi Naujojo Testamento pasakojimai7 aprašo, kaip Gelbėtojas pamaitino 5 000 žmonių minią. Dar du Naujojo Testamento pasakojimai aprašo,8 kaip kitą kartą Gelbėtojas pamaitino 4 000 žmonių minią. Panašu, kad šiose didelėse miniose buvo vyrai su moterimis ir vaikais.9
Kartais sakome, kad Dievą galimą pamatyti detalėse. Neseniai šio Mato, Morkaus, Luko ir Jono Evangelijų pasakojimo apie tai, kaip Gelbėtojas pamaitino 5 000 žmonių minią, detales kartu su Biblijos išnašomis sujungiau į vieną Raštų apybraižą.
Ar galite pakviesti Šventąją Dvasią, kad atvertų mūsų supratimą, kai studijuosime Raštų pasakojimus ir Gelbėtojo pavyzdyje pastebimus Evangelijos principus?
Meldžiame, kad sustiprėjęs Gelbėtojo tarnystės vertinimas prie Jo priartintų mus, mūsų šeimas ir mokinius.
Štai sujungtos Raštų ištraukos:
„Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.
O jis tarė jiems: “Eikite sau vieni į negyvenamą [t.y. nuošalią, ramią] vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. […]
Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens.“10
„Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.“11
„Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: “Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones,“12 „kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti.“13
„Jėzus atsakė: “Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“14
„Mokiniai tada klausia: “Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“15
„Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė:
“Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“16
„Jėzus tarė: “Atneškite man juos.“17
„Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos.“18 „Toje vietoje buvo daug žolės.“19 „Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.“20
„Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė,“21 „padėkojo ir“22 „davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms.“23 „Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis,“24 „kiek kas norėjo.“25
„Visi valgė“26 „ir pasisotino.“27
„Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“28
„Ir pririnko nulikusių gabaliukų“29 „ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų,“30 taip pat „ir žuvies likučių,“31 „kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.“32
„O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.“33
„[Atsisveikinęs], jis užkopė į kalną melstis.“34
„Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: “Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“35
Ką pastebėjote, pajautėte arba sužinojote, kai Jėzus maitino kiekvieną iš mūsų, mus visus, penkiais kepalėliais ir dviem žuvelėmis? Ar tie kepalėliai buvo kaip mana, kuri buvo saldi tarsi koriandras su medumi?36 Ir kaip dvi žuvelės pasotino mus visus?
Čia aš matau ir jaučiu devynis dalykus. Ko gero jie gali padėti mums geriau suprasti mūsų Gelbėtoją, priartėti prie Jo ir skatina tapti panašesnius į Jį.
1-oji tema: Gelbėtojas vadovaujasi gailesčiu.
Daugelis Gelbėtojo stebuklų prasidėjo nuo supratimo ir gailesčio. Jis žino mūsų širdis ir mūsų aplinkybes. Jis yra kupinas užuojautos žinodamas mūsų viltis ir skausmus, mūsų troškimus ir poreikius.
Tai buvo skausmo kupinas metas. Jonui krikštytojui buvo nukirsta galva, ji buvo atnešta ant padėklo kaip apgailestaujančio karaliaus pažadas šokančiai piktos motinos dukrai. Gelbėtojas su Savo mokiniais pasitraukė į nuošalią vietą pailsėti. Ir ką pajuto Gelbėtojas, pamatęs tiek daug žmonių? „Jam pagailo žmonių.“37 Jis juos priima. Moko juos. Jis juos pagydo. Ir jis paprasčiausiai žino, kad jie neturi ko valgyti.38
Tarnaudamas mūsų Gelbėtojas vadovaujasi gailesčiu – gailesčiu raupsuotajam,39 gailesčiu nedoros dvasios apsėsto sūnaus tėvui,40 gailesčiu našlei, kurios vienintelis sūnus mirė.401 Gelbėtojas moko mus būti tokius, kaip gerasis samarietis, kuris pasigailėjo sužeisto ir palikto mirti.42
Panašiai sūnaus palaidūno tėvas jo pasigailėjo ir išbėgo pasitikti, pamatęs jį „iš tolo.“ 43 Įdomu tai, kad, kalbant apie duoną, kai sūnus palaidūnas „susimąstė“, jo mintys buvo tokios: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos.“44
Gelbėtojo veiksmai prasideda nuo gailesčio. Jis tęsia su maloningu gerumu.
Evangelijos pasakojimai sako, kad, pamaitinęs minią, Jėzus „juos paleido.“ Išnaša (Bažnyčios naudojamoje Biblijoje anglų kalba) tai patikslina. Vietoje „Jis juos paleido“ išnašoje parašyta „atsisveikino su žmonėmis.“45 Ar galite girdėti Jėzų su užuojauta atsisveikinant su žmonėmis šiems nueinant po to, kai juos pamaitino?
2-oji tema: Gelbėtojas pradeda nuo to, ką žmonės turi.
Norėdamas pamaitinti minią, Gelbėtojas pradeda pasiteiraudamas mokinių, ką jie turi. Jis yra Pasaulio Kūrėjas, dangaus ir žemės Viešpats, bet pradeda nuo to, ką jie turi, nuo to, kur jie yra.
“Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis.“46
Gelbėtojas pradeda nuo to, ką jie turi: „Atneškite man juos.“47
Ar kada nors, pažvelgę į tai, kas esate, ko ir ką turite mokyti, nesistebėjote, kaip to, ką turite, gali pakakti? Galbūt, kaip ir mokiniai, mes žvelgiame į mažus duonos kepalėlius ir stebimės: „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“48
Kaip mokytojai, mes prašome, kad kiekvienas mokinys pamokoje prisidėtų. Vieni prisideda daugiau, kiti mažiau. Kaip mokiniai ir mokytojai (nes esame ir vieni, ir kiti), mes pradedame nuo to, ką turime, nuo to, kas dabar esame. Tada Jis gali mus išaukštinti ir padauginti mūsų pastangas. Augimo pradedant ten, kur esame, principas atsispindi Mormono Knygoje paaiškinimu, kad esame išgelbėti Jo malone po to, kai padarėme „viską, ką galime.“49
Jis šypsosi, kai su tuo, ką turime ir kas esame, artinamės prie Jo.
3-oji tema: Gelbėtojas laikosi tvarkos.
Ar teko kada nors būti didelėje minioje, kuri veržiasi pirmyn, kažką siekia rankomis ir čiumpa? Man teko. Priekyje esantiems nerūpi tie, kurie yra gale. Bijojau, kad jei kas nors parkris, jį sumindžios.
Priešingai, mūsų Gelbėtojas „įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos.“50 Būriai buvo suskirstyti „po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.“51
Bažnyčioje kalbame apie pionierių būrius. Kalbame apie šventykloje Dievą garbinančią grupę. Mums žodis būrys reiškia grupę, suburtą bendram tikslui.
Ir nors tai buvo vadinama negyvenama vieta, Viešpats nesodino žmonių ant plikos smėlėtos žemės. Būrius jis susodino „ant žalios vejos.“52 Jis pasirinko vietą, kurioje „buvo daug žolės.“53
34-oji tema: Gelbėtojas išreiškia dėkingumą.
Jis paėmė kepalėlius ir žuvis, „pažvelgė į dangų, palaimino [juos ir], laužė.“54
Pats dangaus ir žemės Kūrėjas, karalių Karalius dėkoja prieš padalindamas duonos kepalėlius ir žuvis ir padaugindamas juos visiems, „kiek kas norėjo“.55
5-oji tema: Gelbėtojas pamaitina mokinius ir jiems nurodo pamaitinti minią.
Tai tvarka, bet tai daugiau nei tvarka. Tai piemenų stiprinimas, kad piemenys galėtų sustiprinti avis. Tai mokytojų mokymas, kad mokytojai galėtų mokyti mokinius. Toks dieviškas modelis matomas Biblijoje, Mormono Knygoje ir Jo atkurtoje Bažnyčioje: Ir Jis „davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms.“56
Tai nuostabi dvasinio davimo ir gavimo dovana. Žinojimas, kad mokysime, padeda mokytis. Mokydami kitus mokytis mes mokomės mokyti. Mūsų rodomas mokymosi ir mokymo pavyzdys padeda mūsų mokiniams sužinoti, kad jie patys gali mokyti ir mokytis.
6-oji tema: Gelbėtojas pamaitina 5 000 žmonių minią, bet tuo pačiu ir kiekvieną atskirai.
Stebuklingu būdu duonos kepalėliai ir žuvys padalinami ir padauginami kiekvienam minioje esančiam asmeniui: „Visi valgė“57 “ir pasisotino.”58
Tai stebuklas, kurio mes, mokytojai, siekiame – mokyti visą klasę ir kiekvieną asmenį atskirai. Reikia padėti ir 5 000, ir vienam. Todėl turime atsižvelgti ir į visiems bendras problemas, ir į asmeninius poreikius. Ir be visa ko, iš to kyla stebuklas, per kurį tai, nuo ko pradedame, tampa pakankama.
7-oji tema: Gelbėtojas įsitikina, kad niekas neprarasta.
„Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“59
Su dėkingumu pradėdami nuo to, ką turime, turime užtikrinti, kad niekas nėra prarasta, kai baigiame. Dangaus ekonomika nešvaisto. Pradžioje naudojamasi viskuo. Niekas nepaliekama prapulčiai pabaigoje.
Vyresnysis Ričardas G. Skotas papasakojo, kaip užsirašyti įžvalgas ir sužinoti, ar yra dar kažkas daugiau.60 Šis pasikartojantis klausimo, atsakymo gavimo, užrašymo, apmąstymo, paklusimo ir klausimo, ar yra dar kažkas daugiau, atspindi mūsų Gelbėtojo žodžius: „ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.“61
Tačiau yra daugiau. Kalbėdamas apie save kaip apie gyvenimo duoną Gelbėtojas pažymėjo: „O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė.“62 Jis rūpinasi tais, kuriuos gavo iš Tėvo, kad nei vienas nebūtų prarastas. Mes, kaip mokytojai, misionieriai, darbuotojai, darome viską pagal savo viltį ir jėgas, kad nei vienas iš tų, kurie mums patikėti, nebūtų prarastas.
8-oji tema: Būdami su Gelbėtoju galiausiai liekame turėdami daugiau, nei pradžioje.
Su padėka užtikrindami, kad niekas neprarasta, mokiniai suvokia kitą stebuklą: „Ir pririnko nulikusių gabaliukų“63 „ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų,“64 taip pat „ir žuvies likučių,“65 „kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.“66
Dvasinio padauginimo stebuklas yra tai, kad būdami su Gelbėtoju galiausiai liekame turėdami daugiau, nei pradžioje. Liekame su daugiau meilės, pažinimo, įkvėpimo, gerumo, nei turėjome pradžioje. Dvasios kupinas mokymas sugrįžta kaip į vandenis metama duona, kaip duonos kepalėliai ir žuvys – gausiau, nei turėjome pradžioje.
Apibendrinkime, ką jau aptarėme:
Gelbėtojas supranta mūsų širdis ir mūsų aplinkybes. Laimindamas ir visokeriopai mus maitindamas, Jis vadovaujasi gailestingumu.
Jis pradeda ten, kur esame, nuo to, ką turime, net iš vaiko priimdamas vos kelis kepalėlius ir žuvis.
Jis laikosi tvarkos.
Jis yra dėkingas. Prieš palaimindamas ir laužydamas duoną Jis žiūri į dangų.
Pirma Jis dalinasi su mokiniais ir juos prašo duoti žmonėms.
Jis žino, kaip pasirūpinti ir pamaitinti 5 000 žmonių minią, bet tuo pačiu ir kiekvieną atskirai.
Su dėkingumu Jis surenka tai, ką turime, kad niekas nebūtų prarasta.
Jis padeda mums suprasti, kad pabaigoje likome turėdami daugiau, nei pradžioje.
Tačiau yra daugiau. Minios pamaitinimas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai Gelbėtojas, mokydamas ir liudydamas apie Savo teikiamą gausybę, pasitelkė duoną ir žuvį.
Štai devintoji ir mūsų paskutinė tema:
9-oji tema: Tuos, kieno akys mato ir ausys girdi, Gelbėtojas moko ir liudija apie sakramentinę gausybę.
„Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: “Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“67
Vėliau, užsimindamas apie duonos kepalėlius ir žuvis, Gelbėtojas klausė Savo mokinius:
„Argi neatsimenate,
jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: “Dvylika.“ –
“O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“68
Atminkite: Jo pasaulis – tai duonos kepalėlių ir žuvų pasaulis, tai gausybės pasaulis.
Moteriai prie šulinio Gelbėtojas pasakė ypatingą reikšmę dykumoje turinčius žodžius, jog Jis esąs gyvybės vanduo. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“69
Tiems, kas Jėzaus klausia: „Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, [ar galėtum mums duoti duonos iš dangaus?]“,71 Jėzus atsako: „Mano Tėvas duoda jums iš dangaus.“71 „Aš esu gyvybės duona!“72 „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.“73
Nėra nieko paprastesnio, svarbesnio arba universalesnio, kaip duona ir vanduo. Ką gauname kartu sudėjus gyvybės duoną ir gyvybės vandenį? Žinoma, mes gauname sakramentą.
Savo mirtingojo gyvenimo tarnystės pabaigoje panašiai, kaip mokiniai jau buvo matę, mūsų Gelbėtojas, „paėmęs duonos, […] padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „[…] Tai darykite mano atminimui.“74
Tarnystės po prisikėlimo pradžioje vėl panašiu būdu Gelbėtojas įsteigė sakramentą tarp savo kitų avių, nefitų:
Jis įsako mokiniams atnešti duonos ir vyno.
Miniai liepia atsisėsti ant žemės.
Paima duoną, laužo ir laimina ją.
Duoda mokiniams ir liepia valgyti.
Ir jiems pavalgius ir prisipildžius, Jis įsako, kad šie duotų miniai.
Minia valgo ir prisipildo.75
Vėliau Viešpats vėl pateikia sakramentą nefitams, šį kartą stebuklingai parūpindamas duonos ir vyno:
„Dabar, [nebuvo] nei duonos, nei vyno;
bet jis tikrai davė jiems valgyti duonos ir taip pat gerti vyno.“76
Jis pažada, kad tie, kurie valgė duonos ir gėrė vyno savo sieloms, „niekada nealks ir netrokš, bet bus pripildyt[i].77
Tikrai, „kada visa minia suvalgė ir išgėrė, štai, jie buvo pripildyti Dvasios.“78
Tai išpildymas didžio sakramentinio pažado, duoto visais amžiais, įvairiomis aplinkybėmis gyvenusiems vyrams ir moterims, visiems mums, kurių gyvenimas priklauso nuo duonos ir vandens: „Palaiminti visi, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pripildyti Šventosios Dvasios.“79
Broliai ir seserys, dėkoju jums už tai, kad esate puikūs mokiniai ir mokytojai dvasiškai alkaname iš ištroškusiame pasaulyje! Ačiū jums, kad kiekvieną pamoką, kiekvieną mokiniams skirtą užduotį paverčiate dvasine duonos kepalėlių ir žuvų puota!
Broliai ir seserys, jaučiau, kaip gyvojo vandens šaltinis perpildo mane visapusiška meile Gelbėtojui.
Neseniai, kai turėjau privilegiją dalinti duoną ir vandenį, pajutau didžią mūsų Gelbėtojo meilę priimantiems sakramento simbolius. Taip pat pajutau ir dėkingumą Gelbėtojui už tai, kad Jis įsteigė sakramentą.
Kartais, tai apmąstydamas (taip pat ir šabo dieną), jaučiu tylų patvirtinimą, kad tąkart darau viską, ką galiu. Dažniau aš jaučiu viltį ir paraginimą „atei[ti] pas Kristų ir tobulė[ti] jame,“80 nežiūrint į mano ydas.
Viliuosi, kad į duoną ir žuvį, duoną ir vandenį žiūrėsite kitaip.81
Viliuosi, kad pateisindami šventą pasitikėjimą padėti mokiniams geriau pažinti Gelbėtoją ir nuolankiai ateiti pas Jį, persipinančiose Raštų istorijų detalėse, Evangelijos principuose ir šiuolaikinių pranašų ir apaštalų žodžiuose atrasite džiaugsmą, kvietimą ir įkvėpimą.
Viliuosi, kad atminsite, jog žemė ir jos pilnatvė yra Viešpaties.83 Tai – duonos kepalėlių ir žuvų pasaulis. Jo sakramentinis pažadas yra čia, jo pakanka ir dar atlieka.
Su dėkingumu liudiju apie Dievą, mūsų Amžinąjį Tėvą, Jo šventą Sūnų, mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Su dėkingumu liudiju apie atkurtas tiesas ir nepertraukiamą kunigystės įgaliojimo tąsą nuo pranašo Džozefo Smito iki Tomo S. Monsono šiomis dienomis, apie Šventuosius Raštus ir apie paguodą, nurodymus ir džiaugsmą, kuriuos galime gauti turėdami Jo Dvasią, kai visuomet atmename Jį.
Nesvarbu, kur jūs esate, nesvarbu, kokios jūsų aplinkybės, nesvarbu, kokius džiaugsmus ar išmėginimus patiriate, viliuosi, kad šį vakarą kartu pajautėte, kaip stipriai Viešpats ir Jo Bažnyčia jus myli. Jis jus myli. Mes jus mylime. Šventu mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2017 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Tekstas anglų kalba patvirtintas 12/16 Vertimas patvirtintas 12/16 „And Jesus Said unto Them: I Am the Bread of Life“ vertimas. Lithuanian. PD60003279 156