Tu esi Džozefas
Vakaras su vyresniuoju Kimu B. Klarku
Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2017 m. gegužės 7 d. • Solt Leiko Tabernakulis
Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas šį vakarą galėdamas būti kartu su jumis. Jaučiu jums didžiulę meilę. Visada būdamas šalia jaunų šios Bažnyčios suaugusiųjų, jaučiu meilę ir džiaugsmą.
Kviečiu jus kartu su manimi šį vakarą leistis į kelionę, kuri, tikiuosi, bus kupina atradimų, tikėjimo ir įkvėpimo. Noriu su jumis nusikelti į pirmąsias Sugrąžinimo dienas, kai Džozefas Smitas buvo jaunuolis. Kviečiu jus leistis į kelionę, kurią aš pats sukūriau. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau studijuodamas ir mokydamas apie vadovus ir jų vadovaujamas organizacijas. Buvau palaimintas galimybe pažinti daug puikių vadovų ir dirbti su daugybe geriausių žmonių sukurtų organizacijų visame pasaulyje. Tačiau ši kelionė į pirmuosius Džozefo patyrimus, vykstant Sugrąžinimui, sutvirtino mano įsitikinimą, kad mes esame dalis pačios didingiausios organizacijos visoje žemėje – tikros ir gyvos Viešpaties Bažnyčios.
Noriu jus nukelti atgal į tą Džozefo gyvenimo laikotarpį, kai jis buvo susidūręs su abejonėmis ir sunkumais. Tai buvo laikas, kai jis mokėsi suprasti, kas jis yra, kas yra Viešpats ir kaip Viešpats dirbs su juo.
Ateis laikas, kai Džozefas taps puikiu Sugrąžinimo pranašu, kai subars ginkluotus Ričmondo kalėjimo sargybinius su tokia galia, kad jie drebės, taip pat ateis laikas, kai jis įkurs Bažnyčią, darys galingus stebuklus, su nuostabia įžvalga skelbs Evangeliją, statys miestus ir šventyklas bei padės pamatus Izraelio surinkimui ir išgelbėjimo darbui abiejose uždangos pusėse. Tačiau aš noriu jus nukelti atgal į tą laiką, kai Džozefas dar nebuvo tuo, kuo jis tapo vėliau. Noriu grįžti į tas dienas, kadangi tos dienos Džozefui buvo panašios į jūsiškes. Manau, kad iš Džozefo Smito jaunystės dienų galime išmokti svarbias pamokas apie Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo doktriną bei apie Jo pranašą, Džozefą Smitą. Žinau, kad jei šį vakarą klausysitės su Viešpaties Dvasia, jūsų meilė Viešpačiui ir tikėjimas Juo ir Dangiškuoju Tėvu išaugs ir jūsų liudijimas apie Sugrąžinimą bei pranašą Džozefą Smitą sustiprės.
Pasakojimas
Pasakojimą pradėsiu nuo aukso plokštelių. Būdamas dvidešimt vienerių metų, 1827 metų rugsėjį Džozefas Smitas iš angelo Moronio gavo plokšteles kartu su dviem akmenimis sidabro lankeliuose, kuriuos Nefitai vadino „vertikliais“ arba Urimu ir Tumimu.1 Vėliau tų metų rudenį, dėl nepaliaujamų persekiojimų Palmyroje, Niujorko valstijoje, Džozefas su žmona Ema persikėlė į Harmonį Pensilvanijos valstijoje.2
Harmonyje Džozefas iš plokštelių perrašė rašmenis ir tyrinėjo juos. Jis paprašė savo draugo Martino Hariso surasti, kas išverstų plokšteles, tačiau Martinui nepavyko.3
1828 vasarį Džozefui tapo aišku, kad, pasinaudodamas „vertikliais“, metraštį turės išversti jis pats.4 Laikui bėgant Džozefas išmoko versti metraštį Dievo dovana ir galia.5
Pirmoji Džozefo raštininkė buvo Ema, kuri tada laukėsi pirmojo jų vaiko. Iki 1828 metų balandžio ji kartu su Džozefu dirbo prie metraščio, kuomet Martinas Harisas atvyko į Harmonį būti Džozefo raštininku.
Iki birželio Džozefas baigė versti pirmąją metraščio dalį, įskaitant jo vadinamą Lehio knygą. Martinas Harisas žūtbūt norėjo nuvežti rankraštį į Niujorką parodyti jį savo žmonai ir šeimai. Du kartus Džozefas klausė Viešpaties leidimo, ir abu kartus atsakymas buvo „ne“. Martinas neatlyžo, ir Džozefas paklausė Viešpaties trečią kartą. Šį kartą Viešpats leido Martinui Harisui paimti rankraštį su sąlyga, kad jis įsipareigos parodyti rankraštį tik savo žmonai ir keliems kitiems žmonėms. Apsidžiaugęs Martinas su metraščiu tuojau pat išvyko į Palmyrą.
Tačiau Džozefas nerimavo. Maždaug tuo metu , Džozefą aplankė Moronis, kuris pabarė Džozefą už jo pakartotinius prašymus leisti Martinui paimti metraštį. Džozefas turėjo grąžinti Moroniui „vertiklius“ ir plokšteles.6
Maža to, Ema pagimdė berniuką, bet jis neišgyveno. Pati Ema vos išsikapanojo iš mirties nagų. Džozefas dvi savaites rūpinosi savo merdinčia žmona. Tik pasijutusi geriau Ema paragino Džozefą vykti ir išsiaiškinti, kas nutiko Martinui ir metraščiui.
Tą pačią dieną Džozefui sugrįžus atgal į Palmyrą, Martinas Harisas patvirtino Džozefo didžiausią nuogąstavimą – rankraštis buvo dingęs. Štai kaip Džozefo motina aprašė šį įvykį.
„Džozefas […] pašoko nuo stalo ir sušuko: „Martinai, nejaugi praradai tą rankraštį? “
„Taip, neturiu rankraščio ir nežinau, kur jis“, – atsakė Martinas.
Suspaudęs kumščius Džozefas tarė: „O ! Viskas prarasta! Viskas prarasta! Ką turėčiau daryti? Nusidėjau. Turėjau pasitenkinti pirmuoju Viešpaties atsakymu “ Jis be perstojo verkė, dūsavo ir vaikščiojo po kambarį.
„Esu vertas griežčiausio Aukščiausiojo angelo papeikimo.“
„[…] Kokiais žodžiais galėjau jį paguosti, jei mačiau, kad visi šeimoje išgyveno tą patį, namai buvo pilni kūkčiojimų, dūsavimų ir karčiausių raudų. […] Jis nesiliovė raudoti ir sielotis vaikščiodamas pirmyn ir atgal, iki saulei nusileidžiant, kada po įkalbėjimų truputį užvalgė.
Kitą rytą jis išvyko namo. Išsiskyrėme liūdna širdimi, nes atrodė, kad visa, ko iki šiol taip nekantriai laukėme […] per akimirką išsprūdo iš rankų ir išsprūdo amžiams.“7
Keturių dienų kelionė atgal į Harmonį turėjo būti sunki Džozefui. Jis nerimavo dėl Emos ir vis dar sielvartavo dėl pirmojo vaiko praradimo. Jis prarado metraštį ir nebeturėjo nei plokštelių nei „vertiklių“. Tai buvo ilgas kelias namo.
Džozefas nusprendė kreiptis į Viešpatį.8 Štai kokiais žodžiais jis aprašė tai, kas nutiko jam grįžus į Harmonį:
„Netrukus sugrįžęs, aš nusižeminau galinga malda prieš Viešpatį ir […] maldoje išliejau savo sielą Dievui, kad, jeigu įmanoma, gaučiau malonę iš jo rankų ir man būtų atleista už visa, ką aš padariau priešingai jo valiai.“9
Man einant tolėliau keliu, pasirodė minėtas dangiškasis pasiuntinys ir vėl man davė Urimą ir Tumimą [„vertiklius“]. Per juos aš pasiteiravau Viešpaties ir gavau šį apreiškimą.“10
Džozefo gautas apreiškimas užrašytas Doktrinos ir Sandorų 3 skyriuje. Tai yra griežtas papeikimas ir kvietimas tolesnei atgailai su pažadu. Pirmiausiai papeikimas:
„Ir štai, kaip dažnai tu pažeidinėjai Dievo įsakymus bei įstatymus ir toliau leidaisi įtikinamas žmonių.
Nes štai, neturėjai bijoti žmogaus labiau nei Dievo. Nors žmonės laiko už nieką Dievo patarimus ir niekina jo žodžius,
tačiau tu turėjai būti ištikimas; ir jis būtų ištiesęs savo ranką ir sustiprinęs tave prieš visas ugningas priešininko strėles ; ir jis būtų buvęs su tavimi kiekvienu nelaimės metu.“11
Džozefą motyvavo įtikinėjimai ir žmonių baimė, kai jis pakartotinai klausė Viešpaties leidimo duoti rankraštį Martinui Harisui. Džozefas pradėjo atgailauti, ir Viešpats mokė jį, kad to negana:
„Štai, tu esi Džozefas ir buvai išrinktas atlikti Viešpaties darbą, bet dėl prasižengimo, jei nebudėsi, tu pulsi.
Bet atmink, Dievas yra gailestingas; todėl atgailauk dėl to, ką padarei priešingai tau duotam mano įsakymui, ir tu vis dar esi išrinktas, ir vėl pašauktas į darbą.“12
Moronis liepė Džozefui grąžinti „vertiklius“ ir plokšteles, tačiau pažadėjo jam: „Jeigu būsi nuolankus ir gailėsies, galbūt juos atgausi.“13 Džozefas toliau atgailavo ir netrukus iš Moronio gavo plokšteles ir „vertiklius“.14
Vėliau Džozefas nerimavo dėl 1829 metų žiemą lėtai vykusio vertimo ir paprašė Viešpaties atsiųsti jam raštininką.15 Balandį tarnauti Džozefo Smito raštininku Viešpats į Harmonį atsiuntė Oliverį Kauderį po jo stebuklingo atsivertimo.16
Oliveriui atvykus vertimas pajudėjo neįtikėtinu greičiu.
Mormono Knygos vertimas Džozefui buvo kupinas stebuklų ir palaiminimų.
Tačiau jį labai neramino klausimas, ką daryti su Lehio knyga. Be Lehio metraščio nebūtų Lehio šeimos, kelionės į pažado žemę bei Nefitų ir Lamanitų kilmės aprašymo.
1829 metų gegužę Viešpats Džozefui apreiškė šimtmečius kurtą planą, taip pat pakeisti Lehio knygą tuo, ką mes dabar žinome kaip mažąsias Nefio plokšteles. Šiose plokštelėse yra Lehio knygos santrauka bei Nefio ir kitų pranašų pranašystės ir mokymai. Šie Mormono Knygos raštai nuo 1 Nefio iki Mormono žodžių buvo Viešpaties įkvėpti, šimtmečius saugomi, o Mormonas, Viešpačiui vadovaujant, papildė metraštį.17
Džozefas ir Oliveris iš naujo nevertė Lehio knygos. Viešpats perspėjo Džozefą, kad pikti žmonės pakeitė rankraščio originalą ir laukė, kol galės sužlugdyti Viešpaties darbą. Džozefas išvertė mažąsias Nefio plokšteles ir vertimą įdėjo į Mormono Knygos pradžią.
Mormono knygos vertimas atnešė daug nuostabių patyrimų. Buvo sugrąžinta kunigystė, Džozefas ir Oliveris buvo pakrikštyti ir gavo Šventosios Dvasios dovaną.18 Vienuolika liudininkų matė plokšteles ir paliudijo apie jų tikrumą.
Mormono Knyga su liudininkų liudijimais buvo išspausdinta 1830 metais. Martinas Harisas, kuris buvo vienas iš liudininkų, įkeitė savo ūkį bankui, kad apmokėtų knygos spausdinimą.
Aš atsinešiau du lobius iš Bažnyčios istorinės kolekcijos, kuriuos noriu jums parodyti. Pirmasis yra originalus Mormono Knygos metraščio lapas. Šiame lape yra angliškas 1 Nefio 3:7 vertimas:
„Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.“
Antrasis lobis yra pirmasis Mormono Knygos leidimas.
Tai, ką per apreiškimą gavo Džozefas, buvo atspausdinta Palmyroje ir yra štai čia – Mormono Knygoje. Istorija, kurią papasakojau jums apie jaunąjį Džozefą, Emą, Martiną Harisą, Oliverį Kauderį, Moronį ir Mormono Knygą, yra tikra.
Kuo jums yra svarbus šitas pasakojimas?
Mano brangūs broliai ir seserys, kviečiu jus per šio pasakojimo prizmę pažvelgti į savo patyrimus. Viešpats paruošia ir moko jus taip, kaip Jis tai darė su Džozefu, kai šis buvo jaunuolis. Yra svarbios pamokos, kurias galite išmokti iš Džozefo patyrimų. Šį vakarą dėmesį norėčiau skirti trims dalykams: tikėjimui ir pasitikėjimui Jėzumi Kristumi, atgailai bei Mormono Knygos dvasinei galiai.
1 pamoka. Tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzumi Kristumi
Pradėsiu nuo 1 pamokos: Tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzumi Kristumi.
Noriu, kad trumpai pagalvotumėte apie padėtį, kurioje buvo Džozefas, kai Martinas Harisas jį trečią kartą paprašė paklausti Viešpaties. Viešpats jau du kartus buvo pasakęs „ne“. Martino trečias prašymas iškėlė dilemą Džozefui. Tai buvo jo tikėjimo išbandymas.
Pamąstykite apie tai. Iš vienos pusės, Džozefas tikėjo Jėzumi Kristumi ir Dangiškuoju Tėvu ir buvo palaimintas daugybe nuostabių dvasinių patyrimų. Jis matė ir kalbėjo su Tėvu ir Sūnumi. Jis dalyvavo pakalbiuose su Moroniu ir kitais pranašais. Jis ką tik patyrė stebuklingą Lehio knygos vertimą su „vertikliais“ ir regėtojo akmeniu.19
Kita vertus, Džozefas buvo 22-jų metų ir nerimavo. Jis turėjo nuostabią žmoną, kuri laukėsi jų pirmojo kūdikio. Jis neturėjo pinigų, išsilavinimo bei jokios galimybės aprūpinti savo šeimą. Jį supo skeptikai, persekiotojai ir tik keletas draugų. Nebuvo konsultantų, į kuriuos būtų galima kreiptis, nebuvo direktorių tarybos ar bankininkų, galinčių suteikti finansavimą ir patarti. Jis žinojo, kad turi išspausdinti metraštį, tačiau nežinojo, kaip sumokėti už spausdinimą, jei Martinas Harisas jį paliktų. Jo ateitis buvo kupina nežinios.
Nepaisant didelių dvasinių patyrimų Džozefas bijojo žmogaus labiau nei Dievo20 ir pasirinko prašyti trečią kartą, taip užsitraukdamas Viešpaties nemalonę ir atverdamas kelią veiksmams, nuvedusiems prie rankraščio praradimo. Tačiau Viešpats buvo gailestingas Džozefui. Jis padėjo Džozefui atgailauti pasikliaudamas tikėjimu, kurį Džozefas jau turėjo, ir paruošė priemones rankraščio praradimui kompensuoti.
Daugeliu atžvilgių jūsų padėtis yra tokia pat kaip Džozefo. Jūs esate jauni žmonės, nerimaujantys ir abejojantys dėl santuokos, šeimos, išsilavinimo, darbo bei savo vietos radimo pasaulyje ir Viešpaties karalystėje. Jūsų gyvenime gali būti dar ir kitų iššūkių bei problemų.
Kaip Džozefas jūs jau turite dvasinius išteklius ir patyrimus. Jūs jautėte Viešpaties Dvasią maldoje, Raštuose ir tarnaudami kitiems. Jūs patyrėte meilę, malonę ir Viešpaties Jėzaus Kristaus galią atgailaudami, per sakramentą ir šventoje šventykloje.
Susidūrę su išbandymais, su kuriais jūs tikrai susidursite, nepasiduokite baimėms ir žmonių įtikinėjimams. Verčiau raginu jus daryti tai, ką Viešpats padėjo Džozefui padaryti. Pažadu, tai atneš dvasinę galią į jūsų gyvenimą.
Pirmiausiai, kad sustiprintumėte tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi Kristumi, remkitės dvasine patirtimi ir ištekliais, kuriuos jau turite. Kliaukitės dvasiniais palaiminimais, kuriuos pajutote ir patyrėte, kad įgytumėte jėgų su tikėjimu Gelbėtoju judėti pirmyn. Jis yra visų svarbiausias palaiminimas. Jo meilė niekada nesibaigia. Jis bus su jumis kiekvienu nelaimės metu.
Antra, su tikėjimo akimi žvelkite ateitin, kad pamatytumėte, kaip Gelbėtojas veikia jūsų gyvenime. Prisiminkite, kaip Viešpats paruošė Oliverį Kauderį būti Džozefo raštininku ir padėjo Džozefui kompensuoti 116 puslapių praradimą mažomis Nefio plokštelėmis.21 Viešpats darbavosi Džozefo gyvenime, tą patį daro ir jūsų gyvenime. Jūs turite amžinąją prigimtį, tikslą ir dievišką lemtį. Viešpats jūsų gyvenime darbuojasi jau dabar. Jis eina pirma jūsų, darbuojasi atidarydamas duris, paruošdamas žmones padėti jums ir nutiesdamas jums kelią.
2 pamoka. Atgaila
Dabar norėčiau pereiti prie 2-os pamokos: Atgaila.
Grįžkime prie tos akimirkos, kai Džozefas sužino, kad rankraštis dingo. Džozefas žinojo, kad jis nusidėjo Viešpačiui ir nusižengė Jo įsakymams. Jis buvo apimtas liūdesio ir sielvarto. Tačiau Džozefas atsigręžė į Viešpatį ir patyrė atleidimo stebuklą bei išpirkimo džiaugsmą.
Be jokių išimčių Viešpats Džozefui taikė labai aukštus standartus. Jis elgėsi su Džozefu kaip su didžiu pranašu, kokiu jis norėjo kad Džozefas taptų. Džozefas bijojo žmogaus labiau nei Dievo. Jis kliovėsi savo supratimu, o ne Dievo. Džozefui atgaila buvo žymiai daugiau nei paprasčiausiai pasakyti „Suklydau. Atsiprašau, praradau rankraštį.“ Džozefui savo gyvenime reikėjo įveikti požiūrius, baimes ir nuostatas, kurios buvo jo nuodėmių šaknis. Jam reikėjo visą savo gyvenimą augti, mokytis ir keistis.
Džozefui reikėjo širdies permainos, kuri yra įmanoma tik per malonę, Jėzaus Kristaus meilę ir galią. Tai yra būtent tai, ką gavo Džozefas. Viešpats žinojo Džozefo kilnaus charakterio potencialą. Jo žodžiuose Džozefui „[…] tu esi Džozefas […] atgailauk […] ir tu vis dar esi išrinktas“22 galime išgirsti, kaip Gelbėtojas su Savo meile ir gailestingumu kreipiasi į Džozefą, trokšdamas, kad jis pasikeistų.
Taip pat galite išgirsti, kaip Viešpats moko Džozefą, kas jis yra iš tikrųjų. Nors jis užaugo būdamas neturtingas, neišsilavinęs kaimo vaikas, tačiau tai nėra jo tikroji tapatybė. Jis yra Pranašas Džozefas, išrinktasis regėtojas, per kurį Jėzus Kristus į žemę sugrąžins Evangelijos pilnatvę.
Kai Viešpats pakvietė Džozefą atgailauti, tai buvo kvietimas Džozefui pakeisti tai, kas buvo būtina, kad jis pasiektų savo potencialą ir per Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią įgyvendintų savo tikrąją tapatybę. Gelbėtojas jau iškentėjo viską, ką patyrė Džozefas, kas buvo realu, sunku ir labai nemalonu. Jėzus Kristus pasiūlė Džozefui kelią į atleidimą ir išpirkimą. Daugelį dienų, savaičių ir mėnesių Džozefas siekė Viešpaties atleidimo ir Jo išperkančios galios, ir jis tai gavo.
Broliai ir seserys, Viešpats jums taip pat taiko labai aukštus standartus be jokių išlygų. Jis elgiasi su jumis kaip su šauniais, atjaučiančiais mokiniais, kokiais Jis nori, kad būtumėte. Jis jus myli taip pat, kaip mylėjo Džozefą. Kartais mes suklystame, ir kiekvienam iš mūsų reikia atleidimo palaiminimų.
Kaip matote iš Džozefo patyrimo, atgaila yra daug daugiau, nei pasakymas Viešpačiui ir savo vyskupui, kad pasielgėte netinkamai. Nusidėti reiškia nusigręžti nuo Viešpaties. Atgailauti reiškia vėl atsigręžti į Jį. Atgaila reikalauja širdies ir proto permainos, gyvenimo pasikeitimo pagal jūsų asmeninę situaciją.
Be to, atgaila laimina jus nuolat. Tokiu būdu Viešpats padeda mums visą gyvenimą stengtis ir būti geresniems. Taip mes pakylame ir įgyvendiname mūsų kaip Dievo sūnų ir dukterų bei tikrųjų Jėzaus Kristaus pasekėjų amžinąją tapatybę.
Broliai ir seserys, pažadai yra tikri. Atsigręžkite į Viešpatį Jėzų Kristų, atgailaukite dėl savo nuodėmių ir laikykitės Jo įsakymų. Jo gailestingumas yra beribis,23 kaip vėliau Džozefas mokė: „Mūsų dangiškasis Tėvas yra […] dosnus malonių ir palaiminimų labiau, negu mes pasiruošę patikėti ir priimti.“24 Jėzus Kristus pasirinko iškentėti už mūsų nuodėmes, už visus mūsų skausmus ir sielvartą tam, kad galėtų atleisti, išgydyti, pakeisti, sustiprinti ir palaiminti džiugesiu. Jis išties yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas.
3 pamoka. Mormono Knygos dvasinė galia.
Dabar norėčiau pereiti prie 3-čios pamokos: Mormono Knygos dvasinė galia.
Kai Džozefui buvo atleistos jo nuodėmės, jis su džiaugsmu vėl priėmė plokšteles ir „vertiklius“.25 Jo patyrimas su prarastu rankraščiu įdegino jo sieloje Mormono Knygos svarbą Viešpaties darbe. Pagrindinė Mormono Knygos pranašų žinia yra jų liudijimas apie Jėzų Kristų ir Jo doktriną. Šioje knygoje slypi dvasinė galia.
Tą galią mes matome Džozefo, kaip vertėjo, patyrime. Vertimas nebuvo mechaninis. Tai buvo dvasinė patirtis, išmokiusi Džozefą apie Viešpaties ir Šventosios Dvasios veikimą. Mormono Knyga nuo pradžios iki pabaigos Džozefui buvo apreiškimo patyrimas. Mormono Knyga išmokė Džozefą Jėzaus Kristaus doktrinos, ir Viešpats pašaukė jį gyventi pagal ją – veikti su tikėjimu Jėzumi Kristumi, atgailauti, pasikrikštyti ir priimti Šventąją Dvasią.26
Dėl šių patyrimų Viešpats palaimino Džozefą didesne dvasine galia. Pavyzdžiui, pasikrikštijęs jis pasakė, kad buvo „pripildytas Šventosios Dvasios“, ir „tikroji prasmė bei Raštų tikslas“ buvo „jam atskleistas.“27
Viešpats panaudojo Mormono Knygos atėjimą, kad padėtų Džozefui pasiekti savo potencialą ir priartintų prie savęs. Viešpats mokė Džozefą ir stiprino jį Šventosios Dvasios galia išleisdamas šią knygą.
Jums taip pat, kaip ir Džozefui, Mormono Knyga gali būti atveriantis akis patyrimas.
Mormono Knygą parašę pranašai matė mūsų laikus. Jie rašė mums. Jų žodžiai atliepia mūsų laikmetį, mūsų poreikius ir mūsų tikslą. Jei atvira širdimi skaitote ir meldžiatės dėl Mormono Knygos, Šventoji Dvasia28 apreikš jums tiesą apie ją.29 Jūs sužinosite, kad Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas ir kad Džozefas Smitas yra Sugrąžinimo pranašas.
Nesvarbu, ar dar nesate Bažnyčios narys, ar kiek laiko esate narys, – kviečiu jus padaryti tą patį, ką Džozefas padarė – skaityti Mormono knygą, melstis dėl jos, veikti su tikėjimu Jėzumi Kristumi, atgailauti, pasikrikštyti ir priimti Šventąją Dvasią. Po to judėkite pirmyn, kad gautumėte ir laikytumėtės visų išgelbėjimo apeigų bei sandorų, įskaitant užantspaudavimo apeigas šventykloje.
Iš daugybės asmeninių patyrimų žinau Mormono Knygos galią. Šį vakarą norėčiau su jumis pasidalinti vienu iš jų, kuris nutiko man, kai aš buvau jaunuolis. Du mėnesius tarnavau misijoje Vokietijoje. Du mėnesiai buvo sunkūs, ir jaučiausi nusivylęs. Vieną rytą atsiklaupiau ir išsakiau Dangiškajam Tėvui visus savo rūpesčius. Pasakiau Jam: „Dangiškasis Tėve, prašau, padėk man.“ Melsdamasis išgirdau sodrų ir aiškų balsą, tarytum kažkas stovėtų šalia manęs. Balsas tarė: „Tikėk Dievu“.
Atsisėdau ant lovos ir Mormono Knygoje atverčiau Mozijo 4 skyriaus 9 ir 10 eilutes ir perskaičiau Karaliaus Benjamino žodžius:
„Tikėkite Dievą; tikėkite, kad jis yra ir kad jis sukūrė visa tiek danguje, tiek ir žemėje; tikėkite, kad jis turi visą išmintį ir visą galią tiek danguje, tiek ir žemėje; […]
Tikėkite, kad jums reikia atgailauti dėl savo nuodėmių ir jas palikti, ir nusižeminti priešais Dievą; ir nuoširdžiai prašyti, kad jis jums atleistų; ir dabar, jei tikite visu tuo, žiūrėkite, kad tai vykdytumėte .“30
Skaitydamas šiuos žodžius jaučiausi taip, lyg karalius Benjaminas būtų kalbėjęs man. Širdyje jaučiau Šventosios Dvasios galią. Supratau, kad tai buvo atsakymas į mano maldą. Man reikėjo pasitikėti Viešpačiu, atgailauti ir darbuotis. Nuo tos dienos iki šiolei Mormono Knyga yra dvasinės galios šaltinis mano gyvenime.
Mano brangūs broliai ir seserys, žinau, kad Mormono Knyga atves jus prie Jėzaus Kristaus ir Jo doktrinos. Kaip mus ragina daryti prezidentas Monsonas: kiekvieną dieną skaitykite Mormono Knygą, studijuokite ją, melskitės dėl jos, branginkite ją savo mintyse ir savo širdyse. Visomis jūsų gyvenimo akimirkomis mūsų Viešpats ir Gelbėtojas per šią knygą Šventosios Dvasios galia kalbės jums atnešdamas ramybę į jūsų sielą, pakylėdamas ir sustiprindamas jus bei priartins jus vis arčiau ir arčiau prie Savęs.
Liudijimas
Šios trys pamokos iš Džozefo gyvenimo laikotarpio, kai jis buvo jaunuolis, liudija Jėzaus Kristaus ir Jo doktrinos galią. Liudiju, kad Jėzus yra gyvasis Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Jis yra Išpirkėjas. Jis gyvas!
Viliuosi ir meldžiu, kad jūs mokytumėtės iš Džozefo gyvenimo. Nors jam nebuvo lengva ankstyvais jo gyvenimo metais, tačiau jis pasitikėjo Viešpačiu, ir Viešpats palaimino jį tapti didžiu Sugrąžinimo pranašu. Džozefas atliko šventą Dievo darbą. Sugrąžinimas yra tikras. Atminkite: Jėzus yra Kristus, ir Džozefas yra Jo pranašas. Nenutrūkstanti kunigystės raktų, įgaliojimo ir galios grandinė jungia Džozefą Smitą su Tomu S. Monsonu. Prezidentas Tomas S. Monsonas yra Viešpaties pranašas šiomis dienomis. Visa tai yra tiesa.
Taigi, mano mylimi broliai ir seserys visoje žemėje, šį vakarą sakau jums – pasitikėkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Jis žinojo Džozefo vardą, Jis žino ir jūsų vardą. Jis myli jus ir veikia jūsų gyvenime. Jo gailestingumo, malonės ir meilės dėka jūs galite pakilti ir kaip pranašas Džozefas įveikti kiekvieną išbandymą ir tapti tuo, kuo jums lemta būti – narsiais, ištikimais pastarųjų dienų šventaisiais, savo amžinosios šeimos ir Jo tikros ir gyvos Bažnyčios vadovais, tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais, pripildytais Jo šviesos ir meilės, pasirengusiais sutikti Gelbėtoją, kai Jis sugrįš. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2017 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Tekstas anglų kalba patvirtintas 3/17 Vertimas patvirtintas 3/17 „Tu esi Džozefas“ vertimas. Lithuanian. PD60003848 156