Mirtingojo gyvenimo nuotykis

Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Vakaras su vyresniuoju Dyteriu F. Uchtdorfu

Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2018 m. sausio 14 d. • Konferencijų centras

Mano brangūs jaunieji draugai, mano brangūs broliai ir seserys, perduodu jums Dvylikos Apaštalų Kvorumo meilę ir palaiminimus.

Ilgiuosi prezidento Tomo S. Monsono. Jis buvo mano brangus ir vertinamas draugas, mano mokytojas. Bet galiu jus užtikrinti, kad pats Viešpats yra šios Bažnyčios, Jo Bažnyčios, būtent Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios galva. Viešpats parūpino dievišką planą, pagal kurį Jo Bažnyčiai visuomet vadovauja pranašai, regėtojai ir apreiškėjai.

Mes nuolat apie jus galvojame. Meldžiamės už jus, mylime jus ir gėrimės jumis.

Prieš šį susirinkimą ir po jo vyksiantis pasaulinis susirinkimų ir dalijimosi renginys „Tarnauk ir dalykis“ tėra vienas iš jūsų gerumo pavyzdžių. Dešimtys tūkstančių jūsų dalyvavote nepaprastais būdais – nuo pagalbos pakliuvusiems bėdon iki kitų nuotaikos pakylėjimo dainomis. Jūs paskirti dalytis gerąja Jėzaus Kristaus Evangelijos žinia per socialinius tinklus, kitas priemones ir savo asmeninį pavyzdį. Dėkojame už parodytą ryžtą tarnauti Dievui ir savo artimui.

Taip gera šiandien būti su jumis ir jausti jūsų dvasią, jūsų stiprybę ir jūsų energiją. Labai džiaugiuosi, kad turėjome galimybę pasiklausyti mano žmonos. Harietė tikrai yra mano gyvenimo saulė. Visi, kas su ja susipažįsta, ją pamilsta. Pabendravę su ja žmonės pasijunta geresni ir laimingesni. Bent aš tikrai toks jaučiuosi.

Visai neseniai atšventėme savo vestuvių 55 metų sukaktį. Žvelgdami į abu savo vaikus ir jų sutuoktinius, į savo šešis vaikaičius su jų šeimomis bei tris provaikaičius, negalime atsistebėti – koks nuostabus nuotykis mums yra šis gyvenimas.

Greitų atsakymų amžius

Ruošiantis šiam renginiui man toptelėjo įdomi mintis. Taip, tikra tiesa, kad mano 18–30 metų amžiaus gyvenimo periodas jau vos besimato mano galinio vaizdo veidrodyje, tačiau nepaisant mano dabartinio amžiaus, aš vis dar jaučiuosi jaunas viduje. Tiesą sakant, visi mes, vyresnio amžiaus žmonės, save laikome jaunais žmonėmis, kurie tiesiog labai ilgai gyveno.

Vyresniosios kartos su jumis turi žymiai daugiau bendra, nei galite pamanyti. Tikiu, kad skirtumai tarp Dangiškojo Tėvo vaikų, kad ir kokio amžiaus jie būtų, yra nežymūs palyginus su panašumais. Pavyzdžiui, dauguma jūsų turite klausimų apie Dievą ir save – gilių, esminių klausimų, panašių į tuos, kuriuos taip pat užduoda už jus žymiai vyresni žmonės:

„Ar tikrai egzistuoja Dievas? Ar Jam rūpiu?“

„Ar einu teisingu keliu?“

„Kodėl kartais jaučiuosi „išsisėmęs“, prislėgtas, ignoruojamas ar vienišas?“

„Kodėl Dievas neįsikiša į mano gyvenimą?

Kodėl Jis neatsakė į mano maldą?“

„Kodėl Jis neapsaugojo manęs nuo šio liūdesio, ligos ar tragedijos?“

Į tokius klausimus gali būti labai sunku atsakyti.

Šiame greitų atsakymų amžiuje, kuriame iš pažiūros absoliutūs ir dar nežinomi dalykai sužinomi vos keliais spustelėjimais Google paieškoje, kartais susierziname, jei į mūsų asmeniškiausius, svarbiausius ir skubiausius klausimus atsakymų reikia šiek tiek palaukti. Pakėlę širdis dangun tematome erzinantį nuolat besisukantį „laukimo žymeklį“.

Mes nemėgstame laukti.

Jei paieškos programoje atsakymo tenka palaukti daugiau nei kelias sekundes, tai imame nerimauti, kad galbūt sutriko mūsų ryšio linija. Taip nerimaudami galime net liautis ieškoti. Bet kalbant apie amžinuosius klausimus, sielos dalykus, turėtume būti kantresni.

Ne visi atsakymai yra vienodos vertės. Pasaulio išminties ir populiariosios nuomonės teikiami atsakymai yra lengvai randami, tačiau atsiradus naujoms teorijoms ar tendencijoms tokie atsakymai greitai nuvertėja. Dangaus atsakymai – amžinybės atsakymai – yra neįkainojami. Tokiems atsakymams gauti dažniausiai reikia pasiaukojimo, pastangų ir kantrybės.

Tokių atsakymų verta palūkėti.

Mano šiandienos tikslas yra jums perteikti savo užtikrintą liudijimą apie tai, kad jūsų Tėvas Danguje jus pažįsta, kad Jis jus girdi ir kad Jis jūsų niekada neapleis. Jei savo širdis nukreipsite į Jį ir stengsitės sekti Jo keliu, Jis tikrai įsikiš į jūsų gyvenimą ir nukreips šio nuostabaus ir jaudinančio mirtingojo gyvenimo nuotykio kelius.

Taškų susiejimas

Vienas iškiliausių mūsų laikų novatorių, Apple įkūrėjas Styvas Džobsas, yra pasakęs: „Taškų nesusiesite žiūrėdami pirmyn. Juos susiesite tik žiūrėdami atgal. Tad belieka kliautis, kad jūsų ateityje tie taškai kažkaip susisies“.¹

Ką jis tuo norėjo pasakyti? Galbūt padės vienas pavyzdys. XIX a. pabaigoje tokie menininkai kaip Žoržas Sera ir Polis Sinjakas ėmė tapyti nauju stiliumi, kuris galiausiai tapo žinomas neoimpresionizmo vardu. Ant drobės jie tapė mažyčiais spalvotais taškeliais. Žvelgiant iš arti tie taškeliai atrodė nesusiję ir išsidėstę padrikai. Tačiau žvelgiant į visą paveikslą taškai ima lietis į spalvas, o spalvos galiausiai virsta formomis, atskleidžiančiomis nuostabų vaizdą. Tai, kas vienu metu atrodė sunkiai suprantama ar painu, dabar ima atrodyti logiška. Mūsų gyvenimas kartais yra panašus į neoimpresionistinį meną. Mūsų spalvotieji kasdienybės akimirkų ir įvykių taškai kartais gali atrodyti išsibarstę padrikai ir chaotiškai. Jų išsidėstyme neįžvelgiame jokio dėsningumo. Net neįsivaizduojame, kokią prasmę visa tai turi.

Tačiau, jei kiek atsitraukiame ir pažvelgiame iš amžinybės perspektyvos, jei į savo gyvenimą pažvelgiame per Jėzaus Kristaus Evangelijos prizmę, galime pamatyti, kaip susipina įvairūs mūsų gyvenimo taškai. Galbūt iš karto nepamatysime viso paveikslo, bet pamatysime pakankamai, kad patikėtume, jog tai nuostabus ir didingas paveikslas. O jei stengsimės pasitikėti Dievu ir sekti Jo Sūnumi – Jėzumi Kristumi, tai vieną dieną išvysime galutinį produktą ir suprasime, kad mus vedė pati Dievo ranka.

Suprasime, kad Didysis Tapytojas žinojo, kaip sujungs tuos visus padrikai išsidėsčiusius taškus. Pamatysime, kad Jis sustiprino mūsų talentus, paruošė progų ir suteikė mūsų vaizduotę bei jėgas pranokstančių galimybių.

Aš neabejotinai tai mačiau savo paties gyvenime.

Mano mirtingojo gyvenimo nuotykis

Dauguma jūsų žinote, kad kai buvau vaikas, mano šeima du kartus turėjo viską palikusi bėgti iš savo namų. Abiem atvejais tapo gana akivaizdu, kad naujose vietose žmonės mus laikė „prastesniais“ už save. Tarp bendraamžių vaikų dėl savo tarties buvau laikomas pašaliniu, todėl jie iš manęs nuolat šaipydavosi ir juokdavosi.

Mano tėvams sunkiai sekėsi aprūpinti savo šeimą. Mano mama ėmėsi skalbėjos verslo, o aš su dviračiu ir prie jo pritvirtintu vežimėliu toje įmonėje po pamokų tarnaudavau „pristatymo į namus specialistu“.

Dėl tokių traumuojančių ir stresą keliančių gyvenamosios vietos keitinėjimų atsilikau nuo mokslų ir praleidau visus mokslo metus.

Gyvendamas Rytų Vokietijoje mokiausi antrosios – rusų – kalbos. Buvo sunku, bet galiausiai išmokau. Gyvendamas Vakarų Vokietijoje, turėjau išmokti anglų kalbą.

Man tai atrodė neįmanoma! Buvau įsitikinęs, kad mano burna nebuvo sutverta anglų kalbai.

Paauglystėje man ėmė patikti viena labai graži mergina su nuostabiomis didelėmis rudomis akimis. Deja, nebuvo panašu, kad pati Harietė nors kiek manimi domėtųsi. Kad ir kiek besistengiau, ne kiek nepasistūmėjau į priekį. Ką gi, apie tai ji pati jau papasakojo.

Taigi, štai ir aš – visai niekuo neišsiskiriantis ir vargstantis vaikinas, gyvenęs pokarinėje Vokietijoje, kuriam, kaip atrodė, gyvenimas daug nežadėjo.

Tačiau buvo pora gerų dalykų.

Žinojau, kad šeima mane mylėjo. Mokykloje ir bažnyčioje mokytojai visuomet mane ragino užsibrėžti aukštus tikslus. Vis dar pamenu vieną jauną amerikietį misionierių, iš Raštų mokiusį tokio principo: „Jei pats Dievas už [tave], kas begali eiti prieš [tave]?“²

Kažkas šiuose žodžiuose mane labai paveikė. Pamaniau: jei jau taip, kodėl turėčiau baimintis?

Taigi, aš tikėjau. Ir pasiklioviau Dievu.

Kurį laiką dalyvavau vienoje mokymų programoje. Vienas iš mano mokytojų paragino mane siekti daugiau ir vakarinėje mokykloje studijuoti mechaninę inžineriją. Tam prireikė nemažai papildomų pastangų, tačiau jų dėka pajutau didelę aistrą aviacijai! Mane šokiravo žinia, kad norint tapti pilotu reikia mokėti anglų kalbą. Tačiau labai norėjau juo tapti ir, kažkokiu stebuklingu būdu, mano burna pasikeitė ir anglų kalba nebeatrodė tokia neįkandama.

Su šia nauja motyvacija, nauju pasiryžimu sunkiai dirbti, pasikliaudamas Dangiškuoju Tėvu, aš žengiau mažus žingsnelius, padėjusius pasitikėti savo jėgomis.

Tai, be abejo, nereiškia, kad viskas klostėsi sėkmingai.

Būdamas 19-os metų išskridau į San Antonijų, Teksasą, kur pradėjau mokytis pilotavimo oro pajėgose. Lėktuve sėdėjau šalia vyriškio, kalbėjusio gryna teksasiečių tarme. Savo siaubui supratau, kad anglų kalba, kurios taip desperatiškai bandžiau išmokti, skyrėsi nuo tos, kuria kalbama Teksase!

Pilotų mokykloje irgi nebuvo lengva. Tai buvo labai konkurencinga programa, kurią visi stengėsi baigti geriausiais įvertinimais. Iš karto supratau, kad man bus sunkiau, nes beveik visi mano bendrakursiai šnekėjo gimtąja anglų kalba.

Mano skrydžių instruktoriai perspėjo dėl kito mano potencialaus kliuvinio – pernelyg daug laiko skyriau Bažnyčiai. Vietiniai nariai mane kvietėsi tiek į savo skyrių, tiek į savo namus. Kartu su jais mes net pastatėme Big Springo maldos namus. Mano instruktoriai nerimavo, kad tokia mano veikla man trukdys gauti aukštus įvertinimus. Bet aš taip nemaniau. Tad aš tikėjau Dievu ir stengiausi kaip įmanydamas.

Galiausiai anglų kalbą išmokau (nors tobulinuosi iki šiol). Pabaigiau pilotavimo mokslus (pirmuoju numeriu savo kurse). Tapau naikintuvų pilotu, o vėliau – kapitonu oro linijose. O kaip su ta gražia mano išsvajota rudaake mergina? Ji čia – su manimi.

Geriausiai, kaip galite, darykite mažus dalykus

Ko galėtume iš to pasimokyti? Manau, kad kelių dalykų!

Vienas iš jų: neišsigąskite, kai gyvenime jus užgrius daug didelių ir sunkių užduočių. Jei ryšitės pradėti nuo „lengvų“, „nežymių“ Dievo prašomų dalykų ir juos darysite geriausiai, kaip galite, tai pavyks ir dideli.

Tie „nežymūs ir lengvi“ geriausiai jūsų daromi dalykai gali būti kasdienė malda, Raštų studijavimas, Išminties Žodžio laikymasis, bažnyčios lankymas, meldimasis su tikru ketinimu bei dešimtinės ir atnašų mokėjimas.

Visa tai darykite net tuomet, kai nesinori. Tokie „pasiaukojimai“ gali atrodyti menki, bet iš tikrųjų jie yra svarbūs, nes „pasiaukojimas atneša dangaus palaimų“.³

Tam tikra prasme tie jūsų „nežymūs ir paprasti“ pasiaukojimai yra lyg kasdienybės taškeliai, iš kurių tapomas jūsų gyvenimo šedevras. Galbūt dar nematote, kaip šiuo metu tie taškai siejasi, bet ir nereikia matyti. Tiesiog turėkite pakankamai tikėjimo šiuo momentu, kuriuo gyvenate. Pasikliaukite Dievu ir „iš mažų dalykų [susidarys] tai, kas didinga“.⁴

Pasikliaukite Dievu

Dabar galbūt manote: „Taip, vyesnysis Uchtdorfai, kaip jums gerai. Jūs gi esate apaštalas. Aš juk ne toks. Dievui aš nesvarbus. Į mano maldas neatsakoma. Gyvenime nerandu kelio. Jei man ir yra koks planas, tai nebent koks iš komiso parduotuvės. Kam nors kitam netikęs planas. Koks nors eilinis paguodos planas“.

Mano brangūs draugai, nepamirškite šių Styvo Džobso žodžių: „Taškų nesusiesite žiūrėdami pirmyn. Juos susiesite tik žiūrėdami atgal“.

Būdamas jūsų amžiaus tikrai nežinojau, kaip susiklostys mano gyvenimas. Priešais save tikrai neįžvelgiau jokių susisiejančių taškų.

Tačiau pasiklioviau Dievu. Paisiau savo mylinčios šeimos ir išmintingų draugų patarimų bei su tikėjimu žengiau mažais žingsneliais, tikėdamas, kad jei kiekvieną akimirką darysiu geriausia, ką galiu, tai Dievas pasirūpins bendru vaizdu.

Jis taip ir padarė.

Jis matė pabaigą nuo pradžios tuomet, kai aš nemačiau.

Aš negalėjau matyti ateities, o Jis galėjo.

Net tomis sunkiomis akimirkomis, kuomet jaučiausi apleistas, Jis buvo su manimi – tai matau dabar.

Patarlėse galime rasti šį nuostabų pažadą: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius“.⁵

Nemanau, kad šios eilutės pabaigoje yra klaustukas.

Tačiau manau, kad ten turėtų būti šauktukas!

Taigi, turėtumėte savęs klausti: „Ar galiu sukaupti tiek tikėjimo, kad pasikliaučiau Dievu? Ar esu pasiryžęs tikėti, kad Jis mane myli ir nori nukreipti mano kelius?“

Tiesą sakant, daugybėje dalykų jums gali sektis visai gerai. Tačiau aš jus raginu tikėti, kad jūsų gyvenimas bus nepalyginamai geresnis, jei leisite Dievui nukreipti jūsų žingsnius. Jis žino tai, ko jūs negalite žinoti, jums Jis yra paruošęs tokią ateitį, kurios net neįsivaizduojate. Didis apaštalas Paulius liudijo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“.⁶

Ar norite, kad Dangiškasis Tėvas jus vestų, laimintų ir saugotų?

Tada tikėkite.

Mylėkite Jį.

Ieškokite Jo visa širdimi.

Vaikščiokite Jo keliais – o tai reiškia: laikykitės įsakymų, gerbkite sudarytas sandoras, sekite pranašų mokymais ir įsiklausykite į Dvasios raginimus.

Jei tai darysite, tai Dievas „tūkstanteriopai [padaugins] ir [palaimins] jus, kaip Jis pažadėjo“.⁷

Mes atsiskaitome Dievui

Suprantu, kad kai kuriems gali atrodyti, jog tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Sutinku, kad šiandienos kultūroje nebereikia eiti toli, kad išgirstumėte prieštaraujančius balsus, atkalbinėjančius ar net pašiepiančius tikėjimą Dievu, kalbant apskritai, ar mūsų religiją, kalbant konkrečiai.

Šiais laikais tokius balsus sustiprina neprilygstama komunikacijų pažanga.

Tai jūsų iššūkis. Bet tai ir privilegija.

Esu įsitikinęs, kad su tuo susitvarkysite Viešpaties būdu!

Tai jūsų mirtingojo gyvenimo nuotykio dalis. Tai smarkiai nulems jūsų ateitį ir tai, kokį vaidmenį atliksite čia žemėje vykstančiame Dievo darbe.

Tačiau jūsų gyvenime vykstantys dalykai nėra jau tokie nepaprasti. Jūsų karta nėra vienintelė karta, kurios tikėjimas Dievu buvo apsunkinamas ir pašiepiamas. Tiesą sakant, atrodo, kad tai yra visų Dievo vaikų mirtingojo gyvenimo išbandymo dalis.

Savo mokiniams Jėzus kalbėjo: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“.⁸

Be to, greičiausiai teks susitaikyti su tuo, kad jums vos įsipareigojus sekti Gelbėtoju, didžiulio ir erdvaus pastato gyventojai ims rodyti nepritarimą – ir kartais tai darys gana garsiai.⁹ Jie net bandys jus gėdinti ir uiti.

Tačiau atminkite, kad ne jiems turėsite atsiskaityti. Turėsite atsiskaityti Dievui. Vieną dieną stosite priešais Jį ir atsiskaitysite už savo gyvenimą.

Jis klaus, kaip pavyko atsispirti pasaulio pagundoms ir eiti teisingumo keliu. Jis teirausis, ar sekėte Gelbėtoju, ar mylėjote savo artimą, ar nuoširdžiai stengėtės išsilaikyti mokinystės kelyje.

Mano brangūs jaunieji draugai, mano brangūs broliai ir seserys, negalite gyventi dvejopo gyvenimo. Neįmanoma būti laiminamu nesuvokiamomis mokinystės palaimomis ir tuo pat metu savo narystės kortelę laikyti pirmojoje Babilonės apylinkėje. Mano brangūs broliai ir seserys, dabar yra laikas įsipareigoti Kristui ir sekti Jo keliu.

Vieną dieną visi Dievo vaikai sužinos, kas yra teisinga, – net ir tie, kurie dabar iš tos tiesos šaiposi. Jie klaupsis ant kelių ir pripažins, kad Jėzus yra Kristus, Išpirkėjas ir pasaulio Gelbėtojas.¹⁰ Jie sužinos, kad Jis mirė už juos.

Tą dieną taps aišku, kad tik Jo balsas yra svarbiausias balsas iš visų.

Jūs tikrai suprasite, kokie palaiminti esate, kad išlaikėte tikėjimą, gyvenote pagal Dievo įsakymus, tarnavote savo artimui ir čia žemėje statėte Dievo karalystę. Mano mylimi draugai, tikėkite ir Dievas bus su jumis. Kreipkite savo širdis į Jį ir Jis jus ves per šį nuostabų ir jaudinantį mirtingojo gyvenimo nuotykį.

Tai nesvarbu

Kalbėdamas apie leidimą Dievui vadovauti mūsų gyvenime, noriu paaiškinti vieną dalyką. Šie mano žodžiai jums gali nepatikti. Kai Dievo teiraujatės dėl tam tikrų sprendimų – netgi svarbių sprendimų – Jis jums gali aiškiai neatsakyti. Tiesa ta, kad kartais Viešpačiui visai nesvarbu, ką jūs nuspręsite, – svarbu, kad liktumėte su esminėmis Evangelijos sandoromis ir principais.

Dauguma atvejų jūsų pasirinkimai galbūt nebus tiek svarbūs, kiek svarbu bus tai, ką darysite tai pasirinkę.

Pavyzdžiui, kokia nors pora gali susituokti tuomet, kai kas nors iš jų šeimos narių jų nelaiko tobula pora. Tačiau asmeniškai aš dėl tokios poros turiu daug vilties, jei tik priėmę tokį sprendimą jie liks visa širdimi ir protu atsidavę vienas kitam ir Viešpačiui. Jei jie vienas kitam rodys meilę ir gerumą bei rūpinsis vienas kito emociniais, dvasiniais ir materialiais poreikiais, jei „mažus“ dalykus darys nuosekliai, tai galiausiai jie taps tobula pora.

Ir atvirkščiai, paimkime sutuoktinių porą, kurie mano, jog išsirinko tobulą žmogų, ir tada darančią prielaidą, jog sunkiausi darbai jau nuveikti. Jei jie liausis vienas kitam asistavę, artimai nebendraus ir trauksis į egoizmą, naudos sau ieškojimą, tai tokia pora atsidurs kelyje, kuris veda į sielvartą ir apgailestavimą.

Tas pats principas tinka renkantis profesiją. Man daugiau vilties teikia tie, kurie renkasi mažiau patrauklią profesiją ir kaip įmanydami stengiasi savo darbą paversti įdomiu ir reikliu.

O pasirinkusieji įspūdingai skambančias profesijas vilčių man teiks mažiau, jei ilgainiui jie neteks jų darbo sėkmei būtinos vidinės ugnelės. Tiesą sakant, kad ateity jums sektųsi, jūsų kartai teks mokytis vienos labai svarbios savybės – sėkmingai prisitaikyti prie besikeičiančių darbo sąlygų.

Tad kaip Viešpats nori, kad priimtumėte svarbius sprendimus?

Labai naudingi man pasirodė Jo nurodymai Oliveriui Kauderiui ir Džozefui. Viešpats jiems pasakė: „Tu turi ištirti tai savo protu; tada turi manęs paklausti, ar tai teisinga“.¹¹

Dangiškasis Tėvas jums davė protą ir širdį. Jei Juo pasikliausite, tai Jis padės jums juos tinkamai panaudoti priimant sprendimus.

Priimdami daugumą sprendimų galite rinktis net ne iš vienos geros alternatyvos. Kai Džozefui ir jo porininkams reikėdavo Viešpaties patarimo, Jis atsakydavo gana įdomia fraze. Ji skambėjo taip: „Tai nesvarbu“.¹²

Tačiau Viešpats iš karto pridūrė: „Tik būkite ištikimi“.¹³

Jūsų darbas – pagal turimą informaciją priimti kuo geresnius sprendimus, grįstus Evangelijos vertybėmis ir principais. O tada iš visų jėgų stenkitės juos įgyvendinti ir likti ištikimi.

Jei taip darysite, tie taškai susisies.

Galbūt kažkiek nusiminėte išgirdę, kad Dievas ne visada jums duos detalų jūsų gyvenimo kelionės planą. Bet ar jums tikrai reikalingi nurodymai dėl kiekvienos jūsų gyvenimo smulkmenos?

Ar jūs tikrai norite, kad kažkas jums kaišiotų gyvenimo paruoštukes dar prieš jums patiems išsiaiškinant padėtį? Koks nuotykis tai būtų?

Mano brangūs jaunieji draugai, šį mirtingojo gyvenimo nuotykį patirsite tik kartą. Ar individualiai pritaikyti praėjimai, kupini ateities nuspėjimų ir atsakymų į visus didžiuosius gyvenimo klausimus, neatims iš jūsų pasitenkinimo savo pasiekimais jausmo ir nesumenkins jūsų pasitikėjimo¹⁴ Viešpačiu ir savimi?

Kadangi Dievas jums suteikė valios laisvę, tai galite rinktis iš daugybės kelių ir vis dar gyventi pasitenkinimo kupiną gyvenimą. Mirtingasis gyvenimas – tai savarankiškai pasirenkama nuotykių istorija su atvira pabaiga. Turite įsakymus, turite sandoras, turite įkvėptus pranašiškus patarimus ir Šventosios Dvasios dovaną. To visiškai pakanka, kad šiame mirtingame gyvenime būtumėte laimingi ir patirtumėte amžinąjį džiaugsmą. O dėl viso kito nesisielokite, net jei ir priimsite ne tokių tobulų sprendimų. Būtent taip mokomasi. Tai yra jūsų nuotykio dalis!

Ne, nuotykiai niekada nevyksta sklandžiai nuo pradžios iki pabaigos, bet jei būsite ištikimi, tai galite būti tikri, kad pabaiga bus laiminga. Apsvarstykime Juozapo iš Egipto pavyzdį. Daugeliu atvejų jo gyvenimas buvo tikra katastrofa. Broliai jį pardavė vergijon. Jis buvo įmestas į kalėjimą už nepadarytą nusikaltimą. Tačiau kad ir kokiose sunkiose aplinkybėse atsidurdavo, jis išlaikydavo tikėjimą. Jis pasikliaudavo Dievu. Į tai jis žvelgdavo optimistiškai. Metų metus – net kai rodėsi, jog jis ignoruojamas ir apleistas, – jis tikėjo. Juozapas visada savo širdį kreipė į Dievą. Ir Dievas parodė, kad blogus dalykus Jis sugeba paversti gerais dalykais.¹⁵

Šiandien, praėjus maždaug 4000 metų, mes vis dar semiamės įkvėpimo iš Juozapo istorijos.

Jūsų nuotykis galbūt nebus toks dramatiškas, bet jame bus ir pakilimų, ir nuosmukių. Taigi, nepamirškite Juozapo pavyzdžio – likite ištikimi. Tikėkite. Būkite sąžiningi. Nebūkite pagiežingi. Neskriauskite kitų. Mylėkite Dievą, mylėkite savo artimą. Pasikliaukite Viešpačiu net tuomet, kai viskas niūru.

Galbūt to nepastebėsite iki žymiai vėlesnio meto, tačiau pažvelgę atgal suprasite, kad Viešpats tikrai nukreipė jūsų kelius.

Taškai tikrai susisiejo.

Penki atmintini dalykai

Taigi, ko viliuosi, kad prisiminsite po šio mūsų drauge praleisto laiko?

Pirmiausia, žinokite, kad Dievo atsakymai į jūsų pačius giliausius klausimus gali ateiti ne iš karto ir ne taip, kaip tikėjotės. Dievo atsakymai yra amžinos vertės. Jų verta palaukti.

Antra, turėkite šiek tiek tikėjimo. Kreipkite savo širdis į Dievą. Tikėkite, kad Dievui esate svarbūs, ir būkite įsitikinę, kad su jumis Jis nuveiks žymiai daugiau, nei jūs patys nuveiktumėte su savimi. Mokykitės iš Jo. Mylėkite Jį. Tikėkite Juo. Kalbėkitės su Juo reguliariai, nuoširdžiai. Klausykitės Jo balso.

Trečia, kaip įmanydami geriau ženkite mokinystės keliu. Nepraraskite vilties. Tiesiog mažus dalykus atlikite kuo tobuliau, o didesni susiklostys savaime.

Ketvirta, neleiskite, kad oponuojantys balsai atkalbėtų jus nuo tikėjimo kelionės. Atminkite, kad kritikams atsiskaityti neturėsite. Turėsite atsiskaityti savo Tėvui Danguje. Jo vertybės yra svarbiausios.

Penkta, stenkitės priimti kuo geresnius sprendimus vadovaudamiesi dvasiniais raginimais, ateinančiais į jūsų širdį ir protą. Kaip įmanydami stenkitės eiti iki galo. Nepraraskite tikėjimo ir Dievas jūsų sąžiningą darbą pašvęs jūsų amžinajam gerbūviui.¹⁶

Jei taip darysite, tai galiausiai viskas išeis į gera.

Prasidedančių naujų metų proga šiandien jums palieku palaiminimą, kad jei nuoširdžiai stengsitės pažinti Dievą, jūsų tikėjimas išaugs. Jei stengsitės sekti Gelbėtoju, tai išaugs jūsų pasitikėjimas savimi.¹⁷ Ir jei gyvensite ištikimai ir savo širdį atversite Kristaus šviesai, tai jūsų meilė Dievui taps brandesnė, o jūsų meilė artimui taps tauresnė.

Ir visa tai jums teiks laimės ir džiaugsmo.

Teiks ramybės.

O vieną dieną tai suteiks amžinąją šlovę.

Kai kažkada ateityje pažvelgsite atgal į šį brangų ir jaudinantį mirtingojo gyvenimo nuotykį, jūs viską suprasite. Jūs pamatysite, kad tie taškai tikrai susisiejo į gražų raštą – didingesnį, nei būtumėte galėję įsivaizduoti. Su neapsakomu dėkingumu pamatysite, kad Pats Dievas iš Savo gausios meilės, malonės ir atjautos visuomet jumis rūpinosi, jus laimino ir jus lydėjo kelyje pas Jį.

Apie tai liudiju ir laiminu jus kaip Viešpaties apaštalas šventu mūsų Mokytojo, Išpirkėjo ir Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus vardu. amen.