Viešpats mums padės statyti Jo karalystę
Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems
2020 m. sausio 12 d.
Dėkojame chorui už šią nuostabią giesmę. Ji – viena iš mūsų mėgstamiausių. Dėkojame, kad ją taip gražiai sugiedojote. Mano brangūs broliai ir seserys, labai džiaugiuosi galėdama šį vakarą kalbėti jums. Pastaruoju metu daug mąsčiau apie tai, kas gyvenime stiprino mano tikėjimą. Man tapo aišku viena, kad mūsų Tėvas Danguje mums iš tiesų padeda, ypač tuomet, kai iš visų jėgų stengiamės laikytis Jo įsakymų ir čia žemėje statyti Jo karalystę.
Tokį tikėjimą savo gyvenime demonstravo pranašas Nefis. Nors patyrė daug suspaudimų ir priešiškumo, jis išlikdavo nepajudinamas ir visada dėkojo Dievui už palaiminimus. Štai ką jis kalbėjo po aštuonerių metų klajonių dykynėmis:
„Jei žmonių vaikai vykdo Dievo įsakymus, jis maitina ir stiprina juos bei parūpina priemones, kuriomis jie gali atlikti tai, ką jis įsakęs jiems; todėl jis parūpino mums viską, kol buvome apsistoję tyruose“.1
Žinau, kad šis principas yra tikras. Leiskite pasidalyti pasakojimu iš Bažnyčios istorijos. XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dauguma Bažnyčios narių susirinko į Misūrio valstiją, kur vylėsi įkurti Sionę. Tačiau 1839 m. gaujos juos išvijo iš valstijos. Palikę savo nusiaubtus namus ir išvogtus galvijus bei namų apyvokos daiktus, jie patraukė į šiaurės rytuose esantį Ilinojų, kur apsistojo Misisipės upės krantų pelkynuose. Nusausinę pelkes jie įkūrė puikų miestą, kurį pavadino Navu. Tačiau neigiamas nusistatymas prieš bažnyčią išliko, o vos penkeriais metais vėliau buvo nužudytas pranašas Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas. Vos užbaigę šventyklą, 1846 m. vasarį jie vėl buvo priversti trauktis ir per patį viduržiemį sprukti per Misisipės upę. Tarp jų buvo vyras vardu Bendžaminas F. Džonsonas, mano proprosenelis, ir jo mažamečių vaikų šeima. Štai kaip savo autobiografijoje jis aprašė tą metą:
„Tad štai, vidury žiemos ir neturėdami nei vieno dolerio pradėjome keliauti, net nenutuokdami, koks atstumas mūsų laukia ar kiek laiko tai truks […] turėjome atsargų, kurių geriausiu atveju užteks tik kelioms savaitėms; o keliauti su prasta sveikata, kuri kankino praėjusius metus ir ilgiau, darėsi vis pavojingiau. Mane dažnai kankino ūmus, duriantis skausmas skrandyje, dėl kurio kartais imdavau prakaituoti iš kiekvienos poros. […] Dėl šių ir kitų virškinimo problemų nebuvau tinkamas tokiems sunkiems darbams. Kinkinių priežiūra ir kitos pareigos stovykloje man rodėsi tikrai per didelės. […]
Vos po kelių dienų kai kurie stovykloje ėmė skųstis sunkumais ir maisto stoka, tačiau prezidentas Brigamas Jangas užriaumojo ant jų lyg liūtas, tardamas, kad tie, kurie neketina valgyti virtų pupelių ir kukurūzų, kliautis Dievu ir dėkoti už tai, ką gavo, tegul tučtuojau keliauja atgal, nes Šventųjų stovykloje jiems ne vieta. Man tai nuskambėjo lyg paties Viešpaties žodis, tačiau ką turėjau daryti? Ilgą laiką negalėjau valgyti kukurūzų duonos ar pupelių, nuo kurių man prasidėdavo nepakeliami skrandžio skausmai. Kaip galėjau keliauti, kai daugumą maisto atsargų sudarė kukurūzai ir pupelės? Maniau, kad mano atveju tai gyvybės arba mirties klausimas“.
Čia stabtelėsiu, kad pridurčiau, jog prieš kelerius metus jo 22 metų sesuo buvo mirusi nuo panašių skrandžio problemų, tad, greičiausiai, jo baimė nebuvo perdėta. Toliau jis pasakojo:
„Apie tai pasikalbėjau su savo šeima. Pasakiau, kad ketinu pasikliauti Viešpačiu, tad jei Jis nebus su mumis, tai Jis tikrai nebus už mūsų, todėl neturėčiau eiti atgal. Buvau pasiryžęs valgyti tai, ką turėjome, ir būti už tai dėkingas. Ir jei Viešpats dabar mumis nepasirūpins, tai kuo greičiau mirsime, tuo geriau, nes šioje kelionėje negalėtume savimi pasirūpinti ar save apsaugoti.“
Po mėnesio savo dienoraštyje jis štai ką papasakojo:
„Pupeles ir kukurūzus, kurių seniau negalėjau valgyti, dabar valgiau pasigardžiuodamas, ir nuo to laiko ankstesnis jų poveikis šioje kelionėje man nebepasireiškė. Viešpačiui buvau pasakęs Jo tarno ištartus žodžius, kad Jo padedamas įvykdysiu kiekvieną reikalavimą, ir kad jei Jo valia bus leisti man būti Jo tarnu, tai maistą Jis pritaikys mano skrandžiui. Žinau, kad Jis taip ir padarė“.
Toks mano protėvių tikėjimas ir pranašų pavyzdys stiprino mane gyvenime ir padėjo kliautis Viešpačiu net sunkiausiais laikais. Prisimenu, kai mudviejų santuokos pradžioje mūsų finansai buvo ypač riboti. Per tris vyresniojo Kristofersono studijų magistrantūroje metus susilaukėme dviejų vaikų. Buvome nusprendę, kad padidėjus šeimai aš nedirbsiu už namų ribų, tad kaip įmanydama stengiausi namuose uždirbti kiekvieną skatiką mūsų šeimai išlaikyti. O mano vyras turėjo du darbus po pusę etato ir darbavosi vasarą – tai sudarė didžiąją mūsų pajamų dalį. Tačiau vis tiek gyvenome kukliai. Sakydavome, kad nepirksime nieko, jei tai ne maistas, nuoma ar degalai mūsų senukui automobiliui.
Vieną sekmadienį, likus vos porai mėnesių iki vyresniojo Kristofersono studijų pabaigos, mūsų vyskupas pristatė senstančių maldos namų renovacijos finansavimo planą. Pagal jį kiekviena šeima turėjo padengti tam tikrą renovacijos išlaidų sumą. Mums dabar nebereikia dengti tokių išlaidų, tačiau tais laikais apylinkės ir kuolai patys prisidėdavo prie maldos namų statymo ar renovacijos išlaidų dengimo ir dar papildomai aukojo dešimtinei.
Mes, kaip ir kiti apylinkės nariai, susėdome su vyskupu aptarti, kiek galėtume paaukoti, atsižvelgdami į mūsų pajamas. Pasiūlyta mūsų suma nebuvo didelė, tačiau mums būtų likę labai mažai pinigų. Kiti magistrantūros studentai, kurie buvo atsidūrę mūsų situacijoje ir ketino išvykti, manė, kad buvo nesąžininga jiems prisidėti prie pastato renovacijos finansavimo, nes jai pasibaigus jų jau nebebus. Tačiau vis tiek apsisprendėme paaukoti renovacijos išlaidų padengimui, nors nežinojome, kaip reikės išsiversti iki mokslo metų pabaigos. Čia galėtumėte pagalvoti, kad galėjome tiesiog išsiimti kreditinę kortelę ir ja apmokėti savo mėnesio išlaidas, kurias į kortelę palaipsniui grąžintume vėliau. Tačiau tai buvo visai kiti laikai. Tais laikais kreditinei kortelei gauti reikėdavo įrodyti, kad dirbate visu etatu ir kad jūsų pajamos yra tam tikro lygio. Tad kreditinės kortelės gauti negalėjome. Galbūt tai skamba kiek žiaurokai, tačiau tokios griežtos kredito kortelės gavimo taisyklės šiais laikais daugelį žmonių galėtų išgelbėti nuo įvairiausių įsiskolinimo negandų.
Taigi, po to praėjus vos porai savaičių, vieną vakarą važiavome ramiu keliu ir sustojome prie „stop“ ženklo. Tada išgirdome, kai už mūsų sucypė stabdžiai ir į mūsų senutėlį automobilį kažkas atsitrenkė. Vyresnysis Kristofersonas išlipo išsiaiškinti, o aš likau automobilyje. Po kurio laiko jis sugrįžo į automobilį, o aš paklausiau, kas ten nutiko. Jis pasakė, kad nukentėjo tik buferis. Į mus atsitrenkęs vyriškis buvo keliaujantis verslininkas ir gyveno kitame mieste. Jis žinojo, jog jo stabdžiai nebuvo geriausios būklės, tačiau nemanė, kad jie buvo tokios blogos būklės. Automobilis jam reikalingas darbui, ir vylėsi su mumis susitarti asmeniškai, kad jam netektų mokėti didesnio draudimo ir baudos už avariją. Juk niekas nenukentėjo. Manau, kad ir jis pats laikėsi gana griežto biudžeto. Jis pasiūlė parašyti, kiek mums kainavo remontas, ir atvykti pas jį į miestelio pakraštyje esančio motelio kambarį.
Na, aš gi nebuvau tik vakar gimusi. Tad pamaniau, kad mano brangusis vyras, kuriuo visiškai pasitikėjau, šioje situacijoje buvo pernelyg patiklus. Nejaugi jis patikėjo, kad šis vyriškis laikysis duoto pažado? Kokia tikimybė, kad šis vyriškis neišvažiuos iš miestelio? Ką gi, vyresnysis Kristofersonas parašė remonto sumą, nuvyko į tą motelį ir susitiko su tuo vyriškiu. Tas vyriškis tai sumai išrašė čekį ir, spėkite, kas nutiko? Tą čekį pavyko išsigryninti!
Ir štai kaip ši istorija pasibaigė. Tame čekyje buvo beveik tokia pati suma, kaip ir mūsų sumokėta suma pastato renovacijai. Mes tikrai galėjome palaukti, kol jis užsidirbs pakankamai pinigų automobilio remontui apmokėti, o tuo tarpu mes patys galėjome sudurti galą su galu, nors tuo tikrai abejojome. Visa tai mums paliudijo, kad Viešpats tikrai, pasak Nefio, „parūpina priemones, kuriomis [galime] atlikti tai, ką Jis įsakęs“.2 Supratau, kad tikėti dažniausiai reiškia žengti į tamsą ir, žinau, kad tai padarius Viešpats apšviečia kelią pirmyn. Esu dėkinga už mylintį Dangiškąjį Tėvą, kuris mus prižiūri ir mumis rūpinasi. Žinau, kad čia yra Jo Bažnyčia ir kad mūsų Gelbėtojas yra gyvas. Dėkoju Viešpačiui už mūsų gyvenime išsiliejusius Evangelijos palaiminimus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.