Teisių troškimų pasirinkimas

Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems

Vyresnysis Robertas K. Gėjas

Septyniasdešimčių prezidentūra

2020 m. gegužės 3 d., sekmadienis

Mano mylimos seserys ir broliai, pirmiausia noriu padėkoti savo nuostabiai žmonai, už tuos nuostabius patarimus. Linete, ačiū.

Tai didžiulis palaiminimas ir galimybė prisijungti prie jūsų šį vakarą. Tikrai gyvename nepaprastais laikais, ir išties tikiu, kad buvote užauginti būtent jiems. Ne per seniausiai prezidentas M. Raselas Balardas sakė: „Tikiu, kad esate didingiausia jaunų suaugusiųjų karta Bažnyčios istorijoje. Nuoširdžiai tuo tikiu.“¹ Esate ypatinga karta, užauginta tam, kad šiais neramiais laikais rodytumėte kelią ir padėtumėte paruošti pasaulį Antrajam Jėzaus Kristaus atėjimui. Jis pažįsta ir myli jus kiekvieną asmeniškai.

Mūsų laikai

Kai šį vakarą atėjome į šią transliaciją, mums buvo pasakyta, kad per tviterį esame gavę dešimtis tūkstančių klausimų apie Dvasią ir asmeninį apreiškimą. Tikiuosi, kad šį vakarą jums klausant mano žmonos ir manęs mes sugebėsime atsakyti į tuos klausimus. Meldžiu, kad Šventoji Dvasia, kuri yra mokytoja, galėtu atsakyti kiekvienam ir daugeliui.

Per pastarąsias dienas ir mėnesius drauge su visu pasauliu patyrėme nepaprastas kančias, nežinomybę, sumaištį ir sunkumus. Apie šiuos laikus jau seniai buvo išpranašauta. Jų apogėjus bus šlovingas Antrasis Gelbėtojo atėjimas. Apie šias dienas pranašavo Pats Jėzus. Jis sakė: „Jūs taip pat girdėsite apie karus ir karų gandus; žiūrėkite, kad nebūtumėte susirūpinę, nes viskas, ką jums pasakiau, turi įvykti. […] Štai aš kalbu savo išrinktųjų labui; nes tauta pakils prieš tautą […]; bus badai ir marai, ir žemės drebėjimai įvairiose vietose. […] Žmonių meilė atšals. […] Viskas bus išpildyta“² Norėčiau pasidalinti vienu požiūriu į tai. Tai pamoka iš Bažnyčios istorijos.

Atvykdami į Misūrį, Amanda Barns Smit su savo vyru Vorenu ir penkiais vaikais buvo neseniai prisijungę prie Bažnyčios. Jie prisijungė prie šventųjų Hono Malūne, o po kelių dienų gauja išžudė daugelį ten buvusių. Tarp nužudytųjų buvo Amandos dešimtmetis sūnus ir vyras. Kitas jos mažametis sūnus buvo sunkiai sužeistas. Amanda gavo galingą apreiškimą, kaip išgelbėti savo sužeistą sūnų. Tos didelės nelaimės metu ji rašė:

„Ką mes, moterys, galėjome daryti per šį visišką išnaikinimą? Melstis. Malda buvo mūsų vienintelis paguodos šaltinis, mūsų Dangiškasis Tėvas buvo vienintelis mūsų padėjėjas. Jis vienintelis galėjo mus apsaugoti ir išgelbėti.

Vieną dieną iš malūno atėjo gaujos narys ir atnešė kapitono įsaką. [Keikdamasis jis išrėkė]: „Kapitonas sako, kad jeigu jūs, moterys, nesiliausite melstis, jis atsiųs būrį ir nužudys kiekvieną […] iš jūsų!“

Galėjo taip ir nutikti, kad sustabdytų mūsų vargšių moterėlių maldas tą baisią mūsų gyvenimo valandą.

Iš baimės liovėmės melstis. Nedrįsome prabilti savo maldų namuose. Galėjau melstis lovoje arba tyloje, tačiau nebūčiau taip ilgai ištvėrusi. Ši bedieviška tyla buvo labiau nepakeliama nei ta žudynių naktis.

Nebegalėjau daugiau kentėti. Ilgėjausi išgirsti savo balsą, maldaujantį Dangiškąjį Tėvą.

Pasprukau į kukurūzų lauką ir įšliaužiau į kukurūzų stirtą. Tą akimirką ji tapo Viešpaties šventykla. Karščiausiai meldžiausi balsu.

Išlindusi iš kukurūzų išgirdau balsą. Tai buvo aiškiausias kada nors girdėtas balsas. Jis nebuvo tylus, nebuvo ir stiprus dvasinis pojūtis, greičiau tai buvo balsas, kartojantis mūsų giesmės žodžius:

„Tos sielos, kur Jėzum tikėjo karštai,
tikrai neapleisiu, kai priešai ateis.
Nors kiltų Šėtono galybė juoda,
aš jos nepaliksiu tikrai niekada!“3

Nuo tos akimirkos išnyko mane apnikusi baimė. Jaučiausi taip, tarsi niekas man negalėtų pakenkti.“⁴

Gali būti, kad šie laikai neramina, tačiau žinokite, kad tai, kas buvo tiesa Amandai Barns Smit, yra tiesa ir jums. Nesvarbu, kas vyksta aplink jus, nesvarbu, kokį išbandymą reikia ištverti, prie šturvalo yra Dievas. Jis neapleis jūsų, jums nereikia bijoti, jeigu esate ištikimi ir šaukiatės Jo. Būtent apie tai ir noriu kalbėti jums šį vakarą.

Mano žmonos akiniai

Kaip sakiau, esu dėkingas, kad šį vakarą čia su manimi yra mano žmona. Ji yra viskas, ką turiu. Prieš daug metų susipažinome mokykloje. Mums baigus mokyklą, ji išvyko į Rikso koledžą Reksberge, Aidaho valstijoje, o aš išvykau į BJU Prove. Vieną savaitgalį, pirmais metais universitete, nusprendžiau automobiliu nuvažiuoti į Reksbergą jos aplankyti. Ji mane išmokė neįkainojamos pamokos.

Ji neturėjo automobilio ir jau kuris laikas nevairavo. Išėjus iš jos buto, ji paklausė manęs, ar galėtų pavairuoti mano automobilį. Atsakiau: „Aišku.“ Netrukus pradėjome riedėti žemyn nuo netoli jos namų esančiu kalnelio. Maždaug pusiaukelėje ji manęs paklausė: „Ar apačioje yra stop ženklas?“ Stop ženklas puikiausiai matėsi ir aš iškart pasakiau: „Taip, ten stop ženklas“ Ji tarė: „Gerai, taip ir maniau. Aš tiesiog jo nematau.“ Paklausiau: „Kodėl nematai?“ Ji atsakė: „Nes neužsidėjau akinių, o be jų mažai ką matau.“ Tada tariau kažką tokio: „O kodėl tu neužsidėjai savo akinių?“ „Nes man nepatinka, kaip su jais atrodau, tačiau pamiršau, kad be jų nieko nematau.“ Pasakiau: „Tada, geriau jau duok man vairuoti.“ Pamoka paprasta: jeigu aiškiai nematysi, visada grės pavojus.

Dabar klausiu jūsų: „Kaip veržiatės pirmyn savo gyvenime?“ Ar esate užsidėję akinius, kad aiškiai matytumėte gyvenimo tikrovę? Senovėje Laodikėjos mieste šventieji neturėjo didelių ar akį rėžiančių nuodėmių, bet Viešpats barė juos dėl to, kad jie buvo „drungni“ mokiniai. Besididžiuojantys savo pasaulietiškais pasiekimais ir viską žinantys, jie vis labiau buvo savimi patenkinti ir Dievas jiems buvo nereikalingas. Nors šis miestas buvo garsus akių priežiūra, Viešpats jiems sakė: „Aš tau patariu pirkti iš manęs […] tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“.⁵ Rodos, kiekvienam būtų svarbu paklausti: „Ar savo gyvenimą matau Dievo tiesos, įsakymų ir sandorų akimis ar savo paties akimis? Ar kasdien įsiklausau į Viešpaties balsą, kurį girdžiu per maldą ir asmeninį Dvasios apreiškimą, o gal įsiklausau į savo paties balsą arba į balsą pasaulio išminčių, kurie šaukia, kad Dievo keliai ir net Jo pranašai ne mums skirti, nuobodūs, nereikalingi, keisti, nepatrauklūs, nerūpestingi ar net, pagal pasaulio retoriką, apgavikai ir kupini neapykantos?“

Džozefas Smitas kartą pasakė: „Velnias dės visas pastangas, kad šventuosius įviliotų į spąstus. […] Jis taip viską pakeis, kad bus spoksoma į vykdančius Dievo valią.“ Be Dievo pagalbos ir apreiškimo tiesiog negalite matyti „kaip iš tikrųjų yra ir […] kaip iš tikrųjų bus“.⁶ Priešininkas stengiasi jus nuteikti stebėtis tais, kurie vykdo Dievo valią. Jis nori sutrukdyti jums pamatyti ir suprasti, kaip iš tikrųjų yra ir kaip iš tikrųjų bus, kad nesuprastumėte, jog esate be galo mylimas Dievo sūnus ar dukra. Jis nori pateisinti pasaulį, jis nori, kad atstumtumėte Dievą arba atsigręžtumėte į Jį tik puse širdies, ir jis ypač nori, kad save ir savo gyvenimo kelionę nubrėžtumėte pagal politinius, kultūrinius ir kitus pasaulietiškus siekius ar paprasčiausią abejingumą.

Dažnai sau užduodu klausimą: „Kas Nefį padarė tikinčiu, o Lamaną ir Lemuelį – netikinčiais?“ Visi trys broliai gimė iš tų pačių gerų gimdytojų. Vieną vakarą išgirdau atsakymą į šį klausimą. Pagal paskyrimą drauge su prezidentu M. Raselu Balardu buvau Bankoke, Tailande. Jis pasidalijo tokia Raštų ištrauka:

„Ir buvo taip, kad aš, Nefis, […] labai trokšdamas pažinti Dievo slėpinius, šaukiausi Viešpaties; ir štai jis aplankė mane ir suminkštino mano širdį, taigi patikėjau visais žodžiais, kuriuos kalbėjo mano tėvas; todėl aš nemaištavau prieš jį kaip mano broliai“⁷.

Štai ir mano atsakymas. Dievas apsireiškia mums pagal mūsų troškimus. Nefis troško, labiau už viską, pažinti Dievo tiesas ir slėpinius ir dėl to buvo palaimintas Dievo akivaizda, džiaugsmu, galia ir tiesa. Lamanas ir Lemuelis troško pasaulio dalykų ir gavo to atpildą. Jeigu norite būti su Dievu, privalote savo troškimus suvienyti su Jo valia.

Kur ir į ką sutelkiate savo širdies troškimus, nulems tai, kaip įgausite galios eiti per gyvenimą ir sulaukti sėkmės. Todėl šiandien raginu jus nuspręsti savo gyvenimą formuoti visa aprėpiančiu troškimu tapti atsivertusiuoju ir stiprinti kitus. Galbūt pamenate, kad būtent to Gelbėtojas paprašė savo vyriausiojo apaštalo Petro, sakydamas: „Simonai, Simonai! […] Šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“⁸

Troškimas būti atsivertusiam ir stiprinti kitus

Niekada nepamiršiu, kaip mudu su žmona kalbėjomės su vyriausiuoju Dvylikos Apaštalų nariu apie mano pasiryžimą tarnauti misijos prezidentu. Mudviejų gyvenime vyko įvairiausių dalykų. Kai mus kalbino apaštalas, mūsų šeimos santykiai buvo keblūs, buvome įsitraukę į plataus masto humanitarinės pagalbos visame pasaulyje veiklą, kuriai reikėjo skirti daug dėmesio ir išteklių, be to aš dar buvau vyriausiasis vadovaujantis partneris pasaulinių investicijų bendrovėje, jau nekalbant apie visus Bažnyčios pašaukimus. Jau maniau, kad darėme viską, ką galėjome. Tądien sėdėdami su tuo mylimu apaštalu ir mąstydami apie viską, kas vyksta mūsų gyvenime, abudu mandagiai pasakėme, kad tikriausiai tai nėra tinkamiausias metas tarnauti misijoje. Neabejodamas šis Dvylikos narys atsigręžė į mano žmoną ir tarė: „Linete, būsi puiki misionierė ir savo vyro porininkė.“ Tada jis atsisuko į mane ir pasakė: „Žinai, tu išties nesupranti. Viešpats šaukia tave, kad išgelbėtų tavo gyvenimą. Tu arba gyvensi savo gyvenimą pagal sandoras arba taip, kaip tau patogu. Nėra patogaus laiko tarnauti. Čia tikėjimo reikalas. Tu arba tiki, kad Viešpats palaimins tavo gyvenimą palaiminimais, kurių tau reikia vykdant Jo prioritetus, arba tuo netiki.“

Sėdėjau ir tylėjau, priblokštas. Man ką tik pasakė, kad Viešpats bando išgelbėti mano gyvenimą. Mano tuometinis gyvenimas buvo geras, bet pats buvau baisiai išbalansuotas. Tą popietę mudu su Linete, išėję iš apaštalo kabineto, nuvykome namo, kad su malda apsvarstytume, kaip gyvensime. Mes greitai priėmėme sprendimą tarnauti ir gyventi pagal sandorą, daryti viską, ko mūsų paprašė Viešpats. Sandoros gyvenimas yra labiau subalansuotas gyvenimas, jį gyvename pagal Dievo prioritetus, o ne pagal savo darbotvarkes. Nuo tada mūsų gyvenimas pasikeitė. Buvome gausiai palaiminti Jo meile ir mokymais. Tikrai žinau, kad toks pats palaiminimas laukia jūsų, jeigu ištikimai laikysitės Jo sandoros kelyje. Dievas nori išgelbėti jūsų gyvenimą.

Ką reiškia būti atsivertusiam, gyventi pagal sandoras, o ne taip, kaip patogu? Jis taip pat sakė: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane“⁹. Vienas išmintingas mokytojas kartą man pasakė: „Jis nesakė: „Kartais apie mane pagalvokite ir mano Dvasia bus su jumis.“ Jis sakė: „Jeigu visuomet prisiminsite mane, mano Dvasia bus su jumis“¹⁰. Tai reiškia, kad, jeigu Jį prisiminsite, dangaus galia visada bus su jumis ir padės kasdien visuose mažiausiuose ir didžiausiuose sunkumuose, nesvarbu, kaip smarkiai jie jus sukaustys. Tai apima bet kokią baimę, priklausomybę, nesaugumą, ar kokią jums atrodančią neįveikiamą sieną, stūgsančią priešais jus. Tad šią akimirką susimąstykite, ką tokio svarbaus turite padaryti, kad visada Jį atsimintumėte, ir tai darykite.

Augant mano geriausias draugas supažindino mane su būsima mano žmona. Mokykloje pakrikštijau jį Bažnyčios nariu, bet jam visada atrodė sunku visiškai pasišvęsti gyventi pagal Evangeliją – jis visada teisinosi, sakydamas, kad nieko blogo nepadarė, ir tai buvo tiesa. Tada viename vakarėlyje jis per daug išgėrė, netikėtai krito nuo uolos ir mirė. Jam buvo tiek pat metų kiek dabar daugeliui jūsų. Ši tragedija neturėjo įvykti ir nebūtų įvykusi, jeigu mano draugas būtų vadovavęsis sandora, o ne patogumais.

Kur savo gyvenime Dievo įsakymų atžvilgiu nubrėžiate liniją? Galbūt kai kurie iš jūsų savo gyvenimą matote taip, kaip daugelis iš mūsų mato magistralės greičio ribojimų laikymąsi. Ar kas nors išvis važiuoja nurodytu greičiu? Ne. Užuot tai darę, mes norime patikrinti, kiek kilometrų galime nuvažiuoti viršydami greičio limitą negaudami baudos. Toks buvo mano geriausio draugo gyvenimas. Evangelijos kontekste nederėtų galvoti, kiek pasaulietiškumą galime priimti neperžengdami linijos. Mes tiesiog turime palikti pasaulį.

Tik priėmus Dievo sandoras atsivers jūsų akys, kad aiškiai perprastumėte šio pasaulio triukšmą. Biblija mus moko: „Nes tai yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti“¹¹. Gyvenančių pagal sandorą gyvenimas toli gražu nėra tobulas, bet jie jį tobulina per kasdienę atgaila. Toks gryninimas atveria jiems gausiausius Dievo palaiminimus ir tikras dangaus galias. Ar kuriam iš jūsų, šiais neramiais laikais nereikia Dievo vadovavimo ir galios?

Prieš daug metų mano sergantis verslo partneris papasakojo apie prezidento Boido K. Pakerio apsilankymą jo namuose ir suteiktą palaiminimą. Jis sakė: „Lydint prezidentą Pakerį prie mašinos, jis tarė: „Iš Getsemanės negrįžk per greitai. Mokykis būdamas joje.“ Mano draugas tada man uždavė tokį klausimą: „Kaip manai, ką jis turėjo omenyje?“ Nespėjau atsakyti, kai jis tiesiog pasakė: „Manau, kad jis norėjo pasakyti, jog turime vykdyti Dievo valią, o aš tik to ir trokštu.“

Kai kolega tai pasakė, žinojau, kad jis sako tiesą. Didžiausias mūsų gyvenimo išbandymas yra tai, ar pasiduosime Dievo valiai, ar elgsimės pagal savo valia. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas seniai mokė: „Žmogus valia yra vienintelis asmeninis dalykas, kurį jis gali atnašauti ant Dievo altoriaus“¹²

O ką reiškia būti pasiryžusiam vykdyti Dievo valią? Iš mūsų Gelbėtojo patirties Getsemanės sode, manau, bent iš dalies, suprantame, jog pasidavimas Dievo valiai reiškia, kad jūs ir aš turime būti pasiryžę iškęsti ir ištverti iki galo viską, ko Dievas mūsų prašo, net jei tai, kas prašoma ištverti, vyksta dėl kažkieno kito kaltės. Tai gali būti fizinės negalios ar potraukiai, klaidingi kaltinimai, teisimai ar klystančių draugų, vadovų ar net šeimos narių smūgiai.

Getsemanės sode Dangiškasis Tėvas mūsų Gelbėtojo paprašė išgerti tą karčią ne Savo nuodėmių ir suspaudimų taurę. Tai darydamas Jėzus pradėjo nuogąstauti dėl to, kas Jo laukia. Jo „siela [buvo] mirtinai nuliūdusi“, ir Jis meldėsi, „kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda“, sakydamas Tėvui „Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Bet tada jis pridūrė: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“¹³ Mūsų laikais Džozefui Smitui duotame apreiškime Gelbėtojas sakė: „Aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti – tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams“¹⁴.

Priimti ir užbaigti Tėvo mums paruoštas užduotis, nepaisant to, kokios karčios jos bebūtų, tai dalis Tėvo plano, suteiksiančio mums nesibaigiančio džiaugsmo. Ar manote, kad Dangiškasis Tėvas apsaugos jus nuo skausmo ir kančios akimirkų, kurių reikia padėti jums tapti panašiems į Jį? Prezidentas Džonas Teiloras sakė, kad pranašas Džozefas Smitas kartą jam tarė: „Turėsi iškęsti įvairiausius išbandymus. […] Dievas tave suras, Jis paims tave ir išbandys kiekvieną širdies troškimą.“ Būti Kristaus mokiniu reiškia, kad esate „klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės, norintis paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga [jums] uždėti“¹⁵.

Mūsų mylimas pranašas prezidedntas Raselas M. Nelsonas neseniai pasakė: „Ateina sunkūs laikai. Vargu ar ateityje bus lengva arba populiaru būti pastarųjų dienų šventuoju. Visi būsime išmėginti. […] Uoliai sekantys Viešpačiu „bus persekiojami“¹⁶. Tas persekiojimas gali arba jus sugniuždyti iki tylaus silpnumo, arba paskatinti būti pavyzdingesnius ir drąsesnius kasdieniniame gyvenime.Tai, kaip tvarkotės su gyvenimo išmėginimais, prisideda prie jūsų tikėjimo vystymosi“¹⁷.

Apaštalas Paulius štai ko klausė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“¹⁸ Šiandien tai nuskambėtų taip: „Ar leisiu sunkumams ieškant sutuoktinio arba troškimui gyventi neįteisintuose santykiuose, arba įvykiui Bažnyčios istorijoje, arba kokio nors vadovo ar mokytojo klaidai, arba mano pasaulietiškiems troškimams, arba darbo praradimui, arba sunkiai ligai, arba triuškinančiai nelaimei atskirti mane nuo uolaus sekimo Gelbėtoju ir visapusiško dalyvavimo Bažnyčioje?“

Visos jūsų nuodėmės, silpnybės ir visi skausmai yra dalis to, ką vyresnysis Maksvelas vadina „baisia [Jėzaus Kristaus] Apmokėjimo lygtimi¹⁹, lygtimi, kuri, anot jo, gali būti apskaičiuota tik „didumą padauginus iš begalybės“”²⁰ Jūsų gyvenimas niekada nebus nepatogesnis ar sunkesnis nei buvo Jo. Todėl jums dangaus iškeltas klausimas yra toks: ar seksite Gelbėtojo pėdomis ir pasiliksite su Juo: „Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“²¹?

Dar galima paklausti: „Ar pasitikėsiu Dievu ir Jo sumanymu mano gyvenimui?“

Susidūrę su sunkumais ir išbandymais, žinokite, kad Dievas turi visą galią jus palaikyti, net kai jus supančios aplinkybės nesikeičia. Net sunkiausiuose išbandymuose Jis pažada: „Aš […] palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, […] kad užtikrintai žinotumėte, kad aš, Viešpats Dievas, aplankau savo žmones jų suspaudimuose“²². Niekada nedvejokite Viešpaties galia atverti visas veiksmingas duris; patikinti pasitelkiant tikėjimo klausimus; ir padėti jums rasti darbą, įgyti išsilavinimą ir jėgų gyventi teisiai ar padaryti bet ką, kas būtina, kad pasiektumėte savo potencialą. Gelbėtojas pažadėjo paruošti kelią²³. Ar dar kas nors gali jums tai pažadėti? Pasitikėkite, kad Jis jus mokys ir palaikys, kai nuolankiai atsiduosite Jo valiai.

Prieš daug metų prezidentas Henris B. Airingas pasidalijo šia gilia įžvalga: „Jei mūsų širdyje nebus paklotas tikėjimo pamatas, tai ištvėrimo galia sunyks“²⁴. Tikėjimas yra veikimo principas. Tikėjimas yra pasirinkimas. Tikėjimas nematuojamas pagal tai, keliuose susirinkimuose dalyvavome arba kiek apeigų atliekame. Tikėjimas nėra net pripažinimas, kad Dievas ir Jėzus Kristus gyvi. Jūsų tikėjimas yra jūsų pasitikėjimo ir visiško pasikliovimo Dievu ir mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi mastas. Visi ištveriame arba suklumpame pagal mūsų asmeninio pasitikėjimo ir kliovimosi Jais laipsnį.

Kad įgytumėte tikėjimą Jais, jums reikės iš savo gyvenimo pašalinti visus save teisinančius poelgius. Jums reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir neleisti kitiems daryti įtaką jūsų poelgiams ir pasirinkimams. Jūsų požiūris, nuotaikos, reakcijos, jausmai, mintys ir įsitikinimai yra tai, ką kontroliuojate. Įsižeidimas ir nusigręžimas yra ne iš Dievo. Jo balsas visada ragina „Sek paskui Mane!“ Dievas pasiruošęs atsakyti į visus klausimus, paguosti visuose sunkumuose, išpirkti visus žmones. Visos klaidos ir sunkumai gali būti per Jį išgydytos. Visos šio pasaulio paieškos pusantro milijardo internetinių tinklalapių platybėse negali jums pasakyti, ar ši Bažnyčia yra tikra arba, ar Jėzus Kristus gyvas; tik Dievas gali jums tai apreikšti. O svarbiausia tai, kad Dievas nepasakys jums vienos tiesos, o man kitos. Visi gausime tą patį atsakymą, kai nuoširdžiai, tikėdami, su tikru ketinimu Jo klausime. Tai darote, iš dalies, atsikratydami pasiteisinimų.

Prieš daug metų, kai su užduotimi buvau Afrikoje, girdėjau vyro pasakojimą apie tai, kaip jis savo sunkvežimiu vežė dvi žirafas, kurių viena buvo daug aukštesnė už kitą. Važiuodamas greitkeliu jis įvažiavo po tiltu virš greitkelio, tačiau tiltas buvo per žemas ir viena iš žirafų po juo netilpo. Įvažiavus po tiltu, aukštesnės žirafos galva atsitrenkė į tiltą ir ji žuvo vietoje. Vėliau sunkvežimio vairuotojo paklausė, kodėl jis nepasirūpino, kad išvengtų žirafos žūties. Jis sakė: „Tai ne mano kaltė. Jie pastatė per žemą tiltą.“

Šio vyro pasiteisinimas gali nuskambėti absurdiškai, bet ar kada nors taip neracionaliai neteisinote ir savo prastų pasirinkimų? Nekaltinkite žemų tiltų. Užuot tai darę, stenkitės pasiekti savo potencialą būdami verti visų galių, palaiminimų ir dangaus stebuklų, pažadėtų turintiems stiprų ir nesvyruojantį tikėjimą ar pasitikintiems Juo. Viešpats Džozefui Smitui sakė: „Kaip dažnai tu […] leidaisi įtikinamas žmonių. […] Nes štai, neturėjai bijoti žmogaus labiau nei Dievo. Nors žmonės laiko už nieką Dievo patarimus ir niekina jo žodžius, tačiau tu turėjai būti ištikimas; ir jis būtų ištiesęs savo ranką ir sustiprinęs tave prieš visas ugningas priešininko strėles; ir jis būtų buvęs su tavimi kiekvienu nelaimės metu“²⁵.

Galiausiai norėčiau pakalbėti ne tik apie savianalizę ir jums paliudyti, kad gyvenimas pagal sandorą ir pasidavimas Dievo valiai yra pasiryžimas užmiršti save ir daryti tai, ką Viešpats liepė daryti Petrui, t. y. „stiprin[ti] savo brolius“. Prezidentas Nelsonas neseniai sakė: „Turime būti tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo Bažnyčia ugdytojai. […] Turime statyti Dievo Bažnyčią ir karalystę žemėje“²⁶. Jis taip pat paliudijo, kad „šiuo metu šioje žemėje nėra nieko svarbiau už [Izraelio surinkimą]. Niekas neatneš didesnių pasekmių. Visiškai niekas. Šis surinkimas jums turėtų būti pats svarbiausias dalykas. Tai yra misija, kuriai esate atsiųsti į žemę“²⁷. Gelbėtojas Petro taip pat paklausė: „Ar myli mane?“ ir po to tarė „Ganyk mano avis“²⁸.

Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad Marija ir Morta pasikvietė Gelbėtoją, kai sunkiai susirgo jų brolis Lozorius. Jo mokiniai prašė Jo neiti, nes žydai kėsinosi jį nužudyti, bet Jėzus vis tiek nuėjo prie Lozoriaus kapo. Ten mūsų Gelbėtojas verkė ir sielojosi kartu su savo draugais. Tada apimtas Dievo galios Jis įsakė Lozoriui keltis iš mirusiųjų, sakydamas: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais. […] Jėzus jiems liepė: „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti“²⁹.

Mano brangūs draugai, niekas taip nesuteikia gyvybės, kaip dalijimasis Kristaus ir Jo Evangelijos šviesa. Niekas kitas, tik Kristaus Evangelija gali suteikti tautoms ramybės, išgelbėti pasaulį nuo skurdo arba pakylėti žmogų į nuolatinę laimės būseną. Organizacijos, kurios vadovaujasi kitais principais nesugebės to padaryti. Tik Evangelija gali atvynioti aplinkinių „laidojimo aprišal[us]“. Kvieskite kitus ateiti į Jo šviesą. Jeigu tai darysite, Dievas pažada, kad „peln[ysite] išgelbėjimą savo sielai“³⁰, jūsų nuodėmės bus atleistos³¹ ir Jis atsiųs Savo „angel[us] aplink jus, kad jus palaikytų“³².

Viltis

Puikiai suprantu, kad, nepaisant jūsų ar kieno nors kito gerų ketinimų, spaudimas atitikti pasaulio nuomonę, o ne Viešpaties įsakymus gali būti be galo didelis Petras, tvirtai apsisprendęs, tarė Jėzui: „Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ […] Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!“³³ Tačiau netrukus Petras susvyravo ir tris kartus išsižadėjo Gelbėtojo. Ko turėtumėte iš to pasimokyti?

Manau, kad Viešpats nori, kad žinotumėte, jog Jis supranta, kad pasidavimas Jo valiai, gyvenimas pagal sandorą arba visiškas atsivertimas yra procesas, o ne vienkartinis įvykis. Jėzus paaukojo savo gyvybę, kad mums savo gyvenimo nereikėtų vertinti pagal turimas silpnybes ir netobulumus, kad kasdien galėtume atgailauti ir stiprėtume per atgailą, kol įgysime nepajudinamą tikėjimą. Gali būti, kad į širdį norėsite įsidėti šiuos įžvalgius vyresniojo Džefrio R. Holando mokymus per 2016 m. balandžio visuotinę konferenciją:

„Mus ramina tas faktas, kad, jei Dievas atlygintų tik tobulai ištikimiesiems, tokių žmonių sąrašas nebūtų labai ilgas. Prašau rytoj ir visomis kitomis dienomis atminti, kad Viešpats laimina tuos, kurie nori tobulėti, kurie pripažįsta, kad Dievo įsakymai būtini, ir kurie stengiasi jų laikytis, kurie brangina krikščioniškas dorybes ir iš visų jėgų stengiasi jas savyje ugdyti. Jei stengdamiesi taip daryti suklystate, kaip suklysta kiekvienas, Gelbėtojas pasiruošęs padėti jums eiti pirmyn. Jei suklupote, šaukitės Jo stiprybės³⁴.

Mudu su Linete sėdėjome su vyresniuoju Holandu Johanesburge, kai viena jauna suaugusioji vieniša sesuo, grįžusi misionierė, atsistojo prie sakyklos ir paliudijo: „Aš nuėjau šį kelią ne tik tam, kad jį nueičiau.“ Prašau, atminkite, kad „nesvarbu, su kokiais sunkumais dabar susiduriate […] nenustokite veržtis pirmyn. Toliau stenkitės! Toliau pasikliaukite! Toliau tikėkite! Toliau aukite! […] Dangūs jus drąsina šiandien, rytoj ir per amžius“³⁵. Jūs esate Dievo rankose, Jis gali apsaugoti jus visose plieskiančiose krosnyse.

Vyresnysis Holandas taip pat kalbėjo apie dar vieną švelnų pasigailėjimą ir Viešpaties patikinimą, kurį, gali būti, norėsite išsaugoti giliai širdyje.

„Virusas arba šalies sienos ar gydytojų prognozės neužblokuoja Dvasios. […] Dangaus dovanų nevaržo sunkumai šalyje ar oru plintančios ligos. […] Tas, kuris sukūrė šį nuostabų pasaulį, kuriame gyvename, gali bet kuriai dalelei tarti: „Tik tiek, ir nė trupučio toliau.“ Taip Jis pasakys ir šiai ligai, su kuria susiduriame. Dievo didybės akivaizdoje net subatominio dydžio gyvastis turi nusilenkti Jo valiai – tegul tik perkeltine prasme – ir kiekvienas savaip išpažinti, kad Jėzus yra Kristus Dievo Sūnus didysis visų Išpirkėjas. Gelbėtojas, vadovaujamas Savo Tėvo, yra atsakingas už šio pasaulio likimą. Mes esame labai patikimose ir mylinčiose rankose“³⁶.

Pabaiga

Norėčiau baigti tuo, nuo ko pradėjau. Tikiu, kad esate didingiausia jaunų suaugusiųjų karta Bažnyčios istorijoje. Gali būti, kad esate karta, kuri susiduria su didžiausias sunkumais. Mąstydami apie jus supančius sunkumus, prisiminkite, kad Dievas sakė: „Nes aš, Viešpats, visus žmones teisiu pagal jų darbus, pagal jų širdžių troškimą“³⁷. Dvasia gali padėti jums puoselėti jūsų troškimus, bet jums patiems reikia nuspręsti, ko trokštate, nes tai jūs atsiskaitysite Dievui už tą sprendimą. Jis taip pat pareiškė, kad „tau bus padaryta pagal tavo norus“³⁸. Tai reiškia: „Įsitikinkite, kad norite pasekmių to, ko norite!“³⁹

Baigsiu pasidalydamas šia asmenine patirtimi ir liudijimu. Labai seniai, kai buvau antro kurso studentas, vienas savo bute ruošiausi baigiamajam egzaminui. Buvo šilta diena. Bevartant užrašus, man prie veido pradėjo zvimbti mašalas. To mašalo atkaklumas pradėjo erzinti. Galiausiai truko kantrybė. Pakėliau rankas ir suplojau taip nužudydamas mašalą. Po šiai dienai negaliu paaiškinti to, kas po to nutiko: Pažvelgiau į mano delne užmuštą mašalą ir pajutau didžiulį gailestį. Sau pasakiau: „Tam mašalui nereikėjo mirti. Jis mirė tik dėl to, kad praradau savitvardą.“ Tada atsiklaupiau ir meldžiau Dievo atleidimo ir prašiau, kad leistų tam mašalui vėl gyventi. Kai baigiau melstis, mašalas nuskrido nuo mano rankos.

Visus šiuos metus savęs klausiau: kodėl Dievas atsakė į mano maldą? Turiu daug atsakymų, tačiau svarbiausias yra šis: Jis norėjo, kad iš visų sielos gelmių suprasčiau, kad Jis turi galią prikelti mane ar bet ką kitą, net mažiausius gyvius. Jis norėjo, kad žinočiau, jog Jis atjaučia mus dėl mūsų silpnybių ir yra suskaičiavęs kiekviena plauką ant mūsų galvos. Jeigu Jis gali atgaivinti mašalą, tai Jis niekada neapleis ir jūsų, nesvarbu kur esate.

Nebūkite kaip laodikiečiai ir neleiskite atsainumui jūsų valdyti. Tai mano liudijimas jums. Kai atmesite pasiteisinimus ir išdidumą, kai ieškosite ir įsiklausysite į Jo, o ne į savo balsą, kai eisite Jo keliu, matysite, kaip iš tikrųjų yra. Kai trokšite nuoširdžiai stengtis atsiversti, gyventi pagal sandorą, o ne taip, kaip patogiau, ir stiprindami kitus pasiduosite Dievo valiai, atrasite visus palaiminimus ir stebuklus, būtinus jūsų sėkmingam gyvenimui. Taip galėsite grįžti namo pas savo Dangiškąjį Tėvą ir gauti amžinąjį džiaugsmą.

Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Jis gyvas. Tai yra Jo Bažnyčia, kurią Gelbėtojas priims per Savo antrąjį atėjimą. Dangiškasis Tėvas yra aktyviai mūsų gyvenime dalyvaujantis Tėvas. Jo planas yra vienintelis laimės planas. Per Šventąją Dvasią galite pažinti tiesą apie viską ir sužinoti viską, ką turite daryti. Meldžiu, kad atrastumėte drąsos atgailauti dėl bet kokių neteisių troškimų ir pakeistumėte juos dieviškais troškimais gyventi pagal sandorą ir pasiduoti į Jo gryninančias rankas ir visa tai ištverti savo gyvenime. Liudiju jums jūsų jaunystėje kaip Alma liudijo savo sūnui Helamanui: „Žinau, kad kiekvienas, kuris savo viltis sudės į Dievą, bus remiamas savo išmėginimuose ir savo varguose, ir savo suspaudimuose ir bus iškeltas paskutiniąją dieną“⁴⁰.

Telaimina jus visu Dievas – to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.