Drąsiai, kilniai ir nepriklausomai
Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2022 m. rugsėjo 11 d. • Solt Leik Sičio tabernakulis
Vyresnysis Deilas G. Renlandas. Ačiū. Esame susirinkę istoriniame Solt Leiko tabernakulyje, nors mūsų auditorija yra visame pasaulyje. Visuose Raštuose Viešpats mūsų prašo atminti. Mūsų bendro tikėjimo, atsidavimo ir atkaklumo palikimo atminimas suteikia vilties ir stiprybės šių laikų sunkumų akivaizdoje.
Keturių tomų rinkinys Šventieji. Pasakojimas apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią buvo sumanytas trokštant „prisimint[i], koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams“1. Trys tomai jau išspausdinti. Ši asmenine patirtimi paremta istorija susideda iš ištikimų praeities pastarųjų dienų šventųjų pasakojimų. Joje pateikiami realūs pavyzdžiai žmonių, kurie mylėjo Jėzaus Kristaus Evangeliją, sudarė sandoras ir ėjo sandoros keliu, kad pažintų mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.
Sesuo Rūta L. Renland. Džiaugiamės galėdami sutelkti dėmesį į tikrus gyvenimo įvykius, apie kuriuos dabar galite perskaityti trečiajame tome Boldly, Nobly, and Independent (liet. „Drąsiai, kilniai ir nepriklausomai“). Šiame tome aprašoma Bažnyčios istorija tarp Solt Leiko šventyklos pašventinimo 1893 m. ir Berno Šveicarijos šventyklos pašventinimo 1955 m. Tuo metu nuolatinis apreiškimas Bažnyčioje pasireiškė per Viešpaties pranašus ir pavienius narius. Trečiasis Šventųjų tomas padeda mums suprasti savo istoriją, ją išgyvenusius žmones ir mūsų Gelbėtoją.
Vyresnysis Renlandas. Per šį laikotarpį prie Bažnyčios prisijungė abi mano senelių poros. Mano tėvai imigravo į Solt Leik Sitį, nes buvo davę pažadą tuoktis šventykloje. Šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje šventyklos Europoje nebuvo. Kiekvienas savo endaumentą gavo Solt Leiko šventykloje, mokymų klausydamasis anglų kalba, suprasdami nedaug. Jie susituokė, buvo užantspauduoti ir laikė save amžinai palaimintais. Jų pasirinkimas daryti viską, ko tik reikia, kad būtų užantspauduoti šventykloje, padarė amžiną poveikį ir mano gyvenimui.
Trečiasis Šventieji tomas tai mūsų paveldas: nesvarbu, ar mes kilę iš ankstyvųjų pionierių kaip sesuo Renland, ar iš vėlesnių pionierių kaip aš, ar iš jūsų, kurie esate tikėjimo pionieriai. Jūs esate svarbi šios Bažnyčios besitęsiančios istorijos dalis. Dėkojame jums už viską, ką darote statydami ant jūsų pačių ir jūsų protėvių padėto tikėjimo pamato. „Meldžiamės, kad šis [Šventųjų] tomas praplėstų jūsų supratimą apie praeitį, sustiprintų jūsų tikėjimą ir padėtų sudaryti į išaukštinimą ir amžinąjį gyvenimą vedančias sandoras bei jų laikytis.2
Sesuo Renland. Džiaugiuosi galėdama pasidalyti istorijomis iš trečiojo Šventųjų tomo. Pradėkime!
Vyresnysis Renlandas. Pradėkime nuo besitęsiančio Bažnyčios atkūrimo pavyzdžio. Prezidentas Raselas M. Nelsonas dažnai moko, kad „Sugrąžinimas yra procesas, ne įvykis, ir tęsis tol, kol Viešpats vėl ateis.“3 Tai puikiai parodo prezidento Džozefo F. Smito gyvenimo pabaigoje įgytos patirties pavyzdys.
Džozefas F. Smitas ir Džiulina Lambson Smit.
1918 m. prezidentas Smitas buvo silpnos sveikatos ir tikriausiai žinojo, kad neilgai gyvens. Atrodė, kad jį supo mirtis. Pirma, jo vyriausias sūnus Hairumas susirgo ir mirė nuo trūkusio apendikso. Savo sielvartą prezidentas Smitas išliejo dienoraštyje: „Mano siela plyšo. […] Ak! Dieve, padėk man!“4 Antra, prezidento Smito sielvartas dar labiau sustiprėjo, kai netrukus nuo širdies nepakankamumo mirė Hairumo našlė Ida.
Trečia, jis skaitė bauginančius pranešimus apie siautėjusį pasaulinį karą. Per karą žuvo 20 milijonų karių ir civilių. Ketvirta, mirtina gripo atmaina žudė žmones visame pasaulyje. Mirčių skaičius pasaulyje siekė mažiausiai 50 milijonų. Šios mirtys kėlė neapsakomą sielvartą ir širdgėlą šeimoms. Prezidentas Smitas gedėjo žuvusių žmonių. Be to, jis penkis mėnesius buvo prikaustytas prie lovos. Galima sakyti, kad pranašo mintys sukosi apie mirtį.
Čia turiu Bibliją, priklausiusią prezidentui Smitui. Galbūt ji ar kita panaši paskatinto svarbiausią apreiškimą.
Sesuo Renland. „1918 m. spalio 3 d. jis sėdėjo savo kambaryje „Avilio name“, vos už vieno kvartalo nuo čia ir mąstė apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir pasaulio atpirkimą. Jis atsivertė […] 1 Petrui ir perskaitė apie Gelbėtoją, skelbiantį dvasioms dvasių pasaulyje. […] Dvasia nusileido ant [prezidento Smito] ir atvėrė [jo] supratimo akis.“ Jis regėjo dvasių pasaulį, kuriame daugybė „teisiųjų moterų ir vyrų, mirusių prieš Gelbėtojo žemiškąją tarnystę, džiaugsmingai laukė, kad Jis ateitų paskelbti apie jų išvadavimą iš mirties pančių.
Pasirodė Gelbėtojas… ir teisiosios dvasios džiaugėsi […]. Jie atsiklaupė prieš Jį, pripažindami Jį savo Gelbėtoju ir Išvaduotoju iš mirties ir pragaro grandinių. […]
[Prezidentas Smitas taip pat] suprato, kad Gelbėtojas pats nenuėjo pas nepaklusnias dvasias. Vietoje to jis suorganizavo teisiąsias dvasias […], kad neštų Evangelijos žinią tamsoje esančioms dvasioms. Tokiu būdu visi žmonės, kurie mirė nusižengę arba nežinodami tiesos, galėjo sužinoti apie tikėjimą Dievu, atgailą, vikarinį krikštą nuodėmėms atleisti, Šventosios Dvasios dovaną ir visus kitus esminius Evangelijos principus. […]“
Vyresnysis Renlandas. „Pranašas tuomet suprato, kad šio Evangelijos laikotarpio ištikimi [šventieji] tęs savo darbą kitame gyvenime, skelbdami Evangeliją dvasioms, buvusioms tamsoje ir nuodėmės vergijoje. [Jis pastebėjo]: „Mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams ir po to, kai jie sumokės bausmę už savo prasižengimus ir bus švariai nuplauti, gaus atlygį pagal savo darbus, nes jie yra išgelbėjimo paveldėtojai.“
Sesuo Renland. „[…] Kitą rytą [kai kas matyt nustebo pamatę jį] nepaisant prastos sveikatos, [dalyvaujantį] spalio visuotinėje konferencijoje. Pasiryžęs kalbėti susirinkusiesiems, jis netvirtai stovėjo prie sakyklos [šiame pastate], jo didelis stotas drebėjo nuo pastangų. […] Neturėdamas jėgų kalbėti apie savo regėjimą be emocijų, jis apie jį tik užsiminė. „Šiuos pastaruosius penkis mėnesius nebuvau vienas“, – sakė jis susirinkusiesiems. „Buvau maldos, nuolankių prašymų, tikėjimo ir apsisprendimo dvasioje; ir be perstojo bendravau su Viešpaties Dvasia. Šįryt man tai laimingas susirinkimas, – sakė jis. – Telaimina jus Visagalis Dievas.“5
Po visuotinės konferencijos prezidentas Smitas padiktavo apreiškimą savo sūnui Džozefui Fildingui Smitui. Tai vienas iš egzempliorių, kuriuos jis pasirašė ir pateikė Pirmajai Prezidentūrai bei Dvylikos Apaštalų Kvorumui. Jie perskaitė regėjimą ir visiškai jam pritarė,6 ir jis yra kanonizuotas kaip Doktrinos ir Sandorų 138 skyrius. Dabar suprantame, kad Dievui rūpi esantys kitoje mirtingojo gyvenimo uždangos pusėje. Jam rūpi jų išpirkimas. „Mirusieji“ nėra iš tiesų mirę. Besitęsiantis sugrąžinimas atnešė mums šį supratimą ir suteikia paguodos bei aiškumo apie kitą pasaulį.
Vyresnysis Renlandas. Daugeliu atžvilgių asmeniniam apreiškimui reikalingas tas pats procesas. Aš turiu sutelkti dėmesį į problemą. Turiu ją ištirti ir apmąstyti. Turiu suformuluoti įvairius sprendimus. Atrodo, kad tik tada gali patikimai ateiti asmeninis apreiškimas. Dažnai apreiškimas ateina kaip trumpi, glausti, įsakmūs nurodymai, pavyzdžiui: „Eik“, „Padaryk“ arba „Pasakyk!“
Sesuo Renland. Tas pats tinka ir man. Po to, kai apmąstau, išstudijuoju ir pasimeldžiu, dažnai kyla minčių ar idėjų, kurios, žinau, nėra mano pačios. Mane nuolat drąsina tai, kad Dievas mane pažįsta ir per Šventąją Dvasią skatina daryti gera.
Vyresnysis Renlandas. Dažnai apreiškimas ateina, nes yra konkretus poreikis. Įspūdingas pavyzdys įvyko per 1894 m. balandžio mėn. visuotinę konferenciją. Prezidentas Vilfordas Vudrafas paskelbė savo patarėjams ir Dvylikos Apaštalų Kvorumui, kad gavo apreiškimą apie užantspaudavimus šventykloje. Jis sakė: „Viešpats man pasakė, kad dera, kad vaikai būtų užantspauduoti su savo tėvais, o jie – su tėvais tiek metų atgal, kiek tik galime gauti įrašų.7 Šis apreiškimas buvo gautas praėjus daugiau nei 50 metų po to, kai Elijas Kertlando šventykloje sugrąžino užantspaudavimo įgaliojimą.
Sesuo Renland. Sekmadienį, per 1894 m. visuotinę konferenciją, prezidentas Vudrafas pareiškė: „Apreiškimas dar nesibaigė. […] Dievo darbas dar nesibaigė.“ Jis kalbėjo apie tai, kaip Brigamas Jangas tęsė Džozefo Smito darbą statydamas šventyklas ir organizuodamas šventyklų apeigas. „Bet jis negavo visų apreiškimų, susijusių su šiuo darbu, – priminė susirinkusiems prezidentas Vudrafas. – Nei prezidentas Teiloras, nei Vilfordas Vudrafas. Jo darbas nebus baigtas tol, kol nebus ištobulintas.“8
Nuo Navū laikų nariai krikštydavosi už mirusius šeimos narius. Tačiau dar nebuvo apreikšta, kaip svarbu būti užantspauduotam su savo protėviais. Tačiau prezidentas Vudrafas paaiškino: „Norime, kad nuo šiol pastarųjų dienų šventieji ištirtų, kiek gali, savo genealogiją ir būtų užantspauduoti su savo tėvais ir motinomis. […] Užantspauduokite vaikus su jų tėvais ir tęskite tą grandinę tol, kol galite.9
Prezidentas Vudrafas šventiesiems priminė, kad Kertlando šventykloje Džozefas Smitas regėjime matė savo brolį Alviną. „Visi, kurie mirė be pažinimo apie šią evangeliją, kurie būtų ją priėmę, jeigu jiems būtų leista pasilikti, bus celestialinės karalystės paveldėtojai.
Taip bus su jūsų tėvais, – sakė prezidentas Vudrafas apie esančius dvasiniame pasaulyje. – Bus labai mažai, jei iš viso bus tokių, kurie nepriims Evangelijos.“
Prieš baigdamas pamokslą jis paragino šventuosius […] ieškoti savo giminės mirusiųjų. „Broliai ir seserys, – sakė jis, – toliau darykime įrašus, teisingai juos pildykime Viešpaties akivaizdoje ir laikykimės šio principo, tada Dievo palaiminimai lydės mus, o išpirktieji laimins mus ateinančiomis dienomis.“10 Šiame apreiškime buvo pateiktos priežastys nariams dažnai grįžti į šventyklą ir atlikti vikarines apeigas už jų mirusius protėvius. Šeimos ėmė kruopščiai registruoti šias apeigas ir atliktą darbą, kad jas užbaigtų, tokiose knygose kaip ši, kurioje matomas darbas, atliktas už Jenso Peterio ir Meri Deim šeimos narius.
Vyresnysis Renlandas. Šiandien doktrina apie kartų užantspaudavimą mums atrodo tokia įprasta ir natūrali, tačiau, kad šeimų užantspaudavimas būtų tinkamai organizuotas, reikėjo Viešpaties apreiškimo. Šis apreiškimas turėjo tiesioginės įtakos mano šeimai tolimoje Larsmo saloje, visai netoli vakarinės Suomijos pakrantės. Šio pasakojimo nėra knygos Šventieji 3-iame tome, bet mano šeimai jis yra brangus. 1912 m. mano seneliai iš tėvo pusės Lena Sofija ir Matsas Leanderis Renlandas klausėsi, kaip misionieriai iš Švedijos skelbia sugrąžintąją Evangeliją. Lena Sofija ir Leanderis buvo pakrikštyti kitą dieną. Jie džiaugėsi nauju tikėjimu ir tuo, kad buvo mažo skyriaus, pirmojo Suomijoje, dalis. Deja, sėkmė nusigręžė ir juos ištiko nelaimė.
1917 m. Leanderis mirė nuo tuberkuliozės ir Lena Sofija liko dešimto vaiko besilaukianti našlė. Tas vaikas, mano tėvas, gimė praėjus dviem mėnesiams po Leanderio mirties. Nuo tuberkuliozės mirė daugiau šeimos narių. Be Leanderio, Lena galiausiai palaidojo 7 iš 10 savo vaikų. Jai, nuskurdusiai valstietei, buvo didžiulė našta išsaugoti tai, kas liko iš jos šeimos.
Beveik du dešimtmečius ji naktimis gerai nepailsėdavo. Dieną ji užsiimdavo atsitiktiniais darbais, kad vargais negalais užsidirbtų šio to pavalgyti. Naktį ji slaugydavo mirštančius šeimos narius. Sunku įsivaizduoti, kaip Lena Sofija atlaikė.
Kartą, 1963 m. gruodį, sutikau Leną Sofiją. Man buvo 11, o jai 87-eri. Ji buvo susikūprinusi nuo visą gyvenimą trukusio sunkaus darbo. Jos veido ir rankų oda buvo vėjo nugairinta, tokia pat kieta ir suaižėjusi kaip sunešiota oda. Kai mes susitikome, ji atsistojo, parodė Leanderio nuotrauką ir švediškai man pasakė: „Det här är min gubbe.“ „Tai yra mano vyras.“
Pamaniau, kad ji neteisingai pavartojo esamąjį veiksmažodžio laiką. Kadangi Leanderis buvo miręs 46-erius metus, aš atkreipiau savo mamos dėmesį į šią akivaizdžią klaidą. Mama man tiesiog pasakė: „Tu nesupranti.“ Aš nesupratau. Lena Sofija žinojo, kad jos seniai miręs vyras buvo ir liks jos per amžius. Per amžinųjų šeimų doktriną Leanderis išliko jos gyvenime ir buvo vilties didinga ateitimi dalis.
Lena Sofija Renland, vyresniojo Deilo G. Renlando močiutė iš tėvo pusės
Deilas G. Renlandas jaunystėje
Prieš Helsinkio Suomijos šventyklos pašventinimą 2006 m. mano sesuo patikrino, kokių apeigų darbų reikia mūsų tėvo linijai. Tai, ką ji rado, yra nuostabus Lenos Sofijos tikėjimo užantspaudavimo galia patvirtinimas. 1938 m. Lena Sofija pateikė savo vaikų, kurie mirė būdami vyresni nei aštuonerių metų, šeimos įrašus, kad būtų atliktas šventyklos darbas. Tai buvo vieni pirmųjų įrašų, kurie iš Suomijos buvo pateikti apeigoms šventykloje atlikti.
Lena laikėsi turėdama omenyje išgelbėjimo doktriną. Ji laikė viena didžiausių Dievo gailestingumo apraiškų, kad prieš užeinant toms didžioms nelaimėms, sužinojo, jog šeimos yra amžinos. Jos giliai įsišaknijusį atsivertimą į sugrąžintą Jėzaus Kristaus Evangeliją žymėjo jos šeimos istorijos darbas – darbas, kuris buvo apreikštas per Džozefą Smitą, Vilfordą Vudrafą ir Džozefą F. Smitą. Ji buvo panaši į tuos, kurie „mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos“11.
Sesuo Renland. Dėl to, kad sugrąžinimas yra nuolatinis procesas, turime daugiau ko laukti. Mažiau kaip prieš metus prezidentas Nelsonas sakė: „Dabartinės ir tolesnės šventyklos procedūrų pataisos yra nuolatinis įrodymas, kad Viešpats aktyviai vadovauja savo Bažnyčiai. Jis kiekvienam iš mūsų suteikia galimybę veiksmingiau sustiprinti savo dvasinį pamatą, sutelkiant savo gyvenimą į Jį ir į Jo šventyklos apeigas bei sandoras.“12 Prezidentas Nelsonas paaiškino, kad šie pokyčiai atliekami „Viešpačiui vadovaujant ir atsakant į mūsų maldas“, nes Viešpats nori, kad „labai aiškiai suprastu[me], ką daryti įpareigoja sandoros, kurias sudaro[me]. […] Kad suprastu[me] savo privilegijas, pažadus ir pareigas […], kad gautu[me] dvasinių įžvalgų ir patirtu[me] pabudimų.“13
Kartais apreiškimas ateina reikiamu momentu. Tai atsitiko su dar vienu besitęsiančio sugrąžinimo pavyzdžiu, kai Lorencas Snou buvo Bažnyčios prezidentas. 1898 m. Bažnyčios finansinė padėtis buvo labai sunki. Kampanijos prieš poligamiją įkarštyje Jungtinių Valstijų Kongresas leido konfiskuoti Bažnyčios turtą. Bijodami, kad vyriausybė konfiskuos jų paaukojimus, daugelis šventųjų nustojo mokėti dešimtinę, todėl labai sumažėjo pagrindinis Bažnyčios finansavimo šaltinis. Bažnyčia skolinosi pinigų, kad turėtų pakankamai lėšų Viešpaties darbui tęsti. Bažnyčia netgi ėmė paskolas Solt Leiko šventyklos užbaigimo išlaidoms apmokėti. Tokia finansinė padėtis labai slėgė 85-erių metų pranašo mintis.14
„Vieną ankstyvą gegužės rytą prezidentas Snou sėdėjo lovoje, kai į kambarį įėjo jo sūnus Lerojus. […] Pranašas pasisveikino su juo ir pareiškė: „Vykstu į Sent Džordžą.“
Lerojus nustebo. Sent Džordžas buvo […] už trijų šimtų mylių.“ Norėdami ten patekti, jie turėjo nuvažiuoti traukiniu daugiau nei 300 kilometrų į pietus iki Milfordo ir tada dar 170 kilometrų nuvažiuoti vežimu. Senyvam žmogui tai būtų sunkus kelias. Vis dėlto, jie leidosi į ilgą, daug pastangų reikalaujančią kelionę. „Kai jie atvyko, […] dulkėti ir pavargę, […] kuolo prezidentas paklausė apie atvykimo tikslą. „Na, – pasakė prezidentas Snou, – aš nežinau, dėl ko mes atvykome į Sent Džordžą, tik Dvasia mums tai liepė.“
Kitą dieną, gegužės 17-ąją, pranašas susitiko su nariais Sent Džordžo tabernakulyje, raudono smiltainio pastate už kelių kvartalų į šiaurės vakarus nuo šventyklos.“ Kai atsistojo kreiptis į šventuosius, prezidentas Snou pasakė: „Vargu ar galime apibūdinti priežastį, kodėl atvykome, tačiau manau, kad Viešpats turės mums ką pasakyti.“
Vyresnysis Renlandas. „Per pamokslą prezidentas Snou netikėtai sustojo ir kambaryje tapo visiškai tylu. Jo akys pašviesėjo, o veidas spindėjo. Kai jis atvėrė burną, jo balsas buvo stipresnis. Dievo įkvėpimas tarsi užpildė kambarį. Tada jis kalbėjo apie dešimtinę. […] Jis apgailestavo, kad daugelis […] šventųjų nenori mokėti visos dešimtinės. […] „Tai būtinas pasiruošimas Sionei“, – sakė jis.
Kitą popietę prezidentas Snou [mokė]: „Jau atėjo metas kiekvienam pastarųjų dienų šventajam, turinčiam viltį pasiruošti ateičiai ir įsitvirtinti ant patikimo pamato, vykdyti Viešpaties valią ir mokėti visą dešimtinę. Tai Viešpaties žodis jums, ir toks bus Viešpaties žodis kiekvienai Sionės žemėje esančiai gyvenvietei.“
Vėliau prezidentas Snou mokė: „Esame bauginančioje padėtyje, ir dėl to Bažnyčia yra vergijoje. Vienintelis išsigelbėjimas yra šventiesiems laikytis šio įstatymo.“ Jis ragino [narius] visiškai paklusti įstatymui ir pažadėjo, kad Viešpats palaimins juos už jų pastangas. Jis taip pat pareiškė, kad dabar, norint lankytis šventykloje, bus griežtai reikalaujama mokėti dešimtinę.15
Sesuo Renland. Nuo to laiko daugelis gali paliudyti, kad Viešpats išlieja savo dosniausius palaiminimus tiems, kurie pasiryžę paklusti šiam paprastam įstatymui. Brolis Aloisas Čiepas ėjo Vienos Austrijos skyriaus prezidento pareigas. Šioje kuklioje tvirtoje dėžutėje jis laikė dešimtinės ir kitus skyriaus užrašus. Per II-ojo pasaulinio karo antskrydžius prezidentas Čiepas ir jo šeima pirmiausia pasirūpino, kad būtų išsaugota ji, o tik po to jų asmeninė nuosavybė.
Kai kas liudijo apie sunkumus priimant įstatymą ir, priėmus jį, gautus nuostabius palaiminimus.
Toks pavyzdys yra Janagida šeimos patirtis Japonijoje. 1948 m. Pirmoji Prezidentūra dar kartą pasiuntė misionierius į Japoniją. Kai Tošiko Janagida paklausė savo tėvo apie religiją, šis pasiūlė jai apsilankyti pastarųjų dienų šventųjų pamaldose. Jis prisijungė prie Bažnyčios 1915 metais.
Sesuo Janagida susitiko su misionieriais, atsivertė ir 1949 metų rugpjūtį buvo pakrikštyta dalyvaujant tėvui. Jos vyras vėliau kreipėsi į misionierius ir buvo pakrikštytas to paties misionieriaus, kuris mokė seserį Janagidą.16
Tošiko Janagida.
Vyresnysis Renlandas. Broliui ir sesei Janagidoms buvo sunku mokėti dešimtinę. Jie „neuždirbdavo daug pinigų, o kartais susimąstydavo, ar užteks sūnaus pietums mokykloje. Jie taip pat tikėjosi nusipirkti namą. Po vieno Bažnyčios susirinkimo [sesuo Janagida] paklausė misionieriaus dėl dešimtinės. „Japonai dabar po karo labai neturtingi, – sakė ji. – Mokėti dešimtinę mums labai sunku. Ar turime mokėti?“
Vyresnysis atsakė, kad Dievas liepė kiekvienam mokėti dešimtinę, ir kalbėjo apie palaiminimus paklūstant šiam principui. [Sesuo Janagida] buvo skeptiška ir šiek tiek pikta. „Tai amerikietiškas mąstymas“, – sakė ji sau.
„[…] Viena sesuo misionierė pažadėjo [seseriai Janagidai], kad dešimtinės mokėjimas gali padėti jos šeimai pasiekti tikslą turėti nuosavą namą. Norėdami būti paklusnūs, [brolis ir sesuo Janagidos] nusprendė mokėti dešimtinę ir pasitikėti, kad palaiminimai ateis. […]
[Jie] pradėjo matyti [tuos] palaiminimus […]. Įsigijo nebrangų sklypą mieste ir parengė namo projektą. Tada jie kreipėsi dėl būsto paskolos pagal naują vyriausybės programą ir, gavę leidimą statyti, pradėjo statyti pamatą.
Procesas vyko sklandžiai, kol statybų inspektorius pastebėjo, kad jų sklypas neprieinamas ugniagesiams. „Ši žemė nėra tinkama namui statyti, – pasakė jis. – Negalite tęsti statybų.“
Nežinodami, ką daryti, [brolis ir sesuo Janagidos] pasikalbėjo su misionieriais. „Mes šešiese pasninkausime ir melsimės dėl jūsų, – jiems pasakė vyresnysis. – Jūs darykite tą patį.“ Kitas dvi dienas Janagidos pasninkavo ir meldėsi su misionieriais. Tada dar vienas inspektorius atvyko iš naujo įvertinti jų sklypo. […] Iš pradžių Janagidoms jis teikė mažai vilčių, kad pavyks išlaikyti patikrinimą. Tačiau, apžiūrėjęs sklypą, jis rado sprendimą. Avariniu atveju ugniagesiai galėtų patekti į teritoriją tiesiog pašalinę šalia stovinčią tvorą. Galiausiai Janagidos galėjo statyti savo namą.
Inspektorius jiems pasakė: „Manau, jūs abu praeityje padarėte ką nors išskirtinai gero. Per visus dirbtus metus niekada nebuvau toks paslaugus.“ [Brolis ir sesuo Janagidos] buvo be galo laimingi. Jie pasninkavo, meldėsi ir mokėjo dešimtinę. Ir, kaip buvo pažadėjusi [ši puiki] sesuo misionierė, jie turėjo savo namus.17
Mokėdami dešimtinę šventieji visame pasaulyje patyrė panašių išgyvenimų. Viešpats laimina savo ištikimus ir paklusnius žmones. Ir būtent ištikimas dešimtinės mokėjimas leido statyti šventyklas visame pasaulyje.
Sesuo Renland. Žinau, kad mūsų gyvenimas buvo palaimintas subtiliais ir reikšmingais būdais, nes gyvename pagal dešimtinės įstatymą. Kartais palaiminimai nėra tokie, kokių tikimės, ir gali likti tiesiog nepastebėti. Tačiau jie realūs. Mes tai patyrėme.18
Viena mano mėgstama istorija, aprašyta knygoje Šventieji, kaip pirmosios seserys buvo pašauktos tarnauti nuolatinėmis misionierėmis. Praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje Anglijoje sklido gandai, kad pastarųjų dienų šventųjų moteris lengva apgauti ir jos negali savarankiškai mąstyti. Tuo metu pastarųjų dienų šventoji iš Solt Leik Sičio, Elizabet Makiun, su dukra atvyko į Londoną paviešėti ilgesnį laiką.
Dalyvaudama Bažnyčios konferencijoje Londone, Elizabet nustebo, kai „per rytinę sesiją Džozefas Makmurinas, patarėjas iš misijos prezidentūros, pasmerkė […] nemalonius pareiškimus apie pastarųjų dienų šventųjų moteris [ir paskelbė]: „Su mumis yra ponia iš Jutos […]. Šį vakarą paprašysime sesers Makiun papasakoti apie savo patirtį Jutoje.“ Tada jis paragino visus konferencijos dalyvius atsivesti savo draugus pasiklausyti jos kalbos.“
„Artėjant susirinkimo valandai, žmonės užpildė salę. Elizabet tyliai pasimeldė ir atsistojo. Ji kalbėjo miniai apie savo tikėjimą ir šeimą, drąsiai liudydama apie Evangelijos tikrumą. Ji taip pat pasakė: „Mūsų religija moko mus, kad žmona stovi petys į petį su vyru.“ Pasibaigus susirinkimui, nepažįstami žmonės spaudė Elizabet ranką. „Jei čia atvyktų daugiau jūsų moterų, – sakė kažkas, – būtų padaryta daug gero.“
„Pamatęs Elizabet poveikį auditorijai, [prezidentas Makmurinas parašė Bažnyčios prezidentui:] „Jei daug šviesių ir protingų moterų būtų pakviesta į misijas Anglijoje, […] rezultatai būtų puikūs.“ Sprendimas šaukti moteris nuolatinėmis Evangeliją skelbiančiomis misionierėmis iš dalies buvo Elizabet Makiun pamokslo rezultatas.“19
Elizabet Makiun
1898 m. balandžio 22 d. Inez Nait ir Dženi Brimhal pasiekė Liverpulio uostą Anglijoje. Jos buvo pirmosios, Bažnyčios paskirtos „poniomis misionierėmis“.
Jos lydėjo prezidentą Makmuriną ir kitus misionierius į rytuose nuo Liverpulio esantį miestą. Vakare didelė minia dalyvavo gatvės susitikime su misionieriais. „Prezidentas Makmurinas paskelbė, kad kitą dieną bus surengtas specialus susirinkimas, ir pakvietė visus ateiti ir išgirsti „tikrų gyvų mormonių“ pamokslą.20 Tai Inez Nait misionieriškas dienoraštis. Ji rašė: „Tą vakarą kalbėjau bijodama ir drebėdama, bet nustebinau pati save.“21 Rašydama ji pripažino, kokią dangišką pagalbą gavo: „Vakare kalbėjau didelei miniai, bet buvau palaiminta kitų misionierių maldų.22 Tos „tikros gyvos mormonės“ gerai pasirodė, eidamos nuo durų prie durų ir dažnai liudydamos gatvės susirinkimuose. Netrukus prie jų prisijungė kitos seserys misionierės, dirbusios visoje Anglijoje.
Vyresnysis Renlandas. Sesuo Nait ir sesuo Brimhal buvo pradžia. Šiuo Evangelijos laikotarpiu tarnavo šimtai tūkstančių seserų misionierių.23 Seserys misionierės mane stebina tuo, kad jos gali būti veiksmingos būdamos tiesiog savimi. Tai tikros pastarųjų dienų šventųjų moterys. Kaip ir sesuo Nait ir sesuo Brimhal, jos kalbasi su žmonėmis apie tai, kas jos yra ir kodėl jos taip tiki.
Seserų misionierių poveikis Izraelio surinkimui buvo nepaprastas. Neseniai per klausimų ir atsakymų sesiją vienas vaikinas manęs paklausė, kodėl jo misijoje apylinkės pageidauja seserų misionierių. Mano atsakymas buvo paprastas: „Nes darbui seserys atiduoda savo širdį ir sielą. Nariai myli visus misionierius, kurie taip daro, nieko neatmesdami.“
Seserų misionierių atsakas į kvietimą tarnauti misijoje buvo ir tebėra svarbi Evangelijos skleidimo dalis. Per balandžio visuotinę konferenciją prezidentas Nelsonas sakė: „Mes mylime seseris misionieres ir sveikiname jas iš visos širdies. Tai, kaip jūs prisidedate prie šio darbo, yra nuostabu!24
Sesuo Renland. Mane taip pat žavi gėris, kurį atnešė sesuo Makiun, nepašaukta ir nepaskirta būti misioniere. Tačiau ši brangi sesuo pasiekė savo tikslą, nes tikėjo.25
Tai atveda mus prie kitos nuostabios istorijos, aprašytos trečiajame Šventųjų tome. Mes randame pavyzdžių šventųjų, kurie parodė esą mokiniai sunkiausiomis aplinkybėmis. Buvę priešai nugalėjo priešiškumą ir susivienijo, nes pasitikėjo Jėzumi Kristumi.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, „Nyderlandai buvo apgailėtinos būklės po penkerių metų [Vokietijos nacių režimo] okupacijos. Per karą žuvo daugiau nei du šimtai tūkstančių olandų, o šimtai tūkstančių namų buvo apgadinti arba sugriauti. Daugelis šventųjų […] Nyderlanduose pyko ant vokiečių“ ir vieni ant kitų, nes vieni priešinosi, o kiti bendradarbiavo su okupantais. Buvo juntamas susiskaldymas.
Vyresnysis Renlandas. „Misijos prezidentas Kornelijus Zapis ragino Bažnyčios skyrius papildyti savo maisto atsargas, pradedant nuo bulvių auginimo projektų naudojant Olandijos vyriausybės skirtas sėklines bulves. Taip paskatinti „skyriai Nyderlanduose […] sodino bulvių lysveles visur, kur tik rasdavo vietos, augindami bulves kiemuose, gėlynuose, laisvuose sklypuose ir skiriamosiose kelių juostose.
„Artėjant derliaus nuėmimo metui [prezidentas Zapis] Roterdamo mieste surengė misijos konferenciją. Iš pokalbių su Rytų Vokietijos misijos prezidentu jis žinojo, kad „daug šventųjų Vokietijoje kentėjo nuo didelio maisto trūkumo. [Prezidentas Zapis] norėjo kuo nors padėti, todėl paklausė vietos vadovų, ar jie sutiktų dalį savo bulvių derliaus atiduoti šventiesiems Vokietijoje.
„Dėl šio karo mūsų didžiausiais priešais tapo vokiečiai, – pripažino jis. – Tačiau tiems žmonėms dabar daug sunkiau nei jums.“
„Iš pradžių kai kurie olandų šventieji priešinosi planui. Kodėl jie turėtų dalytis savo bulvėmis su vokiečiais? [Kai kurie prarado namus] dėl vokiečių bombų arba [matė], kaip artimieji mirė iš bado, nes vokiečių okupantai atėmė jų maistą.
Prezidentas Zapis paprašė Piterio Vlamo, buvusio karo belaisvio ir Bažnyčios skyriaus Amsterdame vadovo, „aplankyti skyrius visuose Nyderlanduose ir paskatinti juos paremti planą“ pabrėžiant skirtumą tarp nacių režimo ir Vokietijos žmonių. Piteris buvo patyręs Bažnyčios vadovas, apie kurio neteisingą įkalinimą Vokietijos lageryje buvo gerai žinoma. Jei olandų šventieji ką nors mylėjo ir kuo nors pasitikėjo savo misijoje, tai buvo Piteris Vlamas.
Susitikęs su skyriais, Piteris „užsiminė apie savo sunkumus kalėjime. „Aš tai išgyvenau, – sakė jis. – Gerai tai žinote.“ Jis ragino juos atleisti vokiečių žmonėms. „Žinau, kaip sunku juos mylėti, – sakė jis. – Jei tai yra mūsų broliai ir seserys, turėtume su jais elgtis kaip su savo broliais ir seserimis.“
Sesuo Renland. „Jo ir kitų skyrių prezidentų žodžiai sujaudino šventuosius, o daugelio pyktis ištirpo renkant bulves savo [broliams ir seserims] vokiečiams.“ Negana to, skyriuose ėmė blėsti nesutarimai ir nepasitikėjimas tarp narių. Nariai „žinojo, kad gali dirbti kartu ir toliau.
„[Prezidentas Zapis] tuo tarpu siekė gauti leidimus gabenti bulves į Vokietiją. […] Jei kai kurie pareigūnai bandydavo stabdyti siuntimo planus, [prezidentas Zapis] jiems sakydavo: „Šios bulvės priklauso Viešpačiui, ir jei tai bus Jo valia, Viešpats pasirūpins, kad jos pasiektų Vokietiją.“
Kornelijus Zapis, olandų misionieriai ir olandų šventieji krauna bulves transportavimui.
Pagaliau 1947 m. lapkritį olandų šventieji ir misionieriai susirinko Hagoje, kad […] pakrautų daugiau nei septyniasdešimt tonų bulvių. Po kurio laiko bulvės atkeliavo į Vokietiją, kad būtų paskirstytos šventiesiems. […]
Žinia apie bulvių projektą netrukus pasiekė Pirmąją Prezidentūrą. Nustebęs prezidentas Deividas O. Makėjus pasakė: „Tai viena didžiausių kada nors mano matytų tikro krikščioniško elgesio apraiškų.“26
Vyresnysis Renlandas. Kitais metais olandai vėl nusiuntė vokiečiams didelį bulvių derlių. Ir jie pridėjo silkės, todėl dovana tapo dar reikšmingesnė. Po kelerių metų, 1953 m., Šiaurės jūra patvino ir užtvindė didelę Nyderlandų dalį, todėl nariams Nyderlanduose prireikė pagalbos. Šį kartą vokiečių šventieji išsiuntė pagalbą į Nyderlandus, kad padėtų jiems sunkiu metu. Labdaringų Nyderlandų šventųjų darbų atgarsiai skamba daugelį metų ir yra ilgalaikis meilės ir gailestingumo, kurie yra įmanomi net tarp priešų, įrodymas, kai paprasti žmonės pirmiausia myli Dievą, o tada savo artimą kaip save patį.
Noras atleisti išgydė olandų narius. Pastebėjau, kad tas pats galioja ir man. Jei jaučiu pagiežą, Dvasia nuliūsta. Jei pykstu, ne taip maloniai elgiuosi su kitais ir esu mažiau panašus į Kristų. Šią tiesą gražiai išdėsto veikėjas iš Alano Patono 1953 m. romano Too Late the Phalarope („Per vėlu, plaukike“), kurio veiksmas vyksta aparteido apimtoje Pietų Afrikoje: „Yra tvirtas įstatymas […], kai mums padaroma didelė žala, mes niekaip neatsigausime, kol neatleisime.“27
Sesuo Renland. Bažnyčios istorijos knygos Šventieji trečiajame tome yra labai daug įkvepiančių pasakojimų apie tą metą, istorijų iš įvairių pasaulio vietų. Galbūt norėtumėte ką nors sužinoti apie Viljamą Denielsą, kuris ilgus metus ištikimai tarnavo segreguotame Keiptaune, Pietų Afrikoje. Nors nebuvo įšventintas į kunigystės pareigas, jis turėjo karštą liudijimą.28
Vyresnysis Renlandas. Arba Rafaelį Monrojų ir Visentę Moralesą Meksikoje, kurie buvo nužudyti dėl savo tikėjimo. O Rafaelio motina Chezusita ir žmona Gvadalupė drąsiai vadovavo savo šeimai ir bendruomenei, nepaisydamos nuolatinių grasinimų.29
Chezusita Monroj.
Sesuo Renland. Arba Almą Ričards, pirmąją pastarųjų dienų šventąją, iškovojusią olimpinį medalį, iš dalies todėl, kad apsisprendė gyventi pagal Išminties Žodį.30
Vyresnysis Renlandas. Arba Hirinį Waangą, kuris, palaikomas savo ištikimos žmonos Merės, grįžo į tėvynę Naujojoje Zelandijoje kaip misionierius pamokslauti ir rinkti vardų šventyklos darbui.31
Sesuo Renland. Arba Helgą Meišus, pastarųjų dienų šventąją merginą, išlaikiusią tikėjimą nacistinėje Vokietijoje, nors iš jos tyčiojosi buvę draugai, mokytojai ir mokyklos vadovai.32
Vyresnysis Renlandas. Arba Evelyn Hodžes, kuri dirbo socialine darbuotoja Paramos bendrijoje ir padėjo šeimoms atsistoti ant kojų per Didžiąją depresiją.33
Sesuo Renland. Nebeturime laiko paminėti kitų, bet žinau, kad visi norėsite patys perskaityti šį trečiąjį Šventųjų tomą.
Vyresnysis Renlandas. Manau, tobula giesmė šiam Bažnyčios istorijos laikotarpiui nusakyti yra „Tautos, sukluskit!“34, kurią choras sugiedos užbaigdamas mūsų susitikimą. Giesmę „Tautos, sukluskit!“ parašė Liuisas F. Mionchas, kilęs iš Vokietijos, prie Bažnyčios prisijungęs keliaudamas per Solt Leik Sitį. Vėliau jis tarnavo Bažnyčios misionieriumi Šveicarijoje ir Vokietijoje. Per tą misiją jis išplatino daug medžiagos vokiečių kalba, taip pat ir „Tautos, sukluskit!“ Tai tapo viena mėgstamiausių vokiškai kalbančių pastarųjų dienų šventųjų giesmių. Pirmą kartą ji buvo išleista Vokietijoje štai šiame giesmyne 1890 m. Ji buvo išversta į kitas kalbas ir išleista naujausiame giesmyne, iš kurio giedame. Šiame giesmyno leidime neliko trečio jos posmo, kurį sugiedos choras.
Šiame trečiajame posme aprašoma, ką šventieji, apie kuriuos kalbėjome, veikė tuo laikotarpiu. Jie gerbė vieną ir tikrą gyvąjį Dievą. Atėjo ir buvo pakrikštyti; laikėsi lazdos. Atidavė Jam savo širdį tikėdami Jo Sūnų – Šventąjį Jėzų.
Kviečiu skaityti leidinį Šventieji, kad pasimokytumėte ir suprastumėte Bažnyčios istoriją bei mokytumėtės iš jos narių pavyzdžio. Šventieji yra nepaprastai gerai paremtas ir patikimas leidinys. Tai besitęsiančio Jėzaus Kristaus bažnyčios atkūrimo liudijimas. Mūsų istorija įkvepia. Ši istorija yra mūsų bendras paveldas: nesvarbu, ar mes kilę iš ankstyvųjų pionierių, ar iš vėlesnių pionierių, ar patys esame tikėjimo pionieriai.
Kodėl tai svarbu? Kodėl skiriame tiek daug laiko pasakoti šias istorijas? Todėl, kad šios istorijos mums pateikia realių pavyzdžių apie Gelbėtojo pažinimo poveikį. Žinau, kad Jėzus Kristus gyvas ir vadovauja šiai Bažnyčiai bei prižiūri savo sandoros žmones, apsiginklavusius Dievo galia su didele šlove. Šaukiuosi jums palaiminimo, kad savo gyvenime pajustumėte Gelbėtojo meilę artindamiesi prie Jo ir Jo Bažnyčios, Jėzaus Kristaus vardu, amen.