Tas švelnus jausmas
Autorė gyvena Gvatemalos mieste, Gvatemaloje.
„Apglėbsiu tave savo meilės rankomis“ (Doktrinos ir Sandorų 6:20).
San Chosė Pinuloje, mažame miestelyje netoli Gvatemalos miesto, išaušo gražus, giedras rytas. „Negaliu sulaukti!“ – Džošua pasakė savo mažajai seseriai. Šiandien jo krikšto diena!
Kai šeima atvyko į bažnyčią, Džošua su tėčiu apsirengė baltai. Iš pradžių Džošua šiek tiek jaudinosi. Bet, žengiant laipteliais į krikštyklą, tėtis laikė jo ranką, ir jis jau taip nesijaudino. Kai išlipo iš vandens, Džošua veide buvo plati šypsena.
Džošua su tėčiu persirengė sausais drabužiais. Tada tėtis ir Džošua dėdės ir senelis uždėjo rankas ant jo galvos. Jie patvirtino jį Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu. Džošua išgirdo tėtį sakant: „Priimk Šventąją Dvasią.“
„Aš toks laimingas!“ – tarė jis, apkabinęs tėtį.
„Prisimink šiandien duotus pažadus, – pasakė tėtis. – Jei tai darysi, Šventoji Dvasia visada galės būti su tavimi. Niekada nebūsi vienas.“
Po kelių mėnesių vieną rytą Džošua pabudo verkdamas. Jam labai skaudėjo pilvą! „Mama! – Džošua sušuko iš lovos. – Man labai skauda pilvuką!“
Pilvo skausmas vis stiprėjo. Džošua net negalėjo vaikščioti. Tėtis suteikė Džošua kunigystės palaiminimą, o tada jis su mama nuvežė jį pas gydytoją.
Gydytojas pasakė, kad Džošua reikia nedelsiant operuoti. Skambėjo baisiai!
„Nuvešime tave į specialią operacinę, – pasakė gydytojas. – Nieko nejausi, nes miegosi. O tavo tėvai lauks tavęs už durų.“
Džošua dar labiau išsigando. Kodėl tėvai negali likti kambaryje su juo? Jis negalėjo liautis verkęs.
Mama švelniai prabilo. „Ką mes galime padaryti, kad pasijaustum geriau?“ – paklausė ji.
„Žinau, ką galime padaryti, – atsakė jis. – Prašau padainuoti „Dievo vaikas aš“. Tada dar kartą pasimelskime.“
Kai jie tyliai dainavo, Džošua prisiminė, kad tą dainą dainavo per krikštą. Kai jie meldėsi, jis prisiminė tai, ką tėtis sakė jo krikšto dieną: „Šventoji Dvasia visada galės būti su tavimi. Niekada nebūsi vienas.“
Džošua vis dar buvo išsigandęs, kai slaugytojos jį vežė į operacinę. Jis negalėjo matyti gydytojo ir slaugytojų veidų, nes jie dėvėjo kaukes. Bet pažvelgęs į jų akis suprato, kad jie yra jo draugai ir gerai juo pasirūpins.
Po operacijos gydytojai pasakė, kad Džošua turės pailsėti. Jis vis dar jautėsi pavargęs ir jam skaudėjo, tačiau pilvo skausmas buvo mažesnis. Jis nebenorėjo verkti. Jis žinojo, kad viskas bus gerai.
„Kažką pajutau savo širdyje, – pasakė jis tėčiui ir mamai. – Tai buvo malonus jausmas.“
„Tai vienas iš būdų, kaip jaučiame Šventąją Dvasią“, – pasakė mama.
Džošua linktelėjo. Jis džiaugėsi, kad turi Šventosios Dvasios dovaną. Dėl Šventosios Dvasios jis niekada nebus vienas.
Gleno Harmono iliustracijos