„Garsūs sprogimai ir ryškios spalvos“, Draugas, 2024 m. liepa, p. 10–11
Garsūs sprogimai ir ryškios spalvos
„Kodėl Dangiškasis Tėvas nepašalina garsių triukšmų?“ – paklausė Šarlotė.
Ši istorija nutiko JAV.
Šarlotė nekentė garsių triukšmų! Jai nepatiko, kai garsai daužė jos ausis ar aidėjo galvoje. Net kai ji žinojo, kad yra saugi, ji vis tiek jautėsi įsitempusi, kai burzgė automobiliai, šaukė minios ar tratėjo būgnai.
Ir Šarlotei labai nepatiko fejerverkai!
Jos šeima išbandė daug dalykų, kad jai padėtų, kai pasigirsdavo didelis triukšmas. Tėtis nupirko specialias ausines, kurios padėtų apsisaugoti nuo triukšmo. Kai griaudė griaustinis, mama glaudėsi su ja po antklode. Taip pat Šarlotė meldė pagalbos, kad nebijotų.
Visi šie dalykai padėjo. Tačiau garsūs triukšmai vis tiek ją gąsdino.
„Šį vakarą eisime į specialų fejerverkų šou parke, – pasakė mama Šarlotei. – Ar nori eiti?“
Šarlotė susiraukė: „Bet fejerverkai yra tokie garsūs.“
„Dabar, kai esi vyresnė, fejerverkus gali būti smagiau žiūrėti, – sakė mama. – Visi tavo draugai bus ten. Galime net pasiimti tavo specialias ausines. Ar manai, kad galėtum pabandyti?“
Šarlotė atsiduso: „Gerai. Manau, pabandysiu.“
Fejerverkų šou parke prasidėjo puikiai. Šarlotė ir jos draugai lakstė ant žolės, dalinosi skanėstais ir žaidė žaidimus. Netrukus dangus sutemo. Šarlotė atsisėdo ir užsidėjo ausines nervingai žiūrėdama į dangų.
BUM! BUM! PYKŠT! POKŠT!
Šarlotės širdis ėmė plakti greičiau, o krūtinę tarsi suspaudė. Ji pašoko ir bandė pabėgti nuo aplinkui aidinčių sprogimų.
Mama šoko paskui Šarlotę ir sugavo ją. Jos atsisėdo, ir mama ją apkabino. Šarlotės veidu riedėjo ašaros.
„Atsiprašau, kad tave išgąsdinau, – pasakė mama. – Aš čia. Sutelkime dėmesį į spalvas, kad mažiau dėmesio skirtume garsui. Ką tu matai akimis?“
Šarlotė giliai įkvėpė. „Matau auksinę, raudoną ir žalią spalvas.“
„Dabar panaudok nosį, – kalbėjo mama. – Ką užuodi?“
„Užuodžiu dūmų ir žolės kvapą, – atsakė Šarlotė. – Ir kukurūzų spragėsių!“
„Kokiais kitais pojūčiais gali naudotis šiuo metu?“
Šarlotė užsimerkė. „Aš galiu juos jausti. Kai fejerverkai sprogsta, krūtinėje jaučiu drebėjimą.“
„Ar jauti kokį nors skonį?“ – paklausė mama.
Šarlotė iškišo liežuvį. „Negaliu paragauti fejerverkų“. Ji nusijuokė.
Visa tai sužadino Šarlotės smalsumą. Kaip žmonės išgauna skirtingas spalvas? – galvojo ji. – Kodėl fejerverkai sprogsta? Kaip jie įgauna skirtingas formas? Dabar fejerverkai nebeatrodė tokie baisūs.
„Mama, fejerverkai nuostabūs!“ – pasakė Šarlotė.
Kai mama tą vakarą paguldė Šarlotę į lovą, Šarlotė paklausė: „Kodėl Dangiškasis Tėvas neatsako į mano maldas, kai prašau, kad jis pašalintų garsius triukšmus?“
Mama akimirką susimąstė. „Dangiškasis Tėvas ne visada pašalina baisius dalykus, – sakė ji. – Tačiau kartais Jis padeda mums pamatyti dalykus kitaip arba siunčia žmonių, kurie padeda mums nusiraminti.“
„Kaip Jis man padėjo šį vakarą!“ – pasakė Šarlotė.
„Teisingai! – nusišypsojo mama. – Nuėjai į fejerverkų šou, nors bijojai. Tada Dangiškasis Tėvas padėjo tau nuraminti savo baimes. Jis taip pat padėjo tau pamatyti fejerverkų grožį, naudodamas kitus pojūčius.“
Šarlotė pagalvojo apie ryškias spalvas danguje ir nusišypsojo. Ji vis dar nemėgo garsaus triukšmo. Jis vis dar ją gąsdino. Tačiau ji žinojo, kad Dangiškasis Tėvas visada gali padėti jai būti drąsiai.
Adamo Haulingo iliustracija