Pamesti akiniai

Karolina Maldonado

Tikra istorija iš Bolivijos.

Tai buvo pirma diena mokykloje. Andrė labai džiaugėsi! Jis dabar pirmoje klasėje. Jis jau didelis vaikas!

Bet, kai atėjo į mokyklą, ji atrodė per didelė ir per baisi net dideliam vaikui. Jis tvirtai įsikibo į „mami“ (mamos) ranką.

„Viskas bus gerai, – nusišypsojo „mami“. – Pasisveikink su savo mokytoju. Būk malonus savo bendraklasiams. Ir nepamiršk pasirūpinti savo akiniais.“

Prieš savaitę Andrė gavo savo pirmuosius akinius. Jam tėvai visada primindavo, kad jis turi jais rūpintis.

„Mami“ pamojavo ranka atsisveikindama. „Geros tau dienos!“

Tačiau Andrė diena nebuvo gera. Nutiko kai kas baisaus!

Po pamokų jis nubėgo pas „mami“. „Pamečiau akinius! – sušuko jis. – Visur ieškojau, bet neradau!“

„O, ne! – Mama atrodė sunerimusi. – Paprašykime Dangiškojo Tėvo pagalbos.“

„Ar manai, kad tai suveiks?“ – paklausė jis.

„Pabandykime ir pamatysime. Dangiškasis Tėvas visada girdi mūsų maldas“, – pasakė „mami“.

Andrė ir „mami“ pasimeldė. Jie paprašė Dangiškojo Tėvo padėti Andrė surasti jo akinius.

Kitą dieną mokykloje Andrė vis dar liūdėjo. Tada prie jo priėjo berniukas.

„Man atrodo, jie tavo, – berniukas laikė iškėlęs akinius. – Radau juos prie futbolo aikštės.“

Andrė paėmė akinius. Jie tikrai buvo jo! Jis negalėjo tuo patikėti.

Po pamokų jis pribėgo prie „mami“ ir stipriai ją apkabino.

„Radai savo akinius! – pasakė ji. – Turbūt esi labai laimingas juos turėdamas.“

„Tikrai esu!“– pasakė Andrė. – Bet esu dar laimingesnis dėl to, ką sužinojau.“

„Ir ką gi?“

Andrė plačiai nusišypsojo. „Malda tikrai veikia!“

Siuzanos Teodoro iliustracijos