Stovėkite ten, kur jums skirta

Tomas S. Monsonas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje

Ištieskime ranką ir išgelbėkime tuos, kurie nukrito šalikelėje, kad nepražūtų nė viena brangi siela.

Šį vakarą esame susirinkę kaip galingas kunigijos kūnas, tiek čia, Konferencijų centre, tiek ir kitose vietose visame pasaulyje. Vieni turi Aarono kunigystę, kiti – Melchizedeko.

Prezidentas Styvenas L. Ričardsas, kuris tarnavo prezidento Deivido O. Makėjaus patarėju, pareiškė: „Kunigystė paprastai apibrėžiama kaip Dievo galia, suteikta žmogui.“ Jis tęsia: „Manau, šis apibrėžimas yra tikslus. Tačiau praktiniais sumetimais norėčiau apibrėžti kunigystę kaip tarnavimą, ir aš dažnai vadinu ją „tobuluoju tarnavimo planu“. Tai tarnavimo įrankis, ir žmogus, kuris jos nenaudoja, rizikuoja ją prarasti, nes apreiškime aiškiai pasakyta, kad tas, kuris ją ignoruoja, nebus laikomas „vertu stovėti“¹.“

Pionierių kuole, kuris yra Solt Leik Sityje ir kur aš gavau tiek Aarono, tiek ir Melchizedeko kunigystę, mus gerai supažindino su Raštais, įskaitant Doktrinos ir Sandorų 20, 84 bei 107 skyrius. Šiuose skyriuose mokoma apie kunigystę ir Bažnyčios valdymą.

Šį vakarą norėčiau pabrėžti vieną eilutę iš 107 skyriaus: „Todėl tegul dabar kiekvienas vyras mokosi savo pareigų ir kuo stropiausiai darbuotis pareigybėje, kurion paskirtas.“²

Prezidentas Haroldas B. Ly dažnai mokydavo: „Kai žmogus gauna kunigystę, jis tampa Viešpaties atstovu. Jis turi mąstyti apie šį pašaukimą taip, tarsi būtų Viešpaties pagalbininkas.“³

Šiuose skyriuose taip pat išmokstame apie kvorumų prezidentūrų pareigas ir tai, kad esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus.

Aš tvirtai tikiu, kad šiandien Bažnyčia yra stipresnė nei kada nors anksčiau. Mūsų jaunimo veiklos lygis liudija, kad ši karta yra tikinti ir atsidavusi tiesai. Tačiau yra tokių, kurie nukrenta šalikelėje, kurie randa kitų interesų, įtikinančių juos ignoruoti pareigas Bažnyčioje. Mes negalime prarasti tokių brangių sielų.

Tarp būsimų vyresniųjų vis daugiau yra tokių, kurie nebelanko Bažnyčios susirinkimų ir nevykdo Bažnyčios užduočių. Šią situaciją galima ir reikia taisyti. Tai mūsų pareiga. Būtina nedelsiant paskirti užduotis ir veikti.

Aarono kunigystės kvorumų prezidentūros, vadovaujamos vyskupijų ir kvorumų patarėjų, gali būti įgaliotos veikti ir gelbėti.

Viešpats pasakė: „Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė; […] Ir koks didis jo džiaugsmas atgailaujančia siela!“⁴

Kartais užduotys atrodo neįveikiamos. Mes galime semtis drąsos iš Gideono, kuris, nebūdamas itin stiprus, turėjo eiti į mūšį su midjanitais ir amalekitais. Prisimenate, kaip Gideonas ir jo armija stojo prieš kariaunas, gausesnes skaičiumi ir ginkluote. Senajame Testamente rašoma, kad midjanitų ir amalekitų karių „slėnyje buvo tiek daug kaip skėrių, o jų kupranugarių buvo be skaičiaus, kaip smilčių ant jūros kranto“⁵. Gideonas prašė Dievo stiprybės.

Gideono nuostabai, Viešpats pasakė jam, kad jo kariauna per didelė, kad Viešpats atiduotų priešus į jų rankas, kitaip jie girtųsi: „Aš išsilaisvinau savo jėgomis.“⁶ Gideonui buvo liepta skelbti savo žmonėms: „Kas bijo ir nedrąsus, tegrįžta namo!“ […] Pasitraukė dvidešimt du tūkstančiai, o dešimt tūkstančių vyrų pasiliko.“⁷

Tada Viešpats pasakė: „Dar per daug žmonių.“⁸ Jis liepė Gideonui nuvesti juos prie vandens ir stebėti, kaip jie geria vandenį. Tie, kurie laka vandenį, buvo atskirti nuo tų, kurie geria atsiklaupę. Tada Viešpats pasakė Gideonui: „Per tuos tris šimtus vyrų, kurie gėrė iš rankos, Aš jus išgelbėsiu ir atiduosiu midjaniečius į tavo rankas; visi kiti žmonės tegrįžta į savo namus.“⁹

Po maldos Gideonas pasakė: „Kilkite, Viešpats atidavė midjaniečių stovyklą į jūsų rankas.“¹⁰ Jis padalijo tuos tris šimtus vyrų į tris būrius, įdavė kiekvienam į rankas po ragą ir po tuščią puodą su deglu kiekviename puode. Jis tarė jiems:

„Žiūrėkite į mane ir darykite, ką aš darysiu.

Kai mes visi nueisime prie midjaniečių stovyklos, aš trimituosiu ir jūs trimituokite iš visų pusių aplink stovyklą, šaukdami: „Viešpaties ir Gedeono kardas!“ Po to jis pasakė: „Sekite mane.“ Jo tikslūs žodžiai buvo: „Darykite, ką aš darysiu.“¹¹

Po vado signalo Gideono armija ėmė pūsti ragus ir daužė puodus šaukdami: „Viešpaties ir Gideono kardas!“ Raštuose užrašyta mūšio pabaiga: „Kiekvienas iš jų stovėjo savo vietoje“ ir pasiekė pergalę.¹²

Namų mokymas yra šiandienio gelbėjimo plano dalis. Pristatydamas šį mokymą visiems vyriausiems įgaliotiesiems, prezidentas Deividas O. Makėjus sakė: „Namų mokymas – viena skubiausių ir geriausių progų ugdyti ir įkvėpti, patarti ir vadovauti mūsų Tėvo vaikams. […] [Tai] yra dieviškas tarnavimas, dieviškas pašaukimas. Mūsų, kaip namų mokytojų, pareiga yra nešti dievišką dvasią į kiekvienus namus ir į kiekvieną širdį.“¹³

Kai kuriose vietose, kur trūksta turinčiųjų Melchizedeko kunigystę, kuolų prezidentai ir vyskupai, pasitarę su misijos prezidentu, gali pasitelkti nuolatinius misionierius lankyti mažiau aktyvias šeimas ir tas šeimas, kur ne visa šeima yra nariai. Tai ne tik atgaivins namuose misionierišką dvasią, bet ir sukurs idealią galimybę gauti informacijos apie naujus besidominčiuosius.

Per daugelį metų aš aplankiau daug pasaulio kuolų. Buvau tokiuose kuoluose, kur apylinkių ir kuolo vadovai, supratę savo pareigą, pasiraitoję rankoves su Viešpaties pagalba išėjo į darbą ir atvedė brangius vyrus į Melchizedeko kunigystę, o kartu su žmonomis ir vaikais – į Viešpaties šventyklą gauti savo endaumentų ir užantspaudavimų.

Trumpai paminėsiu keletą pavyzdžių.

Prieš keletą metų lankydamasis Milkryko kuole, Solt Leik Sityje, sužinojau, kad per metus į vyresniuosius buvo įšventinta daugiau kaip šimtas brolių. Aš paklausiau prezidento Klego, kokia sėkmės paslaptis. Nors jis buvo pernelyg kuklus, kad pripažintų savo nuopelnus, vienas iš jo patarėjų pasakė, kad prezidentas Klegas, žinodamas užduotį, apsiėmė pats vykti pas būsimus vyresniuosius vesti su jais pokalbių. Susitikimų metu prezidentas Klegas paminėdavo Viešpaties šventyklą, išgelbėjimo apeigas bei sandoras ir baigdavo tokiu klausimu: „Ar nenorėtum su savo žmona ir vaikais nukeliauti į Viešpaties namus, kad tavo šeima taptų amžina?“ Sekdavo pritarimas, po to aktyvinimo procesas, ir tikslas buvo pasiektas.

1952 metais dauguma Rouz Parko trečiosios apylinkės šeimų buvo nariai, kurių tėvai ir vyrai turėjo tik Aarono kunigystę, o ne Melchizedeko kunigystę. Brolis L. Brentas Goutsas buvo pašauktas tarnauti vyskupu. Jis pakvietė mažiau aktyvų brolį Ernestą Skinerį padėti apylinkėje suaktyvinti 29 suaugusius brolius, kurie turėjo Aarono kunigystės mokytojo pareigybę, ir padėti jiems su šeimomis nuvykti į šventyklą. Pats būdamas mažiau aktyvus, brolis Skineris iš pradžių nenorėjo, tačiau vėliau pasakė, kad padarys, ką gali. Jis pradėjo asmeniškai lankyti mažiau aktyvius suaugusius kunigus, stengdamasis padėti jiems suprasti jų, kaip kunigystės vadovų, vaidmenį savo namuose ir, kaip tėvų, savo šeimose. Greitai jis pasikvietė keletą mažiau aktyvių brolių padėti šiame darbe. Vienas po kito jie tapo visiškai aktyvūs ir su šeimomis nuvyko į šventyklą.

Vieną dieną apylinkės raštininkas parduotuvėje sutiko paskutinį grupėje, kurį reikėjo paraginti vykti į šventyklą. Komentuodamas savo, kaip paskutiniojo, poziciją, šis vyras pasakė: „Aš stovėjau ir stebėjau, kaip visa grupė tapo aktyvi mūsų apylinkėje ir pabuvojo šventykloje. Jei tik būčiau galėjęs įsivaizduoti, kaip gražu yra šventykloje ir kaip ji gali visam laikui pakeisti mano gyvenimą, aš niekada nebūčiau buvęs paskutinis iš tų 29 užantspauduotų žmonių.“

Kiekviename iš šių pasakojimų buvo paminėti keturi sėkmės elementai:

Aktyvinimo galimybę buvo siekiama išnaudoti apylinkės lygyje.
Dalyvavo apylinkės vyskupas.
Atsirado kvalifikuoti ir įkvėpti mokytojai.
Buvo skiriamas dėmesys kiekvienam asmeniškai.

Broliai, prisiminkime karaliaus Benjamino patarimą: „Tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui.“¹⁴

Stenkimės išgelbėti tuos, kuriems reikia mūsų pagalbos, ir pakylėkime juos į aukštesnį ir geresnį kelią. Sutelkime dėmesį į kunigystės turėtojų bei jų žmonų ir vaikų, kurie tapo neaktyvūs, poreikius. Įsiklausykime į neišsakytą jų širdžių mintį:

Vesk, lydėki šiam kely
ir mokyki mane,
kad galėčiau vėl gyvent
su Tėvu danguje.15

Aktyvinimo darbas skirtas ne tinginiams ir svajotojams. Vaikai auga, tėvai sensta ir laikas nelaukia nė vieno. Neatidėliokite raginimo, tačiau veikite pagal jį, ir Viešpats atvers kelius.

Kartais reikia dangiškos kantrybės. Kaip vyskupas pajutau raginimą pašaukti vieną žmogų, kurio žmona buvo šiek tiek aktyvi, kaip ir vaikai. Tačiau šis žmogus niekada neatsiliepė. Buvo karšta vasaros diena, kai aš pabeldžiau į permatomas Haroldo G. Galacherio duris. Mačiau brolį Galacherį, sėdintį savo kėdėje ir skaitantį laikraštį. „Kas ten?“ – paklausė jis nežiūrėdamas.

„Jūsų vyskupas, – atsakiau. – Atėjau susipažinti ir paraginti jus su savo šeima lankytis mūsų susirinkimuose.“

„Ne, aš pernelyg užsiėmęs“, – atsakė jis niekinančiai. Jis net nepažiūrėjo. Aš padėkojau jam už klausymąsi ir nulipau laipteliais.

Netrukus Galacherių šeima persikėlė į Kaliforniją. Bėgo metai. Tada, tarnaudamas Dvylikos Kvorumo nariu, vieną dieną dirbau savo kabinete, kai paskambino sekretorė, sakydama: „Su jumis nori pakalbėti brolis Galacheris, kuris kažkada gyveno jūsų apylinkėje. Jis čia, mano biure.“

Aš atsakiau: „Paklausk jo, ar jo vardas Haroldas G. Galacheris, kuris su šeima gyveno prie Šventyklos Vakarinės ir Pietų penktosios gatvių.“

Ji pasakė: „Taip, tai jis.“

Aš paprašiau jos įleisti jį pas mane. Mes maloniai pasikalbėjome apie jo šeimą. Jis pasakė: „Atvykau atsiprašyti, kad prieš daug metų vasaros dieną neatsikėliau iš kėdės ir neįsileidau jūsų pro duris.“ Paklausiau, ar jis aktyvus Bažnyčioje. Šypsodamasis jis pasakė: „Esu antrasis patarėjas savo apylinkės vyskupijoje. Jūsų kvietimas ateiti į bažnyčią ir mano neigiamas atsakymas mane taip persekioja, kad nusprendžiau su tuo kaip nors susitvarkyti.“

Mudu su Haroldu daug kartų susitikome iki jo mirties. Galacheriai ir jo vaikai turėjo daug pašaukimų Bažnyčioje. Vienas iš jauniausių jo anūkų dabar tarnauja nuolatinėje misijoje.

Daugeliui misionierių, kurie dabar mane girdi, norėčiau pasakyti, kad liudijimo sėkla nebūtinai įsišaknija ir išdygsta iš karto. Kartais tik po daugelio dienų atrasi į vandenį mestą duoną. Bet tikrai atrasi.

Kartą sulaukiau skambučio ir išgirdau klausimą: „Ar jūs giminaitis brolio Monsono, kuris prieš daug metų tarnavo Naujosios Anglijos misijoje?“

Atsakiau, kad ne. Žmogus prisistatė kaip Leonardas Gambardela ir paminėjo, kad vyresnysis Monsonas ir vyresnysis Boneris prieš daugelį metų liudijo jam ir jo žmonai. Jie išklausė juos, tačiau toliau nebesilaikė jų mokymų. Vėliau jie persikraustė į Kaliforniją, kur po trylikos metų vėl rado tiesą, atsivertė ir buvo pakrikštyti. Brolis Gambardela paklausė, ar yra būdas surasti vyresniuosius, kurie aplankė juos pirmieji, kad galėtų išreikšti savo dėkingumą už liudijimus, kurie liko su juo ir jo žmona.

Aš patikrinau užrašus. Radau vyresniuosius. Ar galite įsivaizduoti jų nuostabą, kai jiems, dabar jau vedusiems ir turintiems savo šeimas, paskambinau ir papasakojau geras naujienas – netgi jų ankstyvųjų pastangų kulminaciją. Jie iš karto prisiminė Gambardelas. Aš suorganizavau telekonferenciją ir jie galėjo patys perduoti sveikinimus ir pasveikinti įstojus į Bažnyčią. Jie pasveikino. Buvo daug ašarų, tačiau tai buvo džiaugsmo ašaros.

Edvinas Markhemas parašė šias eilutes:

Likimas mus padaro broliais,
Nelieka niekas nuošaly.
Tai, kuo pasidalinam noriai,
Bus vėl dalinančio glėby.16

Šį vakarą meldžiuosi, kad visi, kurie turime kunigystę, jaustume savo pareigas, kad kiekvienas galėtume stovėti savo vietoje ir visi kaip vienas sekti mūsų Vadovu, būtent Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ir Jo pranašu, prezidentu Gordonu B. Hinkliu. Ištieskime ranką ir išgelbėkime tuos, kurie nukrito šalikelėje, kad nepražūtų nė viena brangi siela.

Jėzaus Kristaus vardu, amen.