O jei ne …

Denisas I. Simonsas

Iš antrojo Septyniasdešimties kvorumo

Pasitikėdami Viešpačiu ir laikydamiesi Jo įsakymų, žmonės pasiekia nuostabių dalykų – tikėjimą jie naudoja net tada, kai nežino, kaip Viešpats juos ruošia.

Kartą paauglystėje iš aštuntų klasių krepšinio turnyro namo parėjau nusiminęs, nusivylęs ir sutrikęs. „Nežinau, kodėl pralaimėjome – tikrai tikėjau, kad laimėsime!“ – išrėžiau mamai.

Dabar suprantu, kad tada net nežinojau, kas yra tikėjimas.

Tikėjimas – tai ne apsimestinė drąsa, ne tik noras, ne tik viltis. Tikrasis tikėjimas yra tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi – pasitikėjimas ir pasikliovimas Jėzumi Kristumi, kuris skatina žmogų sekti Juo.¹

Prieš daugelį šimtmečių Danielius ir jo jaunieji bendražygiai iš saugaus pasaulio staiga atsidūrė svetimame ir bauginančiame pasaulyje. Kai Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsisakė nusilenkti ir pagarbinti karaliaus pastatytą aukso atvaizdą, įsiutęs Nebukadnecaras juos įspėjo, kad, jeigu jie negarbins, kaip įsakyta, tai tuojau pat bus įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį. „Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos?“²

Tie trys jaunuoliai atsakė greitai ir užtikrintai: „Jeigu taip padarysi [t. y. įmesi mus į krosnį], tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos!“ Tai skamba kaip mano tuometinio aštuntoko tikėjimas. Tačiau tada jie parodė, kad visiškai supranta, kas yra tikėjimas. Jie tęsė: „O jei ne, … mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!“³ Tai tikro tikėjimo pareiškimas.

Jie žinojo, kad gali pasikliauti Dievu, net jei viskas klostėsi ne taip, kaip jie tikėjosi.⁴ Jie žinojo, kad tikėjimas yra daugiau nei proto pritarimas, daugiau nei pripažinimas, kad Dievas gyvas. Tikėjimas yra visiškas pasikliovimas Juo.

Tikėjimas reiškia įsitikinimą, kad Jis supranta tai, ko nesuprantame mes. Tikėjimas – tai žinojimas, kad nors mūsų galia yra ribota, tačiau Jo galia neribota. Tikėjimas Jėzumi Kristumi susideda iš visiško pasikliovimo Juo.

Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas žinojo, kad visada gali pasikliauti Juo, nes žinojo Jo planą ir žinojo, kad Jis nesikeičia.⁵ Jie, kaip ir mes, žinojo, kad mirtingumas nėra gamtos atsitiktinumas. Tai trumpa mūsų mylinčio Tėvo Danguje didžiojo plano⁶ dalis – kad mes, Jo sūnūs ir dukterys, jei tik panorėsime, galėtume gauti tuos pačius palaiminimus, kuriais mėgaujasi ir Jis.

Jie, kaip ir mes, žinojo, kad ikimirtingajame gyvenime Jis mus mokė apie mirtingojo gyvenimo paskirtį: „Padarysime žemę, ant kurios šie gyvens; ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“⁷

Taigi – tai išbandymas. Šis pasaulis yra mirtingų vyrų ir moterų išbandymo vieta. Jei suprasime, kad visa tai yra išbandymas, kurį valdo mūsų Dangiškasis Tėvas, norintis, kad pasitikėtume Juo ir leistume Jam mums padėti, tai tuomet viską matysime aiškiau.

Jo darbas ir šlovė, kaip Jis yra mums sakęs, yra „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“⁸. Jis jau pasiekė dieviškumą. Dabar Jo vienintelis tikslas yra padėti mums sugrįžti pas Jį, būti panašiems į Jį ir gyventi Jo gyvenimą amžinai.

Visa tai žinodami, tie trys jauni hebrajai nesunkiai priėmė sprendimą. Jie seks Dievu; jie rodys tikėjimą Juo. Jis juos išlaisvins, o jei ne – na, jau žinome likusią šios istorijos dalį.

Viešpats mums yra suteikęs valios laisvę – teisę ir atsakomybę nuspręsti.⁹ Jis tikrina mus siųsdamas įvairius išbandymus. Jis užtikrina mus, kad neleis, jog būtume gundomi labiau, nei pajėgsime atsilaikyti.¹⁰ Tačiau turime suprasti, kad dideli iššūkiai formuoja didžius žmones. Suspaudimų mes neieškome, tačiau, jeigu į juos reaguosime tikėdami, Viešpats mus sustiprins. Tie o jei ne gali tapti nepaprastais palaiminimais.

Apaštalas Paulius išmoko šią svarbią pamoką ir po kelių dešimtmečių atsidavusio misionieriško darbo pareiškė: „Mes […] džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia.“¹¹

Gelbėtojas jį patikino: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume.“¹²

Paulius atsakė: „Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. […] Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“¹³ Kai Paulius iššūkius įveikė Viešpaties būdu, jo tikėjimas išaugo.

„Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas.“¹⁴ Abraomui, dėl jo didelio tikėjimo, buvo pažadėta, kad jo ainija bus gausesnė nei žvaigždės danguje ir kad toji ainija ateis per Izaoką. Tačiau Abraomas nedelsdamas įvykdė Viešpaties įsakymą. Dievas ištesės savo pažadą, o jei ne taip, kaip Abraomas tikėjosi, jis vis tiek visiškai Juo pasitikės.

Pasitikėdami Viešpačiu ir laikydamiesi Jo įsakymų, žmonės pasiekia nuostabių dalykų – tikėjimą jie naudoja net tada, kai nežino, kaip Viešpats juos ruošia.

„Tikėjimu Mozė […] atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.

Jis verčiau pasirinko kęsti sunkumus su Dievo tauta, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.

Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes. …

Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės. …

Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą. …

Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai“¹⁵.

Kiti „tikėjimu nugalėjo karalystes, … įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,

užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje“¹⁶.

Tačiau tarp visų tų šlovingų rezultatų, kurių tikėjosi ir laukė dalyviai, visada buvo ir o jei ne:

„Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, … pančius ir kalėjimą.

Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo …, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. … ¹⁷

Dievas per jų kančias parūpino jiems kai ką geresnio, nes be kančių jie negalėjo tapti tobuli.“¹⁸

Mūsų Raštuose ir istorijoje gausu pasakojimų apie didžius Dievo vyrus ir moteris, kurie tikėjo, kad Jis juos išgelbės, o jei ne, įrodė, kad pasitikės ir liks ištikimi.

Jis turi galią, tačiau tai yra mums skirtas išbandymas.

Ko Viešpats tikisi iš mūsų, kalbant apie patiriamus iššūkius? Jis tikisi, kad padarysime viską, ką galime. O jis padarys visa kita. Nefis pasakė: „Nes žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime.“¹⁹

Turime turėti tokį pat tikėjimą kaip Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas.

Mūsų Dievas išgelbės mus nuo pajuokos ir persekiojimo, o jei ne …. Mūsų Dievas išgelbės mus nuo ligų ir negalavimų, o jei ne …. Jis išgelbės mus nuo vienatvės, depresijos ar baimės, o jei ne …. Mūsų Dievas išgelbės mus nuo grėsmių, kaltinimų ir nesaugumo, o jei ne …. Jis išgelbės mus nuo mirties ar artimųjų susižalojimo, o jei ne … pasitikėsime Viešpačiu.

Mūsų Dievas pasirūpins, kad sulauktume teisingumo ir sąžiningumo, o jei ne …. Jis pasirūpins, kad būtume mylimi ir vertinami, o jei ne …. Gausime tobulą bendražygį ir teisius bei paklusnius vaikus, o jei ne … tikėsime Viešpačiu Jėzumi Kristumi, žinodami, kad, jei padarysime viską, ką galime padaryti, Jo laiku ir Jo būdu būsime išvaduoti ir gausime viską, ką Jis turi.²⁰ Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.