O atminkite, atminkite
Henris B. Airingas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
„O atminkite, atminkite“, – dažnai maldaudavo Mormono Knygos pranašai.1 Siekiu paskatinti jus atrasti būdų matyti ir atminti Dievo maloningumą.
Esu dėkingas už šį rytą transliuotą choro programą apie Gelbėtoją ir esu dėkingas suvokdamas, kad vienos iš jų giedotų giesmių „Štai Kristus“ žodžius parašė prezidentas Džeimsas E. Faustas. Prisėdęs prie brolio Njuelo, pasilenkiau prie jo ir paklausiau: „Kaip laikosi tavo vaikai?“ Jis atsakė: „To paties klausdavo prezidentas Faustas, kai sėdėdavo šioje kėdėje.“ Tai nestebina, nes prezidentas Faustas visad buvo tobulas pavyzdys tokio mokinio, kokį šiandien apibūdino Muzika ir Žodis. Visada jaučiau norą užaugęs būti panašus į prezidentą Faustą. Gal dar suspėsiu.
Kai mūsų vaikai buvo labai maži, ėmiausi po truputį užsirašinėti, kas vyko kiekvieną dieną. Leiskite man papasakoti, nuo ko tai prasidėjo. Grįžau vėlai, atlikęs Bažnyčios pavedimą. Jau buvo tamsu. Kai ėjau link mūsų namų durų, nustebau pamatęs savo uošvį, kuris gyveno netoliese. Jis ant peties nešė vamzdžius, ėjo labai greitai ir buvo apsirengęs darbiniais rūbais. Žinojau, kad jis tiesia vamzdžius, kuriais į mūsų valdas bus tiekiamas vanduo iš žemiau esančio upelio.
Jis nusišypsojo, tyliai pasisveikino ir dingo tamsoje už manęs, nuskubėdamas tęsti savo darbo. Žengiau kelis žingsnius namų link, galvodamas apie tai, ką jis daro dėl mūsų, ir vos priėjęs prie durų mintyse, ne savo paties balsu, išgirdau žodžius: „Šiuos patyrimus duodu ne tau vienam. Užrašyk juos.“
Įėjau į namus. Nenuėjau miegoti. Nors buvau pavargęs, pasiėmiau popieriaus ir pradėjau rašyti. Ir tada supratau mintyse išgirstos žinios prasmę. Turėjau tai užrašyti, kad mano vaikai kada nors galėtų paskaityti, kaip aš pamačiau Dievo ranką, laiminančią mūsų šeimą. Senelis neprivalėjo daryti to, ką darė dėl mūsų. Jis galėjo nurodyti kam nors kitam tai atlikti arba visai to nedaryti. Bet jis tarnavo mums, savo šeimai, taip, kaip visada darydavo Jėzaus Kristaus mokiniai, sudarę sandorą su Juo. Žinojau, kad tai teisinga. Todėl aprašiau, kad mano vaikai, kada prireiks, turėtų prisiminimą.
Po kelias eilutes kasdien rašiau daugelį metų. Nepraleidau nė vienos dienos, kad ir kaip pavargęs būdavau arba kad ir kaip anksti reikėdavo keltis kitą dieną. Prieš rašydamas paklausdavau savęs: „Ar šiandien mačiau Dievo ranką, siekiančią palytėti mus, mūsų vaikus ar mūsų šeimą?“ Man tai darant, kai kas ėmė keistis. Apžvelgdamas dieną, aš matydavau įrodymų, ką Dievas padarė dėl kurio nors iš mūsų, ko anksčiau per tos dienos užimtumą nesuvokdavau. Tam vykstant, o tai vyko dažnai, suvokiau, kad bandydamas atsiminti leidau Dievui parodyti man, ką Jis yra padaręs.
Mano širdy brendo jausmas, stipresnis už dėkingumą. Augo liudijimas. Labiau nei bet kada anksčiau įsitikinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas girdi ir atsako į maldas. Jaučiausi dar dėkingesnis už širdies suminkštinimą ir išvalymą dėl Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimo. Dar labiau įsitikinau, kad Šventoji Dvasia gali viską atgaivinti mūsų atmintyje – netgi tai, ko nepastebėjome ar neįsidėmėjome, kai tai įvyko.
Pralėkė metai. Mano sūnūs užaugo. Ir kartas nuo karto kuris nors iš jų nustebina mane, pasakydamas: „Tėti, savojoje dienoraščio kopijoje skaičiau, kad…“ ir tada papasakodamas man, kaip skaitymas apie tuos seniai vykusius įvykius padėjo jam pastebėti kažką, ką dabar daro Dievas.
Siekiu paskatinti jus atrasti būdų matyti ir atminti Dievo maloningumą. Tai sustiprins mūsų liudijimą. Galbūt nerašote dienoraščio. Galbūt viskuo, ką užrašote, nesidalijate su tais, kuriuos mylite ir kuriems tarnaujate. Bet ir jūs, ir jie būsite palaiminti, kai prisiminsite, ką darė Viešpats. Ar pamenate tą giesmę, kurią kartais giedame: „Kiek malonių, jas išvardink tu. Kiek malonių, Dievo tau duotų.“2
Prisiminti nebus lengva. Mūsų akis gaubia uždanga. Mes negalime prisiminti, kaip gyvenome su savo Dangiškuoju Tėvu ir Jo mylimu Sūnumi Jėzumi Kristumi ikimirtingajame gyvenime. Taip pat negalime savo fizinėmis akimis ar vien samprotavimais pamatyti Dievo rankos savo gyvenime. Kad tai pamatytume, reikia Šventosios Dvasios. O nelabame pasaulyje nėra lengva būti vertam Šventosios Dvasios bendrystės.
Štai kodėl nuo pat pasaulio pradžios nuolat egzistuoja problema – Dievo vaikai užmiršta Dievą. Pagalvokime apie Mozės laikus, kai Dievas parūpino manos ir stebuklingais bei akivaizdžiais būdais vedė ir gynė Savo vaikus. Visgi pranašas įspėjo gausiai palaimintus žmones, kuriuos pranašai visada perspėdavo ir perspės ateityje: „Saugokis ir rūpestingai saugok savo sielą, kad neužmirštum to, ką matei savo akimis, ir tepasilieka tai tavo širdyje per visas tavo dienas.“3
Ir kvietimas prisiminti visada buvo sunkiausias tiems, kurie buvo gausiai laiminami. Ištikimi Dievui žmonės buvo saugomi ir klestėjo. Toks tarnavimo Dievui ir Jo įsakymų laikymosi rezultatas. Bet su tomis palaimomis atsiranda ir pagunda pamiršti jų šaltinį. Nesunku pradėti manyti, kad palaiminimai gauti ne mylinčio Dievo, bet mūsų pačių pastangomis. Apgailestaudami pranašai vis kartojo ir kartojo:
„Ir taip mes galime matyti, kokie apgaulingi žmonių vaikai ir taip pat kokios nepastovios jų širdys; taip, galime matyti, kad Viešpats iš savo didžio beribio gerumo laimina ir duoda klestėjimą tiems, kurie sudeda savo viltis į jį.
Taip, ir mes galime pamatyti, kad kai tik jis savo žmonėms duoda klestėjimą, taip, jų laukų, kaimenių ir bandų padidėjimu, ir auksu, ir sidabru, ir visokiais įvairios rūšies ir tipo brangiais daiktais, apsaugodamas jų gyvybes ir išvaduodamas juos iš jų priešų rankų, suminkštindamas jų priešų širdis, kad šie neskelbia karų jiems, taip, ir galiausiai, viską darydamas savo žmonių gerovei ir laimei, taip, tada ir ateina laikas, kada jie užkietina savo širdis ir užmiršta Viešpatį, savo Dievą, ir trypia po kojomis Šventąjį, – taip, ir tai dėl jų atsipalaidavimo ir jų nepaprastai didelio suklestėjimo.“
Pranašas tęsia: „Taip, kokie greiti aukštintis išdidumu; taip, kokie greiti girtis ir daryti visa tai, kas yra nedorybė; ir kokie jie lėti prisiminti Viešpatį, savo Dievą, ir atsukti ausį jo patarimams, taip, kokie lėti vaikščioti išminties keliais!“4
Deja, klestėjimas yra ne vienintelė priežastis, kodėl žmonės pamiršta Dievą. Gali būti sunku Jį prisiminti ir kai mums nesiseka gyvenime. Kai mes, kaip ir daugelis pasaulyje, sunkiai plūkiamės skurde arba kai priešai laimi prieš mus, arba kai nesitraukia liga, mūsų sielos priešas gali mums pasiųsti piktas mintis, kad Dievo nėra, arba, jeigu Jis ir egzistuoja, mes Jam nerūpime. Tada Šventajai Dvasiai gali būti sunku padėti mums prisiminti viso gyvenimo palaiminimus, kuriuos Viešpaties davė mums nuo pat kūdikystės ir mūsų sunkumuose.
Yra paprastas vaistas nuo šios baisios Dievo, Jo palaiminimų ir Jo žinių užmiršimo ligos. Jį Savo mokiniams pažadėjo Jėzus Kristus, dar prieš tai, kai buvo nukryžiuotas, prisikėlė ir paliko juos, kad pakiltų šlovėje pas Savo Tėvą. Jie nerimavo, ar sugebės ištverti, kai Jo nebebus su jais.
Štai toks yra pažadas. Jis išsipildė tada. Jis ir dabar gali išsipildyti kiekvienam iš mūsų:
„Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis,
o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.“5
Prisiminti tai, kas teikia ir palaiko liudijimą, galime priimdami Šventąją Dvasią kaip porininką. Būtent Šventoji Dvasia padeda mums pamatyti tai, ką dėl mūsų padarė Dievas. Būtent Šventoji Dvasia gali padėti ir tiems, kuriems mes tarnaujame, pamatyti tai, ką dėl jų padarė Dievas.
Dangiškasis Tėvas davė mums paprastą modelį, kaip gyvenimo sunkumuose Šventąją Dvasią gauti ne vieną kartą, o nuolat. Šis modelis kartojamas sakramento maldose: Pasižadame visada atminti Gelbėtoją. Pasižadame prisiimti Jo vardą. Pasižadame laikytis Jo įsakymų. O mums pažadama, kad, jei tai darysime, Šventoji Dvasia bus su mumis.6 Šie pažadai nuostabiu būdu veikia kartu, stiprindami mūsų liudijimus ir reikiamu metu, per Apmokėjimą, pakeisdami mūsų prigimtį, kai mes laikomės savosios pažado dalies.
Būtent Šventoji Dvasia liudija, kad Jėzus Kristus yra Mylimas Sūnus Dangiškojo Tėvo, kuris mus myli ir nori, kad su savo šeimomis gautume amžinąjį gyvenimą pas Jį. Vos tik pajautę šį liudijimą, imame trokšti tarnauti Jam ir laikytis Jo įsakymų. Kai tai tęsiame, gauname Šventosios Dvasios dovanas, kurios teikia jėgų tarnauti. Imame Dievo ranką matyti aiškiau. Taip aiškiai, kad po kažkurio laiko ne tik prisimename Jį, bet imame Jį mylėti ir per Apmokėjimo galią tampame panašesni į Jį.
Galite paklausti: „Bet kaip visa tai gali prasidėti žmoguje, kuris nežino nieko apie Dievą ir tvirtina neprisimenąs jokių dvasinių patyrimų?“ Kiekvienas yra patyręs dvasinių pojūčių, kurių, ko gero, neatpažino. Kiekvienam žmogui, ateinančiam į šį pasaulį, duodama Kristaus Dvasia. Moronio knygoje paaiškinama, kaip ta Dvasia veikia:
„Nes štai, Kristaus Dvasia duodama kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta; todėl rodau jums būdą nuspręsti: viskas, kas kviečia daryti gera ir įtikinėja tikėti Kristų, siunčiama Kristaus galia ir dovana; todėl galite tobulai pažinti, kad tai iš Dievo.
Bet jeigu kas įtikinėja žmones daryti pikta ir netikėti Kristų, ir neigti jį, ir netarnauti Dievui, – tada galite tobulai pažinti, kad tai iš velnio; nes taip dirba velnias; nes jis nė vieno neįtikinėja daryti gera; ne, nė vieno; nei jo angelai; nei tie, kurie jam pasiduoda. […]
Todėl aš maldauju jus, broliai, kad stropiai ištirtumėte Kristaus šviesoje ir todėl galėtumėte pažinti, kas gera ir kas pikta; ir jeigu laikysitės visko, kas gera, ir to nesmerksite, tikrai būsite Kristaus vaikas.“7
Taigi, jie išgyvena dvasinius patyrimus net prieš įgydami teisę į Šventosios Dvasios dovaną, suteikiamą patvirtinant Bažnyčios nariais, ir netgi prieš tai, kai Šventoji Dvasia prieš krikštą paliudija jiems apie tiesą. Kristaus Dvasia nuo pat gimimo kviesdavo juos daryti gera ir perspėdavo apie blogį. Jie pamena tuos patyrimus, net jei ir neatpažįsta jų šaltinio. Jie tai prisimins, kai misionieriai arba mes mokysime juos Dievo žodžio ir jie išgirs jį. Mokomi Evangelijos tiesų jie prisimins džiaugsmą arba širdgėlą. Ir tas prisiminimas apie Kristaus Dvasią sušvelnins jų širdis ir leis Šventajai Dvasiai jiems liudyti. Tai padės jiems laikytis įsakymų ir įgyti norą prisiimti Gelbėtojo vardą. Ir kai jie tai padarys krikšto vandenyse ir išgirs įgalioto Dievo tarno žodžius „Priimk Šventąją Dvasią“, sustiprės galia, padedanti visad prisiminti Dievą.
Liudiju jums, kad šilti jausmai, kuriuos jautėte klausydamiesi per šią konferenciją išsakytų tiesų, yra iš Šventosios Dvasios. Šventosios Dvasios atėjimą pažadėjęs Gelbėtojas yra mylimas išaukštintas Dangiškojo Tėvo Sūnus.
Šiandien ir rytojaus vakarą galėtumėte pasimelsti ir apmąstyti, užduodami klausimus: Ar Dievas yra siuntęs man žinią? Ar mačiau Jo ranką savo ir savo vaikų gyvenime? Aš tai darysiu. Ir tada surasiu būdą išsaugoti tą prisiminimą tai dienai, kai man ir mano artimiesiems reikės prisiminti, kaip stipriai Dievas myli mus ir kaip labai mums Jo reikia. Liudiju, kad Jis mus myli ir laimina labiau, nei mes tai pastebime. Žinau, kad tai tiesa ir kad prisimindamas Jį jaučiu džiaugsmą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.