Du bet kokios ekonomikos principai
Dažnai būtent patirdami negandas išmokstame pačias vertingiausias pamokas, kurios suformuoja mūsų charakterį ir nulemia likimą.
Keliaudami pas Bažnyčios narius visame pasaulyje ir kunigijos būdais sužinome, kaip gyvena ir kokius sunkumus patiria mūsų nariai. Jau metų metus daugelis mūsų narių patiria tiek gamtines, tiek dėl žmogaus kaltės kylančias pasaulines nelaimes. Taip pat suprantame, kad šeimos turėjo susiveržti diržus ir yra susirūpinusios, kaip ištverti šį sunkmetį.
Broliai, tikrai suprantame jūsų nerimą. Mylime jus ir visuomet meldžiamės dėl jūsų. Per savo gyvenimą esu matęs gerų ir blogų laikų, todėl žinau, kad žiema tikrai užleis vietą naujo pavasario šilumai ir vilčiai. Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Broliai, mūsų dalis yra nepajudinamai išlaikyti viltį, visomis jėgomis dirbti ir pasikliauti Dievu.
Pastaruoju metu mąsčiau apie tą savo gyvenimo laikotarpį, kada atrodė, jog be perstojo slegia rūpesčiai ir nerimas dėl miglotos ateities. Buvau vienuolikos metų ir su šeima gyvenau netoli Frankfurto, Vokietijoje, ūkininko namo mansardoje. Per kelerius metus jau antrą kartą buvome pabėgėliai ir stengėmės įsikurti naujoje vietoje toli nuo ankstesnių namų. Galėčiau pasakyti, kad gyvenome vargingai, tačiau tai būtų per švelniai pasakyta. Visi miegojome viename kambaryje, kuris buvo toks mažas, kad beveik nebuvo vietos apeiti aplink lovas. Kitame mažame kambaryje buvo keletas kuklių baldų ir viryklė, ant kurios mama gamindavo maistą. Kad patektume iš vieno kambario į kitą, turėdavome pereiti per sandėlį, kuriame ūkininkas saugojo ūkio padargus bei įrankius ir įvairių rūšių mėsos gaminius ir dešras, kabančias ant gegnių. Nuo jų kvapo visada pasijusdavau labai alkanas. Neturėjome vonios kambario, bet turėjome lauko tualetą kieme – nulipus laiptais maždaug už 15 metrų, nors žiemą atrodė, kad tai daug toliau.
Kadangi buvau pabėgėlis ir kalbėjau su Rytų Vokietijos akcentu, kiti vaikai dažnai šaipydavosi iš manęs ir pravardžiuodavo, o tai labai skaudindavo. Manau, kad visą vaikystę tai mane liūdindavo labiausiai.
Dabar, praėjus dešimtmečiams, galiu pažvelgti atgal į tas dienas per švelninantį įgytos patirties filtrą. Nors vis dar prisimenu skausmą ir neviltį, dabar galiu matyti tai, ko negalėjau matyti tada: tai buvo didelio asmeninio augimo laikotarpis. Tuo metu mūsų šeima labai suartėjo. Stebėjau ir mokiausi iš savo gimdytojų. Žavėjausi jų ryžtu ir optimizmu. Iš jų išmokau, kad negandas galime nugalėti, jei pasitinkame jas su tikėjimu, drąsa ir atkaklumu.
Žinodamas, kad kai kurie iš jūsų patiriate savuosius nerimo ir nevilties laikotarpius, šiandien noriu jums kalbėti apie du svarbius principus, palaikiusius mane tuo, mane formavusiu, gyvenimo etapu.
Pirmasis principas: dirbti
Iki šiol man didelį įspūdį daro tai, kaip dirbo mano šeima, viską praradusi Antrojo pasaulinio karo metais! Atsimenu savo tėvą – valstybės tarnautoją pagal išsilavinimą ir darbo patirtį – dirbantį keliuose sunkiuose darbuose, tarp kurių buvo angliakasio, urano rūdos kasėjo, mechaniko ir sunkvežimio vairuotojo darbai. Kad galėtų išlaikyti šeimą, jis išeidavo anksti ryte ir grįždavo vėlai naktį. Mano motina atidarė skalbyklą ir dirbdavo nesuskaičiuojamas valandas atlikdama sunkiausius darbus. Ji į savo verslą įtraukė ir mano seserį bei mane. Važinėdamas dviračiu aš teikiau skalbinių surinkimo ir išvežiojimo paslaugas. Jaučiausi gerai, galėdamas bent taip padėti savo šeimai, ir, nors aš to nežinojau tuo metu, fizinis darbas taip pat tapo didele palaima mano sveikatai.
Nebuvo lengva, bet darbas mums neleido nuolat galvoti apie mūsų padėties sunkumą. Nors mūsų padėtis nepasikeitė per vieną naktį, ji visgi pasikeitė. Toks yra darbas. Jei paprasčiausiai dirbsime toliau – nuolatos ir nesiblaškydami, – reikalai tikrai pasitaisys.
Kaip aš žaviuosi vyrais, moterimis ir vaikais, kurie moka uoliai dirbti! Kaip Viešpats myli stropų darbininką! Jis sakė: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“1 ir „darbininkas vertas savo užmokesčio“2. Jis taip pat pažadėjo: „Mosuok savo pjautuvu visa savo siela, ir tau atleistos tavo nuodėmės.“3 Tie, kurie nesibaimina pasiraitoti rankovių ir negaili jėgų siekdami vertų tikslų, yra palaiminimas savo šeimoms, bendruomenėms, tautoms ir Bažnyčiai.
Viešpats nereikalauja, kad dirbtume sunkiau, negu galime. Jis nelygina (ir mes neturėtume lyginti) savo pastangų su kitų pastangomis. Mūsų Dangiškasis Tėvas tik prašo, kad darytume visa, ką galime: kad dirbtume visu pajėgumu, kad ir koks didelis ar mažas jis būtų.
Darbas yra nerimo priešnuodis, vaistas nuo sielvarto ir vartai į didžias galimybes. Kad ir kokios būtų mūsų gyvenimo aplinkybės, brangūs broliai, darykime geriausia, ką galime, ir pelnykime gerą vardą viskuo, ką darome. Nukreipkime savo mintis ir kūnus į tas šlovingas kiekvienos naujos dienos suteikiamas galimybes dirbti.
Kai vežimas įklimpsta purve, Dievas tam, kuris išlipa lauk ir stumia, padės labiau nei tam, kuris vien meldžiasi balsu, – nesvarbu, kaip išraiškingai jis tai daro. Prezidentas Tomas S. Monsonas tai išsakė taip: „Nepakanka vien norėti dėti pastangas ir sakyti: „Mes dėsime pastangas.“ […] Būtent darydami, o ne vien galvodami, pasiekiame savo tikslus. Jei nuolat atidėliosime tikslus, niekada jų nepasieksime.“4
Darbas gali išaukštinti ir teikti džiaugsmą, bet atminkime Jokūbo įspėjimą neeikvoti „savo darbo tam, kas negali patenkinti“5. Jei atsiduosime pasaulietiškų turtų ir visuomenės pripažinimo vaikymuisi ir dėl viso to kentės mūsų šeimos ir dvasinis augimas, netrukus pamatysime, kad sudarėme bevertį sandėrį. Namuose vykdomas doras darbas yra pats švenčiausias, jo nešama nauda savo esme yra amžina. Jo negalime perduoti kitiems. Jis yra to darbo, kurį atliekame kaip turintieji kunigystę, pagrindas.
Atminkime, kad esame tik laikini keliautojai šiame pasaulyje. Neskirkime Dievo mums duotų talentų ir energijos vien žemiškiesiems inkarams, verčiau leiskime savo dienas augindami dvasinius sparnus. Nes, būdami Aukščiausiojo Dievo sūnūs, esame sukurti, kad pasiektume naujus horizontus.
Dabar keletas žodžių mums, pagyvenusiems broliams: išėjimas į pensiją nėra Viešpaties laimės plano dalis. Negalime iš kunigystės pareigų išeiti į pensiją, ir tai nepriklauso nuo amžiaus ir fizinio pajėgumo. Galbūt frazė „buvau ten, dariau tai“ tinka kaip pasiteisinimas nevažinėti riedlente, atsisakyti pasivažinėjimo motociklu ar restorane neragauti aštraus troškinio su kariu, tačiau tai netinkamas pasiteisinimas vengti su sandora prisiimtų pareigų, skirti savo laiką, talentus ir išteklius Dievo karalystės darbui.
Gali būti tokių, kurie po ilgalaikės tarnystės Bažnyčioje tiki, jog turi teisę į poilsį, kol kiti neša naštą. Atvirai kalbant, broliai, toks mąstymas nedera Kristaus mokiniui. Didelė mūsų darbo žemėje dalis yra džiaugsmingai ištverti iki galo – kiekvieną savo gyvenimo dieną.
Dabar keli žodžiai mūsų jauniesiems Melchizedeko kunigystę turintiems broliams, kurie siekia teisių tikslų įgyti išsilavinimą ir surasti amžinąją bendražygę. Tai yra teisingi tikslai, tačiau atminkite: stropus darbas Viešpaties vynuogyne didžiai pagerins jūsų gyvenimo aprašymą ir padidins tikimybę sulaukti sėkmės siekiant abiejų šių teisių tikslų.
Nesvarbu, ar esate jauniausias diakonas, ar vyriausias aukštasis kunigas, jums atsiras darbo!
Antrasis principas: mokytis
Sunkiomis ekonominėmis pokarinės Vokietijos sąlygomis galimybių gauti išsilavinimą buvo ne tiek daug kaip šiais laikais. Bet nežiūrint riboto pasirinkimo, aš visuomet jaučiau troškimą mokytis. Atsimenu, vieną dieną, dviračiu pristatęs skalbinius, užėjau į namus pas savo bendraklasį. Viename iš kambarių, priglausti prie sienos, stovėjo du maži rašomieji stalai. Koks tai buvo nuostabus vaizdas! Kokie laimingi turėjo būti tie vaikai, turėdami savo stalus! Galėjau įsivaizduoti juos sėdinčius su atverstomis knygomis, besimokančius ir darančius namų darbus. Man atrodė, jog turėti savo stalą būtų pats nuostabiausias dalykas pasaulyje.
Turėjau ilgai laukti, kol ta svajonė išsipildė. Po daugelio metų gavau darbą tyrimų institute, kuriame buvo didžiulė biblioteka. Atsimenu, kad toje bibliotekoje praleisdavau didžiąją savo laisvalaikio dalį. Ten aš pagaliau galėjau sėdėti prie stalo – vienas – ir semtis knygų teikiamos informacijos ir žinių. Kaip mėgau skaityti ir mokytis! Tomis dienomis aš asmeniškai supratau seną posakį: „Mokymasis yra ne tiek kibiro pildymas, kiek laužo kūrenimas.“
Bažnyčios nariams išsilavinimas yra ne vien gera idėja, tai įsakymas. Turime mokytis „apie tai, kas danguje ir žemėje, ir po žeme, kas buvo, kas yra, kas netrukus turi įvykti; kas namie, kas svetur“6.
Džozefas Smitas mėgo mokytis, nors turėjo nedaug progų įgyti formalų išsilavinimą. Savo dienoraščiuose jis džiugiai aprašo mokantis praleistas dienas ir dažnai mini, kad labai mėgsta mokytis.7
Džozefas mokė šventuosius, kad pažinimas yra būtina mūsų mirtingosios kelionės dalis, nes „žmogus išgelbėjamas ne anksčiau, nei įgyja pažinimą“8, ir kad „kokį sąmonės lygį pasiekiame šiame gyvenime, tokį turėsime prisikėlimo metu“9. Sunkiais laikais mokytis dar svarbiau. Pranašas Džozefas mokė: „Pažinimas pašalina tamsą, [nerimą] ir abejonę, nes šie dalykai negali būti ten, kur yra pažinimas.“10
Broliai, jūsų pareiga – mokytis kiek galite daugiau. Prašyčiau skatinti savo šeimas, kvorumo narius, kiekvieną žmogų mokytis ir įgyti geresnį išsilavinimą. Jei nėra galimybių įgyti formalų išsilavinimą, neleiskite, kad tai sukliudytų jums gauti visą tą pažinimą, kurį galite gauti. Tokiomis aplinkybėmis geriausios knygos, tam tikra prasme, gali tapti jūsų „universitetu“ – klase, kuri visada atvira ir priima visus norinčius. Stenkitės gilinti savo žinias apie visa, kas „dora, mylėtina ar verta pritarimo“11. Siekite pažinimo „mokymusi ir taip pat tikėjimu“12. Siekite to su nuolankia dvasia ir atgailaujančia širdimi.13 Jei studijoms suteiksite dvasinį tikėjimo aspektą – net studijuodami pasaulietinius dalykus, – galėsite padidinti savo protinę galią, nes „jeigu jūsų akis bus pašvęsta vien [Dievo] šlovei, jūsų visas kūnas bus pripildytas šviesos […] ir suvoks viską“14.
Mokydamiesi neapleiskite apreiškimų šaltinio. Raštai ir šių dienų apaštalų bei pranašų žodžiai yra išminties, dieviškojo pažinimo ir asmeninio apreiškimo šaltiniai, padėsiantys mums rasti atsakymus į visus gyvenimo iššūkius. Mokykimės apie Kristų, siekime pažinimo, vedančio į ramybę, tiesą ir didingus amžinybės slėpinius.15
Pabaiga
Broliai, galvoju apie tą 11-metį berniuką Frankfurte, Vokietijoje, nerimavusį dėl savo ateities ir kentusį skaudžias pašaipas. Tą laiką prisimenu su tam tikru graudžiu ilgesiu. Nors nedegu troškimu iš naujo išgyventi tas išmėginimų ir rūpesčių dienas, aš beveik neabejoju, kad mano patirtos pamokos buvo būtinas pasiruošimas ateities galimybėms. Dabar, po daugelio metų, užtikrintai žinau: dažnai būtent patirdami negandas išmokstame pačias vertingiausias pamokas, kurios suformuoja mūsų charakterį ir nulemia likimą.
Meldžiu, kad ateinančiais mėnesiais ir metais užpildytume savo valandas ir dienas doru darbu. Meldžiu, kad stengtumės mokytis ir tobulinti savo protus ir širdis gerdami iš gilių ir tyrų tiesos šaltinių. Palieku jums savo meilę ir palaiminimus Jėzaus Kristaus vardu, amen.