Troškimas
Dalinas H. Ouksas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Kad pasiektume savo amžinąją lemtį, turime trokšti amžinoms būtybėms reikalingų savybių ir darbuotis jas ugdant.
Pasirinkau kalbėti apie troškimo svarbą. Viliuosi, kad ištyrę savo širdį suvoksime, ko iš tikrųjų trokštame ir kaip surikiuojame savo svarbiausius troškimus.
Troškimai nulemia mūsų prioritetus, prioritetai – pasirinkimus, o pasirinkimai – veiksmus. Tai, pagal kokius troškimus veikiame, nulemia mūsų keitimąsi, pasiekimus bei mūsų tapsmą.
Pirmiausia kalbu apie kai kuriuos bendrus troškimus. Kaip kūniški žmonės, esame pajungti kai kuriems elementariems fiziniams poreikiams. Troškimai patenkinti tuos poreikius sąlygoja mūsų pasirinkimus ir lemia mūsų veiksmus. Trys pavyzdžiai parodys, kaip kartais tuos troškimus pakeičiame kitais, mūsų manymu, svarbesniais troškimais.
Pirmas pavyzdys – maistas. Mes turime elementarų poreikį maitintis, bet kartais šį troškimą galime pakeisti stipresniu troškimu pasninkauti.
Antras pavyzdys – pastogė. Būdamas 12-os metų berniukas, aš pasipriešinau troškimui būti po stogu, nes labiau troškau vykdyti vieną iš skautų užduočių – praleisti naktį miške. Buvau vienas iš tų keleto berniukų, palikusių patogias palapines ir suradusių būdą, kaip iš surastų gamtinių medžiagų pasistatyti sau pastogę ir susikonstruoti primityvią lovą.
Trečias pavyzdys – miegas. Net ir šis elementarus troškimas gali būti laikinai pakeistas daug svarbesniu troškimu. Būdamas jaunas karys Jutos nacionalinėje gvardijoje, to išmokau iš vieno kovose dalyvavusio karininko.
Pirmaisiais Korėjos karo mėnesiais į aktyvią tarnybą buvo pašaukta Jutos nacionalinės gvardijos lauko artilerijos Ričfildo baterija. Tai iš 40-ies mormonų vyrų sudarytai baterijai vadovavo kapitonas Rėjus Koksas. Papildomai apmokyti ir pastiprinti iš kitur atsiųstais rezervininkais, jie buvo išsiųsti į Korėją, kur dalyvavo bene nuožmiausiuose to karo mūšiuose. Viename tokių mūšių jie turėjo atremti tiesioginį šimtų priešo pėstininkų antpuolį. Tokio pobūdžio antpuoliais jau buvo užpultos ir sunaikintos kitos lauko artilerijos baterijos.
Ką bendro tai turi su troškimo miegoti įveikimu? Vieną lemtingą naktį, kuomet priešo pėstininkai pro fronto linijas prasiveržė į artilerijos užimtas galines pozicijas, kapitonas į savo palapinę nusitiesė telefono liniją ir daugybei fronto linijos sargybinių įsakė visą naktį kas valandą jam asmeniškai skambinti. Tai ne tik neleido sargybiniams užmigti, bet reiškė, kad ir kapitono Kokso miegas buvo reguliariai trikdomas. Aš paklausiau: „Kaip jums tai pavyko?“ Jo atsakyme glūdėjo troškimo nugalėti galia.
„Žinojau, kad jei grįšime namo, tai kur nors mūsų mažo miestelio gatvėje sutiksiu šių vaikinų tėvus. Tikrai nenorėčiau jų sutikti, jei jų sūnus negrįžtų namo dėl kažko, ko nepadariau būdamas jo vadu.“1
Koks puikus pavyzdys, kaip didesnis troškimas paveikia prioritetus ir veiksmus! Koks galingas pavyzdys visiems mums, atsakingiems už kitų gerovę – tėvams, Bažnyčios vadovams ir mokytojams!
O štai šios istorijos atomazga: anksti ryte po beveik bemiegės nakties kapitonas Koksas vadovavo savo vyrams per kontrataką prieš priešo pėstininkus. Jie paėmė virš 800 belaisvių ir atsipirko tik dviem sužeistaisiais. Kapitonas Koksas buvo apdovanotas už drąsą, o jo baterija – prezidento padėka už nepaprastą didvyriškumą. Lyg kokie jaunieji Helamano kariai (žr. Almos 57:25–26), jie visi galiausiai grįžo namo.2
Mormono Knygoje apstu mokymų apie troškimo svarbą.
Po daugelio valandų maldų Viešpačiui Enosui buvo pasakyta, kad jo nuodėmės atleidžiamos. Tuomet jis ėmė „trokšti gerovės savo broliams nefitams“ (Enoso 1:9). Jis rašė: „Ir […] po to, kai su visu stropumu meldžiausi ir darbavausi, Viešpats tarė man: Dėl tavo tikėjimo aš duosiu tau pagal tavo norus“ (12 eilutė). Atkreipkite dėmesį, kad pažadėtam palaiminimui gauti būtini trys dalykai: troškimas, darbas ir tikėjimas.
Savo pamoksle apie tikėjimą Alma moko, kad tikėjimas gali prasidėti vien „tik nor[u] tikėti“, jei „lei[džiame] šitam norui veikti [mumyse]“ (Almos 32:27).
Kitas svarbus mokymas apie troškimą, apie tai, ko turėtume labiausiai trokšti, randamas pasakojime apie tai, kaip misionierius, vardu Aaronas, mokė lamanitų karalių. Sudomintas Aarono mokymo, karalius paklausė: „Ką man daryti, kad užgimčiau iš Dievo“ ir „turėčiau šitą amžinąjį gyvenimą?“ (Almos 22:15). Aaronas atsakė: „Jei šito trokšti, […] jei atgailausi dėl visų savo nuodėmių ir nusilenksi prieš Dievą, ir su tikėjimu šauksiesi jo vardo, tikėdamas, kad gausi, tada tu gausi viltį, kurios trokšti“ (16 eilutė).
Karalius taip ir padarė. Galingoje maldoje jis pareiškė: „Aš paliksiu visas savo nuodėmes, kad pažinčiau tave ir […] galėčiau būti […] išgelbėtas paskutiniąją dieną“ (18 eilutė). Dėl tokio pasišventimo ir tokio didžiausio troškimo pareiškimo, į jo maldą buvo stebuklingai atsakyta.
Pranašas Alma labai troško šaukti atgailą visiems žmonėms, bet galiausiai suprato, kad neturėtų trokšti tam tikslui įvykdyti reikalingos nepaprastos galios, nes, pasak jo, teisingas Dievas „duoda žmonėms pagal jų norą, ar tai būtų mirčiai, ar gyvenimui“ (Almos 29:4). Panašiai, šiuolaikiniame apreiškime, Viešpats pareiškė, kad Jis „visus žmones [teis] pagal jų darbus, pagal jų širdžių troškimą“ (DS 137:9).
Ar tikrai esame pasiruošę tam, kad Amžinasis Teisėjas teiktų tokią didžiulę reikšmę tam, ko iš tikrųjų trokštame?
Daugybė Raštų eilučių kalba apie mūsų troškimus lydintį ieškojimą. „Tas, kuris anksti manęs ieško, suras mane ir nebus paliktas“ (DS 88:83). „Uoliai siekite geriausių dovanų“ (DS 46:8). „Kas stropiai ieško, ras“ (1 Nefio 10:19). „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta“ (DS 88:63).
Troškimų peržiūrėjimas, suteikiant prioritetą amžinybės vertybėms, nėra lengvas. Visi esame gundomi trokšti pasaulietinių turtų, aukštos padėties, puikybės ir valdžios. Viso to galime trokšti, bet tai neturėtų tapti aukščiausiais mūsų prioritetais.
Tie, kurių didžiausias troškimas yra praturtėti, patenka į materializmo spąstus. Jie nesiklauso perspėjimo: „Nesivaikyk turtų ir šito pasaulio tuščių dalykų“ (Almos 39:14; taip pat žr. Jokūbo 2:18).
Trokštantys aukštos padėties ar valdžios turėtų sekti narsiojo vado Moronio pavyzdžiu, tarnavusio ne dėl „valžios“ ar „pasaulio garbės“ (Almos 60:36).
Kaip ugdomi troškimai? Tik nedaugelį motyvuos tai, kas motyvavo Aroną Rolstoną3, tačiau jo istorija pateikia vertingą pamoką apie troškimų ugdymą. Rolstonui kopiant į Jutos pietuose esančio kanjono kalną, apie 350 kg svorio akmuo staiga pasislinko ir užspaudė jo dešinę ranką. Penkias ilgas dienas jis bandė ištrūkti. Kai jau buvo benusprendžiąs pasiduoti ir susitaikyti su mirtimi, jis patyrė regėjimą, kuriame matė pas jį bėgantį trimetį berniuką, kurį sugauna savo kairiąja ranka. Supratęs, kad tai buvo regėjimas apie jo būsimą sūnų ir kad jis gali išgyventi, Rolstonas sutelkė visą drąsą, kad jėgoms dar neišsekus padarytų drastišką veiksmą, būtiną savo gyvybei išgelbėti. Jis sulaužė du prispaustos dešinės rankos kaulus ir daugiafunkciu peiliu tą ranką nusipjovė. Po to, sutelkęs visą stiprybę, ieškodamas pagalbos jis nuėjo dar 8 kilometrus.4 Koks nepaprastas ištvermės ir stulbinančio troškimo pavyzdys! Kai turime viziją apie tai, kuo galime tapti, tai mūsų troškimas ir galia veikti labai išauga.
Dauguma mūsų niekada neatsidursime tokioje kritinėje padėtyje, bet visi susiduriame su potencialiais spąstais, užkertančiais tobulėjimo kelią į mūsų amžinąją lemtį. Jei mūsų teisūs troškimai yra pakankamai stiprūs, jie motyvuos mus eiti į laisvę aktyviai atsiribojant nuo priklausomybių bei kitų nuodėmingų naštų ir prioritetų, užkertančių kelią amžinajam tobulėjimui.
Turime atminti, kad teisūs troškimai neturėtų būti paviršutiniški, impulsyvūs ar laikino pobūdžio. Jie turi būti nuoširdūs, tvirti ir pastovūs. Taip motyvuoti sieksime tokios būsenos, kurioje, pasak pranašo Džozefo Smito, „įveikia[me] savo gyvenimo blogybes ir praranda[me] bet kokį norą nusidėti“5. Tai labai asmeniškas sprendimas. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas sakė:
„Kai kalbame apie troškimą nuodėmiauti praradusius žmones, turime omenyje tokius ir tik tokius, kurie savo laisva valia nusprendė atsikratyti blogų troškimų ir savo nuodėmių tam, kad pažintų Dievą.“
„Todėl tai, ko karštai trokštame, galiausiai nulems tai, kuo tapsime, ir tai, ką gausime amžinybėje.“6
Nors troškimas atsikratyti bet kokio noro nusidėti yra labai svarbus, tačiau amžinajam gyvenimui to nepakanka. Kad pasiektume savo amžinąją lemtį, turime trokšti amžinoms būtybėms būtinų savybių ir darbuotis jas ugdant. Pavyzdžiui, amžinosios būtybės atleidžia visiems kaltininkams. Kitų gerove jie rūpinasi labiau nei savo. Jie myli visus Dievo vaikus. Jei tai atrodo per sunku – ir tikrai, tai nėra lengva nė vienam iš mūsų – pradėkime trokšti turėti tokias savybes ir šaukimės Dangiškojo Tėvo pagalbos, kad padėtų mums tai jausti. Mormono Knygoje mokoma, kad turėtume „[melstis] savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad [būtume] pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai“ (Moronio 7:48).
Užbaigsiu paskutiniu pavyzdžiu, kuris turėtų būti pirmaeilės svarbos visiems vyrams ir moterims – tiek susituokusiems, tiek nesusituokusiems. Visi turėtų trokšti ir rimtai siekti užsitikrinti amžinąją santuoką. Šventykloje jau susituokusios poros turėtų daryti viską, kad santuoką išsaugotų. Dar nesusituokę nariai turėtų trokšti šventyklos santuokos ir dėti didžiausias pastangas ją sudaryti. Jaunimas ir jauni vieniši nariai turėtų nepaisyti politiškai priimtinos, bet iš amžinybės perspektyvos žvelgiant klaidingos nuomonės, kad santuoka ir vaikų turėjimas yra nesvarbūs dalykai.7
Vieniši vyrai, atkreipkite dėmesį į šiame vienos nevedusios sesers laiške pateiktą problemą. Ji meldė už „teisias Dievo dukras, nuoširdžiai ieškančias verto padėjėjo. Tačiau vaikinai yra lyg apakę ir pasimetę – nesuvokia, ar jie turi ar neturi ieškoti šių nuostabių, rinktinių mūsų Dangiškojo Tėvo dukterų, eiti su jomis į pasimatymus ir trokšti Viešpaties namuose sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis“. Ji baigė taip: „Yra daug vienišų PDŠ vaikinų, kuriems patinka draugauti, eiti į pasimatymus ir linksmai leisti laiką. Bet jie absoliučiai nerodo jokio troškimo įsipareigoti moteriai.“8
Esu tikras, kad kai kurie ambicingi vaikinai norėtų, kad pridurčiau, jog kai kurių merginų troškimai turėti sėkmingą santuoką ir vaikų yra kur kas menkesni, nei troškimai padaryti karjerą ar kaip kitaip pasižymėti. Tiek vaikinai, tiek merginos turi turėti teisius troškimus, vedančius juos į amžinąjį gyvenimą.
Atminkime, kad troškimai nulemia mūsų prioritetus, prioritetai – pasirinkimus, o pasirinkimai – veiksmus. Be to, būtent mūsų veiksmai ir troškimai nulemia tai, kuo būsime: tikru draugu, talentingu mokytoju ar žmogumi, vertu amžinojo gyvenimo.
Liudiju apie Jėzų Kristų, kurio meilė, kurio mokymai ir kurio Apmokėjimas visa tai padaro įmanoma. Meldžiu, kad labiausiai už viską trokštume tapti kaip Jis, kad vieną dieną galėtume sugrįžti Jo akivaizdon ir gauti Jo džiaugsmo pilnatvę. Jėzaus Kristaus vardu, amen.