Būti Viešpaties priimtam

Vyresnysis Erichas V. Kopiškė

Iš Septyniasdešimties

Siekdami ir susilaukdami Viešpaties palankumo sužinosime, kad esame Jo išrinkti ir laiminami.

Prisimenu, kai buvau berniukas, mano tėvas kartais pasiimdavo mane kartu įvairiems darbams. Už kelių kilometrų nuo ten, kur gyvenome, turėjome nedidelį sodą, o jame būdavo daug darbo visais metų laikais. Darbavomės vasarnamyje arba statėme ar taisėme tvoras. Kiek prisimenu, tas darbas visuomet būdavo per šalčius, stipriai sningant arba pliaupiant lietui. Bet man tai patikdavo. Mano tėvas mokė mane, kaip reikia viską daryti, kantriai ir tinkamai.

Vieną dieną jis paprašė manęs priveržti varžtą ir perspėjo: „Atmink, jeigu per stipriai verši, jis nutrūks.“ Didžiuodamasis norėjau parodyti jam, ką sugebu. Aš priveržiau iš visų jėgų ir, žinoma, nutraukiau varžtą. Jis tai linksmai pakomentavo ir mes dirbome toliau. Netgi, kai „privirdavau košės“, visuomet jausdavau jo meilę ir pasitikėjimą manimi. Jis mirė daugiau nei prieš 10 metų, tačiau vis dar galiu girdėti jo balsą, jausti jo meilę, padrąsinimą ir palankumą.

Jausti, kad mūsų mylimi žmonės mums palankūs, yra esminis žmogiškas poreikis. Kada mus priima geri žmones, jaučiamės paskatinti. Tai stiprina savosios vertės jausmą ir pasitikėjimą savimi. Tie, kurie nejaučia palankumo iš tų, iš kurių jo tikisi, dažnai jo ieško kitur. Jie gali kreiptis į žmones, kuriems nerūpi jų gerovė. Stengdamiesi gauti trokštamą pripažinimą jie gali prisišlieti prie netikrų draugų ir užsiimti neaiškiais reikalais. Jie gali siekti pripažinimo dėvėdami kokios nors garsios firmos drabužius, kad jaustųsi reikšmingi ar vertinami. Kai kurie pripažinimo gali ieškoti siekdami aukšto vaidmens ar posto. Savo vertę jie gali matuoti užimama padėtimi arba pelnyta reputacija.

Netgi Bažnyčioje ne visada esame laisvi nuo tokios mąstysenos. Pripažinimo iš netinkamų šaltinių ieškojimas arba neteisingos paskatos nukreipia mus pavojingu keliu – kuris greičiausiai nuves į klystkelius ar net sunaikinimą. Užuot jautęsi mylimi ir pasitikintys, mes galiausiai jausimės apleisti ir nepilnaverčiai.

Alma patarė savo sūnui Helamanui: „Žiūrėk, kad žvelgtum į Dievą ir gyventum.“¹ Pagrindinis sustiprinimo ir nuolatinio palankumo šaltinis yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus. Jie mus pažįsta. Jie mus myli. Jie mus priima ne dėl mūsų titulo ar posto. Jie nežiūri į mūsų reikšmingumą. Jie žiūri mums į širdį. Jie priima mus tokius, kokie esame ir kokie siekiame tapti. Siekdami ir susilaukdami Jų palankumo visuomet būsime pakylėjami ir padrąsinami.

Pateiksiu paprastą modelį, kurį pritaikęs kiekvienas iš mūsų galės rasti visišką palankumą. Tą modelį davė Viešpats per Pranašą Džozefą Smitą: „Iš tiesų sakau jums: visus, žinančius, kad jų širdys sąžiningos ir sudužusios ir dvasios atgailaujančios, ir pasiryžusius laikytis savo sandorų per auką – taip, per kiekvieną auką, kokią aš, Viešpats, įsakysiu paaukoti, – tuos aš priimu.“²

Tą modelį sudaro trys paprasti žingsniai:

žinoti, kad mūsų širdys yra sąžiningos ir sudužusios,
žinoti, kad mūsų dvasios yra atgailaujančios, ir
būti pasiryžusiems laikytis savo sandorų per auką, kaip įsakė Viešpats.

Pirma, turime žinoti, kad mūsų širdys yra sąžiningos ir sudužusios. Kaip galime tai žinoti? Pradedame nuo nuoširdžios savianalizės. Širdys yra mūsų jausmų centras. Pasižiūrėję į savo širdį galime save ištirti. Galime aiškiai žinoti tai, ko kiti aplinkiniai nežino. Žinome savo motyvus ir troškimus. Nuoširdžiai ir sąžiningai save analizuodami, nesiteisiname ir savęs neapgaudinėjame.

Taip pat yra būdas sužinoti, ar mūsų širdys yra sudužusios. Sudužusi širdis yra minkšta, atvira ir imli. Kai girdžiu Gelbėtoją sakant: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi“,³ girdžiu, kaip Jis beldžiasi į mano širdies duris. Jeigu atveriu šias duris Jam, esu labiau linkęs veikti pagal Dvasios pakvietimus ir priimti Dievo valią.

Kai nuoširdžiai ir su malda mąstysime, kiek mūsų širdys yra sąžiningos ir sudužusios, mus mokys Šventoji Dvasia. Gausime malonų patvirtinimą arba švelnų sudraudimą, raginantį mus veikti.

Antra, turime žinoti, kad mūsų dvasia yra atgailaujanti. Anglišką žodį contrite (atgailaujantis) Oksfordo žodynas apibūdina kaip „jaučiantis arba išreiškiantis apgailestavimą, kad pasielgė neteisingai“.⁴ Jeigu mūsų dvasia atgailaujanti, mes pripažįstame savo nuodėmes ir trūkumus. Esame linkę mokytis „viso to, kas susiję su teisumu“.⁵ Jaučiame dievišką sielojimąsi ir norime atgailauti. Atgailaujanti dvasia nori paklusti „Šventosios Dvasios vilionėms“.⁶

Atgailaujanti dvasia atsiskleidžia mūsų nore ir pasiryžime veikti. Mes norime nusižeminti priešais Dievą, norime atgailauti, norime mokytis ir norime keistis. Norime melstis taip: „tačiau tebūna ne mano, o tavo valia“.⁷

Trečias žingsnis siekiant būti Viešpaties priimtam – tai sąmoningas apsisprendimas laikytis savo sandorų per auką, „taip, per kiekvieną auką, kokią aš, Viešpats, įsakysiu“.⁸ Labai dažnai manome, kad žodis auka reiškia kažkokį didelį arba sunkiai įvykdomą dalyką. Tam tikrais atvejais gali būti ir taip, bet dažniausiai tai reiškia, jog turime kiekvieną dieną gyventi kaip tikri Kristaus mokiniai.

Vienas iš būdų kaip laikytis savo sandorų – tai kiekvieną savaitę vertai priimti sakramentą. Toms šventoms apeigoms turime ruoštis. Turime atnaujinti ir patvirtinti savo šventus įžadus Viešpačiui. Taip jaučiame Jo palankumą ir gauname Jo patikinimą, kad mūsų pastangos yra pripažįstamos ir mūsų nudėmės atleidžiamos per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Per tas apeigas Viešpats pažada mums, kad jeigu būsime pasiryžę paimti Jo Sūnaus vardą ir visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų, tada Jo Dvasia visuomet bus su mumis. Šventosios Dvasios kaip nuolatinės bendražygės buvimas su mumis yra didžiausias įrodymas, kad Dievas mus priima.

Kiti būdai kaip laikytis savo sandorų per auką yra paprasti, pavyzdžiui, priimti pašaukimą Bažnyčioje ir ištikimai tarnauti tame pašaukime; arba sekti mūsų pranašo Tomo S. Monsono kvietimu ištiesti pagalbos ranką stovintiems šalikelėje, tiems, kuriuos reikia gelbėti dvasiškai. Savo sandorų per auką laikomės romiai tarnaudami savo kaimynystėje ar bendruomenėje arba ieškodami savo protėvių vardų ir atlikdami šventyklos darbą už juos. Savo sandorų per auką laikomės kasdieniniame gyvenime siekdami teisumo, būdami atviri ir klausydamiesi Dvasios raginimų. Kartais laikytis savo sandorų reiškia ne daugiau, nei tvirtai ir patikimai ištverti, kai aplinkui šėlsta gyvenimo audros.

Paaiškinęs modelį, kaip būti Jo priimtiems, Viešpats nuostabiai pavaizduoja, kokią naudą gauname kaip asmenys ir šeimos, siekdami Jo palankumo. Jis sako: „Nes aš, Viešpats, nurodysiu jiems, kad jie vestų vaisius kaip labai derlingas medis, pasodintas geroje žemėje, prie tyro upelio, duodantis daug vertingų vaisių.“⁹

Kai patys būsime darnoje su Viešpaties Dvasia ir jausime Jo palankumą, būsime palaiminti mūsų supratimą viršijančia palaima ir vesime daug teisumo vaisių. Būsime tarp tų, apie kuriuos Jis sakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“¹⁰

Siekdami ir susilaukdami Viešpaties palankumo sužinosime, kad esame Jo išrinkti ir laiminami. Įgysime didesnį pasitikėjimą, kad Jis mus ves ir nukreips į gera. Jo švelnūs gailestingumai taps akivaizdūs mūsų širdyse, mūsų gyvenimuose ir mūsų šeimose.

Iš visos širdies kviečiu jus siekti Viešpaties palankumo ir mėgautis Jo pažadėtais palaiminimais. Laikydamiesi paprasto Viešpaties išdėstyto modelio sužinosime, kad esame Jo priimti, nepriklausomai nuo mūsų užimamų pareigų, reikšmingumo ar laikinų netobulumų. Jo mielas palankumas mus motyvuos, stiprins mūsų tikėjimą ir padės įveikti visus šio gyvenimo iššūkius. Kad ir kokie būtų mūsų iššūkiai, mums seksis, mes klestėsime¹¹ ir jausimės ramūs.¹² Būsime tarp tų, apie kuriuos Viešpats sakė:

„Nebijokite, maži vaikeliai, nes jūs esate mano, ir aš nugalėjau pasaulį, ir jūs esate iš tų, kuriuos mano Tėvas davė man.

Ir nė vienas iš tų, kuriuos mano tėvas man davė, nebus prarastas.“¹³

Jėzaus Kristaus vardu, amen.