„Tikiu, Viešpatie“

Vyresnysis Džefris R. Holandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Nuoširdžiai pripažinkite savo klausimus ir nerimus, bet pirmiausia nepaliaujamai pūskite į savo tikėjimo ugnį, nes viskas įmanoma tikinčiam.

Kartą Jėzus pamatė, kad grupė žmonių karštai ginčijasi su Jo mokiniais. Kai Gelbėtojas paklausė, ko jie ginčijasi, iš minios išėjo apsėsto vaiko tėvas sakydamas, kad jis prašė Jėzaus mokinių išgydyti jo sūnų, bet jie nepajėgė. Berniukui tebegriežiant dantimis, besiblaškant ant žemės jų akivaizdoje ir putoms einant iš jo burnos, tėvas turbūt su baisiausia neviltimi balse maldavo Jėzų:

„Jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums.“

Jėzus jam atsakė: „Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!“

Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: „Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“¹

Iki tol šio vyro tikėjimas, kaip pats pripažino, buvo ribotas. Bet jis nedelsdamas karštai troško tikėti dėl savo vienturčio vaiko. Mums pasakyta, kad pradžiai to pakanka. Alma sakė: „Net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse.“² Neturėdamas jokios kitos vilties, tas tėvas pareiškia turimą tikėjimą ir maldauja pasaulio Gelbėtoją: „Jei Tuką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums.“³ Skaitydamas šiuos žodžius vos suvaldau ašaras. Daugiskaitinis įvardis mūsų, matyt, panaudotas sąmoningai. Iš esmės šis vyras sako: „Prašo visa mūsų šeima. Ši kova niekaip nesiliauja. Nebeturime jėgų. Mūsų sūnus metasi tai į vandenį, tai į ugnį. Jam nuolat gresia pavojus ir mes nuolat bijome. Tu paskutinė mūsų viltis. Jau nebežinome, kur dar kreiptis. Ar Tu gali mums padėti? Būsime dėkingi už bet ką – dalinį pagydymą, kibirkštėlę vilties, bet kokį naštos, kurią kasdien neša šio berniuko motina, palengvinimą. “

Į šio tėvo žodžius „Jei Tuką gali padaryti“ Mokytojas atsako: „Jei tu gali tikėti.“⁴

„Tučtuojau“ – Raštai sako, kad ne vangiai, ne skeptiškai, ne ciniškai, bet tučtuojau – tėvas sušuko neslėpdamas tėviško skausmo: „Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui.“ Atsakydamas į naują, nors vis dar ribotą tikėjimą, Jėzus išgydo berniuką, tiesą sakant, pagal Morkaus aprašymą, beveik prikeldamas jį iš mirusiųjų.⁵

Panaudodamas šią jausmingą Raštų ištrauką kaip foną, norėčiau kreiptis tiesiai į Bažnyčios jaunimą – jaunus pagal amžių, pagal narystės metus ar pagal tikėjimo metus. Viena ar kita prasme tai apima visus mus.

Pirmiausia, pastebėkime, kad šiame pasakojime su tikėjimo išbandymu susidūręs tėvas pirma pareiškia apie savo stiprybę, o tik po to pripažįsta savo ribotumą. Pirmiausia jis patvirtinančiai ir nedelsdamas pareiškia: „Tikiu, Viešpatie!“ Visus, kurie norėtų stipriau tikėti, kviečiu prisiminti šį vyrą! Baimės, abejonės ar sunkumų akimirkomis, išlaikykite tikėjimą, kurį jau turite, nors tas tikėjimas ir ribotas. Augimo, kurį visi turėsime pereiti mirtingajame gyvenime, metu visi susidursime su kažkuo, kas dvasiškai bus panašu į minėto berniuko ligą ar minėto tėvo neviltį. Kai tai ištiks ir pasireikš, o sprendimo nesimatys, tvirtai laikykitės to, ką jau žinote, tvirtai stovėkite, kol ateis papildomas pažinimas. Būtent apie minėtą atsitikimą, apie šį ypatingą stebuklą Jėzus sakė: „Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.“⁶ Nesvarbu, kiek turite tikėjimo ar pažinimo – svarbu, kad liekate ištikimas turimam tikėjimui ir žinomai tiesai.

Antras pastebėjimas yra pirmojo variacija. Kai užgriūna problemos ir iškyla abejonės, nepradėkite ieškoti tikėjimo sakydami kiek netikite, tai yra, pradėdami nuo netikėjimo. Tai tas pat, kas bandyti kimšti kalakutą pro snapą! Leiskite man tai paaiškinti. Neprašau apsimetinėti, kad tikite, kai netikite. Prašau likti ištikimiems tikėjimui, kurį turite. Kartais elgiamės taip, tarsi nuoširdžiai pareikšti abejones būtų didesnė moralinė narsa nei nuoširdžiai pareikšti tikėjimą. Taip nėra! Taigi visi prisiminkime šį aiškų Raštų pamokymą: abejones išsakykite taip sąžiningai, kaip dera; gyvenime jų apstu vienais ar kitais klausimais. Bet jeigu jūs ir jūsų šeima norite būti išgydyti, neleiskite, kad šios abejonės sutrukdytų tikėjimui padaryti savo stebuklą.

Be to, jūsų tikėjimas yra stipresnis, nei manote, dėl to, ką Mormono Knyga vadina įrodymų svarumu.⁷ Jėzus sakė: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“,⁸ o gyvenimo pagal Evangeliją vaisiai pastarųjų dienų šventųjų gyvenime yra akivaizdūs visur. Kaip Petras ir Jonas sakė auditorijai senovėje, taip aš sakau jums dabar: „Mes negalime nutylėti to, ką esame matę ir girdėję“, o tai, ką esame matę ir girdėję, yra „aiškiai žinomas <…> padarytas stebuklas“ milijonų šios Bažnyčios žmonių gyvenimuose. To negalima paneigti.⁹

Broliai ir seserys, tai dieviško darbo procesas su gausiais jo pasireiškimais ir palaiminimais visose srityse. Taigi prašau, nesijaudinkite, jei kartais iškyla klausimai, kuriuos reikia ištirti, suprasti ir išspręsti. Klausimai kyla ir kils. Šioje Bažnyčioje tai, ką žinome, visada bus svarbiau už tai, ko nežinome. Visuomet atminkite, kad šiame pasaulyje visi turime gyventi tikėjimu.

Taigi maloningai elkitės su žmonių silpnumu – tiek su savo, tiek su tų, kurie su jumis tarnauja Bažnyčioje, vadovaujamoje savanorių mirtingų vyrų ir moterų. Išskyrus vienintelį tobulą Savo Viengimį Sūnų, Dievas visą laiką turėjo dirbti su netobulais žmonėmis. Jį tai turėtų siaubingai erzinti, bet Jis su tuo susitvarko. Taigi turėtume susitvarkyti ir mes. Ir matydami netobulumą atminkite, kad netobulumas glūdi ne šio darbo dieviškume. Vienas talentingas rašytojas parašė: „Kai išliejama beribė pilnatvė, ne aliejus kaltas, jei pasitaiko nuostolių dėl to, kad riboti indai negali sutalpinti jo viso.¹⁰ Tie riboti indai taip pat esame jūs ir aš, taigi būkime kantrūs, malonūs ir atlaidūs.

Paskutinis pastebėjimas. Užklupus abejonėms ar sunkumams, nebijokite prašyti pagalbos. Jei jos norime taip pat nuolankiai ir nuoširdžiai kaip tas tėvas, galime ją gauti. Toks nuoširdus troškimas Raštuose reiškiamas kaip „tikras ketinimas“, vykdomas be „jokios veidmainystės ir jokios apgaulės priešais Dievą“.¹¹ Liudiju, kad atsakydamas į tokiąatkaklią maldą Dievas atsiųs mūsų tikėjimą stiprinančią pagalbą iš abiejų uždangos pusių.

Sakiau, kad kalbėsiu jaunimui. Aš vis dar kalbu jiems. Neseniai 14-metis berniukas kiek neryžtingai man tarė: „Broli Holandai, vis dar negaliu pasakyti, kad žinau, jog Bažnyčia yra tikra, bet tikiu, kad taip yra.“ Apkabinau tą berniuką taip stipriai, kad jam akys išsprogo. Iš visos širdies jam pasakiau, kad tikėjimas yra brangus žodis, dar brangesnis – veiksmas, ir jis niekada neturi atsiprašinėti už tai, kad „tik tiki“. Pasakiau jam, kad pats Kristus sakė: „Nebijok, tik tikėk“¹² – frazę, kuri, beje, nuvedė jaunąjį Gordoną B. Hinklį į misijos lauką.¹³ Pasakiau šiam berniukui, kad tikėjimas visada buvo pirmas žingsnis į įsitikinimą ir kad mūsų bendro tikėjimo teiginiuose tvirtai kartojasi žodžiai „mes tikime“.¹⁴ Pasakiau, kad labai juo didžiuojuosi dėl jo nuoširdžių pastangų.

Dabar, nužengęs beveik 60 metų nuo tada, kai buvau silpnai tikintis 14-metis, pareiškiu tai, ką dabar žinau. Žinau, kad Dievas visada, visur ir visomis aplinkybėmis yra mūsų mylintis, atleidžiantis Dangiškasis Tėvas. Žinau, kad Jėzus yra vienintelis tobulas Jo vaikas, kuris su meile atidavė savo gyvenimą pagal Tėvo ir Sūnaus valią, kad išpirktų visus mus, kurie esame netobuli. Žinau, kad iš tos mirties Jis prisikėlė vėl gyventi, ir dėl to, kad Jis prisikėlė, taip pat prisikelsime jūs ir aš. Žinau, kad Džozefas Smitas, kuris pripažino nesąs tobulas,¹⁵ vis dėlto buvo rinktinis įrankis Dievo rankoje nesibaigiančiai Evangelijai sugrąžinti į žemę. Taip pat žinau, jog darydamas tai – ypač išversdamas Mormono Knygą – jis apie Dievo meilę, Kristaus dieviškumą ir kunigystės galią pamokė mane daugiau nei bet kuris kitas pranašas, apie kurį kada nors skaičiau, sužinojau ar išgirdau per visą savo ieškojimo gyvenimą. Žinau, kad prezidentas Tomas S. Monsonas, kuris atsidavęs ir žvalus žengia link 50-o savo, kaip apaštalo, įšventinimo jubiliejaus, yra teisėtas tos pranašo mantijos paveldėtojas mūsų laikais. Šioje konferencijoje vėl matėme tą mantiją ant jo. Žinau, kad 14 kitų vyrų, kuriuos palaikote kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus, palaiko jį savo rankomis, širdimis ir savo apaštališkais raktais.

Tai skelbiu jums su tuo įsitikinimu, kurį Petras pavadino „tvirčiausiu pranašų žodžiu“.¹⁶ Tai, kas kadaise man buvo mažytė tikėjimo sėklelė, išaugo į gyvenimo medį. Taigi, jei jūsų tikėjimas yra ar kada nors bus truputį išbandomas, kviečiu jus atsiremti į manąjį. Žinau, kad šis Darbas yra pati Dievo tiesa ir žinau, kad tik statydami save į pavojų leisime abejonėms ar velniams nutraukti mus nuo Jo kelio. Tikėkite. Nesustokite. Nuoširdžiai pripažinkite savo klausimus ir nerimus, bet pirmiausia nepaliaujamai pūskite į savo tikėjimo ugnį, nes viskas įmanoma tikinčiam. Jėzaus Kristaus vardu, amen.