Išpirkimas
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Kiek sekame Kristumi, tiek stengiamės dalyvauti Jo išperkamajame darbe ir jį plėsti.
Kolonijiniais laikais Amerikoje labai trūko darbo jėgos. XVIII amžiuje ir XIX amžiaus pradžioje potencialūs darbininkai buvo verbuojami Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse, bet daugelis norinčiųjų vykti negalėdavo apmokėti kelionės kainos. Dažnai jie keliaudavo pagal sutartį ar kontraktą, kuriame pažadėdavo atvykę tam tikrą laiką dirbti be užmokesčio, kad atsilygintų už pervežimą. Kiti atvykdavo pažadėję, kad Amerikoje jau esantys jų šeimos nariai sumokės už jų kelionę jiems atvykus, bet jei tai neįvykdavo, atvykėliai turėdavo susimokėti neatlyginamu darbu. Tie be atlyginimo dirbantys imigrantai buvo vadinami „išsipirkėjais“. Jie turėdavo išpirkti savo kelionės kainą, tam tikra prasme, nusipirkti laisvę savo darbu.1
Tarp svarbiausių Jėzų Kristų apibūdinančių titulų yra Išpirkėjas. Kaip sakiau savo trumpame pasakojime apie „išsipirkėjus“, žodis išpirkti reiškia apmokėti įsipareigojimą arba skolą. Žodis išpirkti taip pat gali reikšti išgelbėti ar išlaisvinti sumokant išpirką. Jei kas nors padaro klaidą ir po to ją ištaiso ar kompensuoja, sakome, kad jis išsipirko. Kiekviena tų prasmių iliustruoja skirtingus didžiojo Išpirkimo aspektus. Tą Išpirkimą įvykdė Jėzus Kristus per Apmokėjimą. Pasak žodyno, tai reiškia „išlaisvinti iš nuodėmės ir bausmių už ją per auką už nusidėjėlį“.2
Gelbėtojo Išpirkimas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia, jis sumoka už Adomo prasižengimą ir po jo sekusį žmogaus nuopuolį įveikdamas taip vadinamas tiesiogines nuopuolio pasekmes – fizinę mirtį ir dvasinę mirtį. Kas yra fizinė mirtis, gerai suprantame; dvasinė mirtis yra žmogaus atskyrimas nuo Dievo. Pauliaus žodžiais tariant, „kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22). Šis išpirkimas iš fizinės ir dvasinės mirties yra visuotinis ir besąlygiškas.3
Antras Gelbėtojo Apmokėjimo aspektas susijęs su išpirkimu iš taip vadinamų netiesioginių nuopuolio pasekmių – mūsų pačių, o ne Adomo nuodėmių. Dėl nuopuolio gimėme mirtingame pasaulyje, kuriame yra pasklidusi nuodėmė, tai yra nepaklusnumas Dievo nustatytam įstatymui. Kalbėdamas apie visus mus, Viešpats sako:
„Todėl, kai jie pradeda suaugti, jų širdyse užgimsta nuodėmė, ir jie paragauja kartėlio, idant išmoktų vertinti gėrį.
Ir jiems duota pažinti, kas gera ir kas pikta; taigi jie gali veikti savo nuožiūra“ (Mozės 6:55–56).
Kadangi esame atskaitingi ir priimame sprendimus, išpirkimas iš mūsų nuodėmių yra sąlyginis – priklauso nuo nuodėmės išpažinimo ir jos atsisakymo ir mūsų atsigręžimo į dievišką gyvenimą, kitaip sakant, priklauso nuo atgailos (žr. DS 58:43). „Todėl, – įsako Viešpats, – mokyk to savo vaikus, kad visi žmonės visur privalo atgailauti, arba jie jokiu būdu negali paveldėti Dievo karalystės, nes niekas nešvarus negali ten gyventi, arba gyventi jo akivaizdoje“ (Mozės 6:57).
Gelbėtojo kentėjimas Getsemanėje ir Jo kančia ant kryžiaus išpirko mus nuo nuodėmės, nes patenkino teisingumo reikalavimus mums. Jis siūlo gailestingumą ir atleidžia atgailaujantiems. Apmokėjimas taip pat patenkina teisingumo skolą mums, numalšindamas ir kompensuodamas mums visas mūsų nekaltai patirtas kančias. „Nes štai, jis iškenčia visų žmonių skausmus, taip skausmus kiekvieno gyvo kūrinio – tiek vyrų, tiek moterų, tiek ir vaikų, kurie priklauso Adomo šeimai“ (2 Nefio 9:21; t. p. žr. Almos 7:11–12).4
Kiek sekame Kristumi, tiek stengiamės dalyvauti Jo išperkamajame darbe ir jį plėsti. Svarbiausia tarnystė, kurią galime atlikti kitiems šiame gyvenime, pradedant savo šeimos nariais, – tai per tikėjimą ir atgailą atvesti juos pas Kristų, kad jie galėtų patirti Jo Išpirkimą – ramybę ir džiaugsmą dabar bei nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą būsimame pasaulyje. Mūsų misionierių darbas – tai nuostabi išperkančios Viešpaties meilės išraiška. Kaip įgalioti Jo pasiuntiniai jie siūlo puikius tikėjimo Jėzumi Kristumi, atgailos, krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos palaiminimus, atverdami kelią į dvasinį atgimimą ir išpirkimą.
Taip pat galime padėti Viešpačiui išpirkti mirusiuosius. „Ištikimi vyresnieji, išėję iš mirtingojo gyvenimo, tęsia savo darbus, skelbdami atgailos ir išpirkimo per Viengimio Dievo Sūnaus auką evangeliją tarp tų, kurie yra tamsoje ir nuodėmės vergijoje atšiauriame mirusiųjų dvasių pasaulyje“ (DS 138:57). Pasinaudodami vikarinėmis apeigomis, kurias pasiūlome Dievo šventyklose, net mirusieji nuodėmėse gali būti išlaisvinti.5
Nors svarbiausi išpirkimo aspektai susiję su atgaila ir atleidimu, yra ir labai svarbus laikinasis aspektas. Sakoma, kad Jėzus vaikščiojo darydamas gera (žr. Apaštalų darbų 10:38) – gydė ligotus ir luošus, pamaitindavo alkanas minias ir mokė prakilnesnio kelio. „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Tad ir mes, veikiami Šventosios Dvasios, vaikščiokime darydami gera pagal išperkantį Mokytojo pavyzdį.
Šis išpirkimo darbas reiškia padėti žmonėms jų bėdose. Tai reiškia draugauti su vargšais ir silpnais, padėti kenčiantiems, atitaisyti skriaudas, ginti tiesą, stiprinti augančią kartą, siekti saugumo ir laimės namuose. Didelė mūsų išpirkimo darbo žemėje dalis – tai padėti kitiems augti ir pasiekti savo teisias viltis ir siekius.
Mane visada jaudino ir įkvėpė vienas Viktoro Hugo romano Vargdieniai pavyzdys, nors ir išgalvotas. Pasakojimo pradžioje vyskupas Bjenveniu pamaitina ir apnakvindina benamį Žaną Valžaną, kuris neseniai buvo paleistas po 19 metų kalėjimo už tai, kad pavogė kepalėlį duonos norėdamas pamaitinti badaujančius sesers vaikus. Tapęs užkietėjęs ir tulžingas, Valžanas atsilygina už vyskupo Bjenveniu gerumą pavogdamas jo sidabrinius daiktus. Įtarių žandarų pagautas, Valžanas meluoja, kad tie sidabriniai daiktai jam dovanoti. Kai žandarai atitempia jį atgal į vyskupo namus, didelei Valžano nuostabai, vyskupas Bjenveniu patvirtina jo pasakojimą ir įspūdžiui sustiprinti priduria: „Bet, klausykite, kas gi atsitiko? Juk aš jums buvau davęs ir žvakides, kurios taip pat sidabrinės, kaip ir visa kita, ir už jas jūs puikiausiai galėjote gauti kokius du šimtus frankų. Kodėl nepasiėmėte jų kartu su stalo komplektais?“
Vyskupas priėjo ir tyliai jam tarė:
– Neužmirškite, niekuomet neužmirškite, jog jūs man pažadėjote šį sidabrą panaudoti tam, kad taptumėte doru žmogumi.
Žanas Valžanas, kuris niekaip neatsiminė, kad būtų davęs kokį nors pažadą, stovėjo visiškai suglumęs. Vyskupas <…> su tam tikru iškilmingumu kalbėjo toliau:
– Žanai Valžanai, broli mano! Jūs daugiau nebepriklausote blogiui, jūs priklausote gėriui. Jums aš perku jūsų sielą. Atimu ją iš juodų minčių bei pražūties dvasios ir atiduodu Dievui!“
Žanas Valžanas tikrai tapo nauju žmogumi, doru ir labdaringu žmogumi. Visą gyvenimą jis išsaugojo tas dvi žvakides, kad primintų jam, kad jo gyvenimas buvo išpirktas Dievui.6
Kai kurios laikinojo išpirkimo formos kyla iš bendrų pastangų. Tai viena priežasčių, dėl kurių Gelbėtojas įkūrė bažnyčią. Būdami suorganizuoti kvorumais, pagalbinėmis organizacijomis, kuolais, apylinkėmis ir skyriais, galime ne tik mokyti ir drąsinti vienas kitą Evangelijoje – taip pat galime suburti žmones ir išteklius iškilusiems gyvenimo klausimams spręsti. Veikdami pavieniui ar konkrečiam tikslui organizuotomis grupelėmis, žmonės ne visada gali parūpinti tokias priemones, kokių reikia didesnio masto iššūkiams įveikti. Kaip Jėzaus Kristaus pasekėjai, esame šventųjų bendruomenė, suorganizuota padėti aplinkiniams šventiesiems, taip pat tam, kad kuo daugiau kitų žmonių visoje žemėje galėtų patenkinti savo poreikius.
Dėl mūsų humanitarinio darbo, kurį minėjo vyresnysis Dalinas H. Ouksas, praeitais metais 890 000 žmonių 36 šalyse turi švarų vandenį, 70 000 žmonių 57 šalyse turi invalidų vežimėlius, 75 000 žmonių 25 šalyse geriau mato ir žmonės 52 šalyse gavo pagalbą po stichinių nelaimių. Bendradarbiaudama su kitais, Bažnyčia padėjo paskiepyti 8 milijonus vaikų, taip pat padėjo gauti pragyvenimo reikmenų sirams pabėgėlių stovyklose Turkijoje, Libane ir Jordanijoje. Tuo pat metu, 2012 metais, stokojantys Bažnyčios nariai gavo milijonus dolerių pasninko atnašų ir kitokios gerovę užtikrinančios pagalbos. Ačiū už jūsų dosnumą!
Visa tai nė iš tolo neapima asmeninių gerumo ir paramos poelgių – dovanoto maisto, drabužių, pinigų, globos ir tūkstančių kitų guodimo ir atjautos būdų, kuriais galime dalyvauti krisčioniškame išpirkimo darbe. Kai buvau berniukas, mačiau, kaip mano mama elgėsi norėdama padėti vargšei moteriai. Prieš daug metų, kai mes, jos vaikai, buvome maži, mano mama patyrė rimtą operaciją, per kurią vos nenumirė ir po kurios maždaug metus beveik nesikėlė iš lovos. Tuo metu šeima ir apylinkės nariai padėjo mamai ir mūsų šeimai. Norėdama labiau padėti, apylinkės Paramos bendrijos prezidentė, sesuo Abraham, patarė mano gimdytojams pasamdyti apylinkės moterį, kuriai labai reikėjo darbo. Pasakodamas šią istoriją, šią moterį ir jos dukrą vadinsiu sugalvotais vardais Sara ir Anė. Štai mano mamos pasakojimas:
„Prisimenu tai taip aiškiai, tarsi tai būtų tik vakar. Aš gulėjau lovoje, o sesuo Abraham atvedė Sarą prie mano miegamojo durų. Man apmirė širdis. Ten stovėjo nepatraukliausias žmogus, kokį tik esu mačiusi – tokia liesa; suveltais, nešukuotais plaukais; susikūprinusi; nunarinusi galvą, žiūrinti į grindis. Ji vilkėjo seną, keturiais dydžiais per didelę suknelę. Ji nepakėlė akių ir kalbėjo taip tyliai, kad negalėjau jos girdėti. Už jos slėpėsi smulkutė maždaug trejų metų mergaitė. Ką po galais turėjau daryti su šia būtybe? Joms išėjus verkiau ir verkiau. Man reikėjo pagalbos, o ne papildomų problemų. Sesuo Abraham kurį laiką pasiliko su ja ir netrukus jos sutvarkė namus, ir skaniai paruošė valgyti. Sesuo Abraham paprašė manęs kelias dienas pabandyti, paaiškindama, kad ši moteriškė buvo patyrusi daug vargo ir jai reikėjo pagalbos.
„Kitą rytą Sarai atėjus, galiausiai priprašiau, kad ji prieitų prie mano lovos, kur galėjau ją girdėti. Ji paklausė, ką norėčiau, kad ji padarytų. Aš jai pasakiau, o tada tariau: „Bet svarbiausia yra mano berniukai; skirk laiko jiems, skaityk jiems – jie yra svarbesni nei namas.“ Ji gerai gamino ir švariai sutvarkydavo namus, apskalbdavo ir buvo gera berniukams.
Bėgant savaitėms sužinojau Saros istoriją. [Dėl klausos negalios jai prastai sekėsi mokykloje ir ji galiausiai buvo iš jos pašalinta. Ji anksti ištekėjo už girtuoklio. Gimė Anė ir tapo Saros gyvenimo džiaugsmu. Vieną žiemos vakarą jos vyras parėjo namo girtas, jėga įsodino vienmarškines Sarą ir Anę į mašiną ir po to išlaipino jas greitkelio šalikelėje. Nuo to laiko jos jo nematė. Basos ir sušalusios Sara ir Anė kelias mylias ėjo iki savo motinos namų.] Jos motina sutiko leisti joms pasilikti, jei už tai jos atliks visus namų ruošos darbus, gamins ir prižiūrės jos seserį ir brolį, kurie mokėsi mokykloje.
Mes nuvedėme Sarą pas ausų gydytoją ir ji gavo klausos aparatą. <…> Mes įkalbėjome ją mokytis suaugusiųjų mokykloje ir ji gavo mokyklos diplomą. Ji įstojo į vakarinę mokyklą, vėliau baigė koledžą ir mokė specialaus išsilavinimo. Ji nusipirko nedidelį namą. Anė susituokė šventykloje ir susilaukė dviejų vaikų. Galiausiai Sarai buvo atliktos ausų operacijos ir ji ėmė girdėti normaliai. Po daugelio metų ji išėjo į pensiją ir tarnavo misijoje. <…> Sara dažnai mums dėkojo ir sakė, kad labai daug išmoko iš manęs, ypač tada, kai jai pasakiau, kad mano sūnūs svarbesni už namą. Ji sakė, jog tai pamokė ją taip elgtis ir su Ane. <…> Sara yra labai ypatinga moteris.“
Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, turime padaryti viską, ką galime, kad išpirktume kitus iš kančių ir sunkumų. Labiausiai jų išpirkimui pasitarnausime atvesdami juos pas Kristų. Be Jo išpirkimo iš mirties ir nuodėmės turėtume tik socialinio teisingumo evangeliją. Toks teisingumas gali suteikti šiokią tokią laikiną pagalbą ir sutaikinimą, bet jis negali atnešti iš dangaus tobulo teisingumo ir beribio gailestingumo. Tobulas išpirkimas glūdi Jėzuje Kristuje ir tik Jame. Su nuolankumu ir dėkingumu pripažįstu Jį kaip Išpirkėją. Jėzaus Kristaus vardu, amen.