Įvadas

Visų Dievo vaikų gelbėjimas yra Evangelijos šerdis. Jis pažadėjo, kad per Abraomo sėklą „bus palaimintos visos žemės tautos“ (Pradžios 22:18), o paprastiems Judėjos piemenims buvo pranešta apie „didelį [Evangelijos] džiaugsmą, kuris bus visai tautai“ (Luko 2:10). Pirmuose Mormono Knygos puslapiuose Nefis pareiškė, kad Viešpats „nedaro nieko, kas nebūtų naudinga pasauliui; nes jis myli pasaulį, netgi tiek, kad guldo savo paties gyvybę, kad galėtų traukti visus žmones pas save“ (2 Nefio 26:24; kursyvas pridėtas).

Netrukus po to, kai buvo organizuota Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Viešpats nurodė šventiesiems skelbti Evangeliją visame pasaulyje. „[Aš apnuoginsiu] savo šventą ranką visų tautų akyse, – 1831 m. sakė Viešpats. – Todėl pasiruoškite, pasiruoškite, o mano žmonės… Tegul tarp visų žmonių pasklinda šauksmas“ (Doktrinos ir Sandorų 133:3–4, 10). Todėl šventieji priėmė pašaukimus skelbti Evangeliją visam pasauliui, buvo išversta Mormono Knyga (visa arba jos dalys) į daugiau kaip 110 kalbų, buvo įsteigtos ir pasklido po pasaulį tikinčiųjų bendruomenės.

Nors pastarųjų dienų šventieji supranta, kad Bažnyčia yra pasaulinė, Bažnyčios istorija daugelyje pasaulio vietų nėra gerai žinoma. Šios pasaulinės istorijos skirtos paskleisti įkvepiančius pasakojimus, kaip sugrąžinimo žinia buvo priimama ir sklido po visą žemę.

Kiekvieną istoriją sudaro trumpa apžvalga, keleto tikinčiųjų istorijos, chronologija, statistinė informacija ir papildomi šaltiniai, su kuriais gali susipažinti skaitytojai. Jos pasakoja apie vietinius narius, kurie išgirdo ir įsiklausė į Gelbėtojo kvietimą „skelbti žodį aplinkinėse srityse“ (Doktrinos ir Sandorų 52:39), ir pasitelkė tikėjimą, kad įveiktų savitus buvimo pastarųjų dienų šventaisiais savo tėvynėje sunkumus.