Bažnyčios istorija
Džeinė Elizabet Mening Džeims

Bažnyčios istorijos temos, „Džeinė Elizabet Mening Džeims“

„Džeinė Elizabet Mening Džeims“

Džeinė Elizabet Mening Džeims

Džeinė Elizabet Mening (apie 1822–1908) buvo viena iš mažiausiai penkių vaikų, gimusių laisvai afroamerikiečių porai Konektikute tuo metu, kai daugelis juodaodžių Jungtinėse Valstijose buvo vergai.1 Jaunystėje ji 1841 m. prisijungė prie Niu Keinano bažnyčios bendruomenės, bet po pusantrų metų, 1842–1843 m., ji drauge su keliais šeimos nariais buvo pakrikštyta Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Netrukus Džeinė ir kiti jos šeimos nariai panoro prisijungti prie šventųjų Navū, todėl iš Konektikuto į Niujorko valstiją suplanavo keliauti garlaiviais ir kanalais plaukiančiais laivais. Tačiau dėl rasės jų į laivus neįleido, todėl likusias 800 mylių turėjo keliauti pėsčiomis. Peorijoje, Ilinojaus valstijoje, vietiniai valdžios atstovai apklausė Meningus kaip galimai pasprukusios vergus ir pareikalavo pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie yra laisvi. Džeinė visą likusį gyvenimą susidurdavo su rasizmo keliamomis kliūtimis.

nuotrauka, Džeinės Mening Džeims portretas

Džeinės Mening Džeims portretas.

Spausdinama Bažnyčios istorijos bibliotekai ir archyvams leidus.

Atvykusi į Navū, Džeinė greitai susidraugavo su Džozefu ir Ema Smitais. Ji su jais gyveno ir dirbo jų namuose. Vėliau Ema pasiūlė Džeinei tapti įdukra ir būti Smitų šeimos vaiku per užantspaudavimą kunigystės galia.2 Džeinė atsisakė, nes nesuprato tokios negirdėtos naujos praktikos, nors tvirtai tikėjo Džozefo, kaip pranašo, vaidmeniu. Vėliau ji liudijo: „Pažinojau pranašą Džozefą. Jis buvo geriausias mano sutiktas vyras žemėje. […] Buvau tikra, kad jis yra pranašas, nes tai žinojau.“3

Kalbėdamasi su Džozefu ir jo motina Liusi Mak Smit Džeinė daugiau sužinojo apie Mormono Knygą, jos vertimą ir pradėjo suprasti ir gerbti šventyklos apeigas.

Džeinė ištekėjo už Aizeko Džeimso, laisvo juodaodžio, atsivertusiojo iš Naujojo Džersio. Jiedu drauge su Džeinės sūnumi Silvesteriu 1846 m. išvyko iš Navū ir su šventaisiais patraukė į vakarus. Tų metų birželį Džeinei ir Aizekui gimė sūnus Silas. Kitais metais šeima perėjo lygumas ir į Druskos Ežero slėnį atvyko 1847 m. rudenį. Aizekas ir Džeinė susilaukė dar šešių vaikų, kurių tik du gyveno ilgiau už Džeinę. Kaip ir kiti pirmieji Druskos Ežero slėnio gyventojai, Džeinė su Aizeku sunkiai dirbo, kad aprūpintų šeimą. Aizekas buvo nekvalifikuotas darbininkas ir retkarčiais dirbdavo Brigamo Jango vežiku, o Džeinė audė, siuvo ir skalbė, kaip tą darė ir Navū.

Santuokiniai nesutarimai baigėsi Aizeko ir Džeinės skyrybomis 1870 m. Džeinė vėliau ištekėjo už buvusio vergo Frenko Perkinso, bet gyveno su juo trumpai, dvejus metus; nutrūkus santuokai gyveno kaip vieniša mama ir senelė. Dėl finansinio stygiaus ir trijų vaikų mirties Džeinė vėl turėjo imtis darbo. Ji gamino muilą ir jį pardavinėdavo, o du jos sūnūs buvo samdomi darbininkai. 1890 m., po 20-ies metų, Aizekas sugrįžo į Solt Leik Sitį, atnaujino narystę Bažnyčioje ir susitaikė su Džeine. Po metų jis mirė. Laidotuvės vyko Džeinės namuose.

Net patyrusi gyvenimo sunkumus Džeinė liko ištikima savo tikėjimui Evangelijos mokymais ir brangino savo narystę Bažnyčioje. Ji aukojo šventyklos statyboms ir dalyvavo Paramos bendrijoje bei Merginų taupymo bendrijoje.4 Džeinė buvo gausiai apdovanota Dvasios dovanomis, įskaitant regėjimus, sapnus, išgijimą tikėjimu ir kalbėjimą liežuviais. Vėliau ji rašė: „Mano tikėjimas Jėzaus Kristaus Evangelija yra toks stiprus šiandien, ne, jei įmanoma, jis stipresnis nei tą dieną, kai buvau pakrikštyta.“5

Nuo 1884 m. iki 1904 m. Džeinė periodiškai susisiekdavo su Bažnyčios vadovais (Džonu Teiloru, Vilfordu Vudrafu, Zina D. H. Jang ir Džozefu F. Smitu) ir prašydavo leidimo gauti šventyklos endaumentą ir būti užantspauduota.6 Tuo metu juodaodžiams pastarųjų dienų šventiesiems vyrams ir moterims buvo neleidžiama dalyvauti daugumoje šventyklos apeigų. 1888 m. kuolo prezidentas Angusas M. Kenonas Džeinei davė leidimą atlikti krikštus už savo mirusius giminaičius.7 Bažnyčios vadovai galiausiai 1894 m. leido jai vikariškai, kaip tarnaitei, būti užantspauduotai su Džozefo Smito šeima. Tai buvo išskirtinis atvejis. Nors būdama gyva ji negavo šventyklos endaumento ir nebuvo užantspauduota su šeima, šios apeigos už ją buvo atliktos 1979 m.8

Ji mirė 1908 m. balandžio 16 d., būdama 95 m., visada ištikima pastarųjų dienų šventoji. Laikraštyje Deseret News buvo rašoma: „Mažai kas taip pasižymėjo savo tikėjimu ir ištikimybe kaip Džeinė Mening Džeims. Nors šiame gyvenime ji stokojo, draugų ir pažįstamų ji turėjo šimtus.“9

Išnašos

  1. Džeinės motina buvo vergė, tačiau tapo laisva pagal Konektikuto laipsnišką emancipacijos įstatymą. Džeinė gimė laisva, bet vergija valstijoje buvo legali iki jai iš jos išvykstant. Apie Džeinės gyvenimą galite paskaityti šiuose šaltiniuose: Henry J. Wolfinger, “A Test of Faith: Jane Elizabeth Manning James and the Origins of the Utah Black Community,” iš Clark Knowlton, ed., Social Accommodation in Utah (Salt Lake City: University of Utah, 1975), 126–175 ir Quincy D. Newell, “The Autobiography and Interview of Jane Elizabeth Manning James,” Journal of Africana Religions, vol. 1, no. 2 (2013), 251–291.

  2. Zina D. H. Young letter to Joseph F. Smith, Jan. 15, 1894, Church History Library, Salt Lake City.

  3. “‘Aunt’ Jane James,” in “Joseph Smith, the Prophet,” Young Woman’s Journal, vol. 16, no. 12 (Dec. 1905), 551, 553.

  4. Eighth Ward Relief Society Minutes and Records, 1867–1969, Eighth Ward, Liberty Stake, Aug. 20, 1874; Oct. 20, 1874; Dec. 21, 1874; Jan. 20, 1875; Mar. 22, 1875; May 20, 1875; Nov. 20, 1875, vol. 1, Church History Library, Salt Lake City [Džeinė kurį laiką nurodydavo pavardę Perkins]; “Ladies Semi-monthly Meeting,” Woman’s Exponent, vol. 22, no. 9 (Dec. 1, 1893), 66. Džeinė aukojo lėšas Sent Džordžo, Logano ir Mančio šventyklų statyboms bei parėmė lamanitų (indėnų) misiją. Žr. Linda King Newell and Valeen Tippetts Avery, “Jane Manning James,” Ensign, Aug. 1979, 29.

  5. Jane Elizabeth Manning James autobiography, apie 1902 m., padiktuota Elizabetai Dž. Raundi, Bažnyčios istorijos biblioteka, Solt Leik Sitis, 22.

  6. Jane E. James letter to John Taylor, Dec. 27, 1884; Jane E. James letter to Joseph F. Smith, Feb. 7, 1890; Jane E. James letter to Joseph F. Smith, Aug. 31, 1903.

  7. Angus M. Cannon letter to Jane E. James, June 16, 1888; taip pat žr. Tonya Reiter, “Black Saviors on Mount Zion: Proxy Baptisms and Latter-day Saints of African Descent,” Journal of Mormon History, vol. 43, no. 4 (Oct. 2017), 100–123.

  8. Jane Elizabeth Manning James autobiography, apie 1902 m. Džeinė savo autobiografiją padiktavo Solt Leik Sityje maždaug tarp 1902 ir 1908 m.; Ronald G. Coleman and Darius A. Gray, “Two Perspectives: The Religious Hopes of ‘Worthy’ African American Latter-day Saints before the 1978 Revelation,” iš Newell G. Bringhurst and Darron T. Smith, eds., Black and Mormon (Urbana: University of Illinois Press, 2004), 54. Taip pat žr. Quincy D. Newell, “The Autobiography and Interview of Jane Manning James,” Journal of Africana Religions, vol. 1, no. 2 (2013), 256, 275 (34 išnaša).

  9. “Death of Jane Manning James,” Deseret News, Apr. 16, 1908.