Jaunimas
Kas gero šuns įkandime
2009 m. vasarą man į veidą įkando draugo šuo. Jis perplėšė man lūpą ir ją teko susiūti.
Po to sužeidimo buvau labai nuliūdusi. Leidau nelaimei užvaldyti mano mintis ir jaučiausi taip, tarsi būtų sugriuvęs visas mano gyvenimas. Gėdijausi savo lūpos ir niekur nenorėjau rodytis. Man atrodė, kad šis sužeidimas sugriovė mano planus, susijusius su pianinu, tinkliniu, bažnyčia, plaukimu ir mokykla.
Bet kai melsdavausi, gaudavau kunigystės palaiminimus, kalbėdavau su gimdytojais, kai mane aplankydavo šeimos nariai ir draugai, mano nuotaika pasitaisydavo ir tuo liūdesio laikotarpiu pasijusdavau laiminga. Netrukus suvokiau, kad jei žmonės galvoja apie mano sužeidimą, vadinasi jie atjaučia mane.
Ši patirtis sustiprino mano charakterį, ir aš išmokau per daug nesirūpinti tuo, ką kiti žmonės galvoja apie mane. Taip pat buvau palaiminta tuo, kad mano sužeidimas padėjo susivokti, jog turiu mažiau galvoti apie save ir imti labiau rūpintis kitais. Per tą laikotarpį mano dvasia labai sustiprėjo.
Sužinojau, kad nelaimės yra dalis Dangiškojo Tėvo plano mums. Jei ieškome to, kas gera, o ne to, kas bloga, mes galime įveikti nelaimes, tapti geresniais žmonėmis ir leisti, kad patyrimas sustiprintų mūsų liudijimą.