Progos daryti gera
Viešpaties būdas pagelbėti stokojantiems visuomet reikalauja žmonių, kurie iš meilės save ir tai, ką turi, pašvenčia Dievui ir Jo darbui.
Mano brangūs broliai ir seserys, mano pranešimo tikslas yra pagerbti ir pasidžiaugti tuo, ką Viešpats yra padaręs ir tebedaro, kad tarnautų savo vargšams ir beturčiams vaikams žemėje. Jis myli Savo vaikus: tuos, kuriems reikia pagalbos, ir tuos, kurie nori padėti. Jis paruošė būdų, kuriais laimins tiek tuos, kuriems reikia pagalbos, tiek ir tuos, kurie ją teiks.
Mūsų Dangiškasis Tėvas girdi Savo vaikų visame pasaulyje maldas, kuriose maldaujama maisto pavalgyti, drabužių savo kūnams pridengti ir per sugebėjimą pasirūpinti savimi įgyjamo orumo. Jis žemėn atsiuntė vyrą ir moterį ir nuo tol girdi tokias maldas.
Jūs žinote apie tokius poreikius jūsų gyvenamoje vietoje ir visame pasaulyje. Jūsų širdį dažnai užlieja užuojauta. Kai sutinkate ką nors, kam sunku susirasti darbo, trokštate padėti. Tai jaučiate aplankę našlę ir pamatę, kad ji neturi maisto. Tai jaučiate, kai matote nuotraukas verkiančių vaikų, sėdinčių ant žemės drebėjimo ar gaisro nusiaubto namo nuolaužų.
Viešpats girdi jų šauksmus ir jaučia jūsų gilią atjautą jiems. Nuo pat pasaulio pradžios Jis paruošė būdus, kuriais Jo mokiniai galėtų padėti. Jis kviečia Savo vaikus pašvęsti savo laiką, priemones bei save ir taip prisidėti prie Jo tarnaujant kitiems.
Kažkada Jo pagalbos priemonė buvo vadinama „gyvenimas pagal pasišventimo įstatymą“. Kitu laikmečiu ji buvo vadinama „vienybės tvarka“. Mūsų laikais ji vadinama „Bažnyčios gerovės programa“.
Pavadinimai ir vykdymo smulkmenos pasikeitė, siekiant prisiderinti prie žmonių poreikių ir padėties, tačiau Viešpaties būdas pagelbėti stokojantiems visuomet reikalauja žmonių, kurie iš meilės pašvenčia save ir tai, ką turi, Dievui ir Jo darbui.
Jis kvietė mus ir įsakė dalyvauti Jo darbe stiprinant tuos, kam reikia pagalbos. Krikšto vandenyse ir šventose Dievo šventyklose sudarome sandorą tai daryti. Sekmadieniais priimdami sakramentą atnaujiname tą sandorą.
Šiandien mano tikslas yra papasakoti apie kelias Jo suteiktas galimybes padėti stokojantiems. Negaliu įvardyti visų, nes tam nepakaks laiko. Viliuosi atnaujinti ir sustiprinti jūsų įsipareigojimą darbuotis.
Nuo mažens giedojau giesmę, kurioje apdainuojamas Viešpaties kvietimas Jo darban. Vaikystėje didesnį dėmesį skirdavau linksmai melodijai, o ne galingiems jos žodžiams. Meldžiu, kad šiandien širdyse pajustumėte tuos žodžius. Vėl pasiklausykime tų žodžių:
Ar pasauly kam gera šiandien padariau?
Ar padėjau kam nors bėdoje?
Ar liūdną paguodžiau, kad jis jaustūs geriau?
Jei ne – prarasta ši diena.
Ar šiandieną našta kam nors palengvėjo,
Nes noriai jos dalį nešiau?
Ar ligotam pavargėliui uoliai padėjau?
Ar ten, kur labiausiai reikėjo, buvau?
Mielieji, pabuskim ir dirbkim uoliau,
Užuot apie rojų svajoję.
Juk gera daryti palaimingiau –
Taip laimės sukursim rytojų.1
Viešpats pastoviai mus ragina. Kartais staiga pajuntame užuojautą stokojančiam. Galbūt tai pajuto tėvas, pamatęs, kad vaikas parkrito ir nusibrozdino kelį. Gal tai pajuto mama, naktį išgirdusi iš baimės šaukiantį savo vaiką. Galbūt sūnus ar duktė pajuto tokią užuojautą, mokykloje pamatę kažką nuliūdusį ar išsigandusį.
Visi esame jautę užuojautą, net nepažįstamiems. Pavyzdžiui, išgirdę naujienas apie Ramiuoju vandenynu besiritančias bangas, sukeltas žemės drebėjimo Japonijoje, pradėjote pergyventi dėl žmonių, kurie nuo to gali nukentėti.
Tūkstančiai jūsų jautėte užuojautą, sužinoję apie potvynį Kvinslende, Australijoje. Naujienose dažniausiai pateikiami tik apytiksliai duomenys apie nukentėjusius žmones. Daugelis jutote jų skausmą. Į tokį raginimą atsiliepė 1500 ar net daugiau Bažnyčios narių Australijoje, kurie savanoriškai atvyko padėti ir paguosti.
Savo užuojautą jie pavertė sprendimu vykdyti sudarytas sandoras. Esu matęs, kaip laiminamas pagalbos susilaukęs stokojantis žmogus ir kaip laiminamas žmogus, pasinaudojęs proga padėti.
Išmintingi gimdytojai suvokia, kad kai kitiems žmonėms sunku, atsiranda proga palaiminti savo sūnų ir dukterų gyvenimus. Neseniai trys vaikai prie mūsų durų atnešė skanią vakarienę. Jų gimdytojai žinojo, kad mums reikia pagalbos, ir pasinaudoję atsiradusia proga tarnauti įtraukė savo vaikus.
Tie gimdytojai savo dosnia tarnyste palaimino mūsų šeimą. Nusprendę savo vaikams leisti dalintis, jie tuos palaiminimus suteikė ir savo būsimiems vaikaičiams. Kadangi iš mūsų namų išeinančių vaikų veiduose švytėjo šypsenos, tai esu tikras, jog taip ir bus. Jie papasakos savo vaikams apie patirtą džiaugsmą iš meilės tarnaujant Viešpačiui. Iš vaikystės pamenu tą ramaus pasitenkinimo jausmą, kurį jutau ravėdamas piktžoles kaimyno darže. Tai padaryti manęs paprašė mano tėvas. Kai mane pakviečia būti davėju, prisimenu ir tikiu tuo, ko moko giesmė „Žavus tas darbas, Viešpatie“2.
Žinau, kad šios giesmės posmai buvo sukurti, kad apibūdintų džiaugsmą, kuris apima garbinant Viešpatį per Šabą. Tačiau prie mūsų durų atėję vaikai su maistu ir darbo dieną jautė Viešpaties darbo džiaugsmą. Jų gimdytojai pamatė progą daryti gera ir perduoti tą džiaugsmą ištisoms kartoms.
Dar viena proga gimdytojams palaiminti savo vaikus yra Viešpaties paruoštas būdas rūpintis stokojančiais. Vieną sekmadienį mačiau tai sakramento salėje. Prieš susirinkimo pradžią vyskupui įėjus į sakramento salę, vaikelis įteikė jam savo šeimos atnašų voką.
Pažinojau tą šeimą ir tą berniuką. Ši šeima neseniai sužinojo apie tai, kad apylinkėje kažkam reikia pagalbos. Berniuko tėvas, vokan įdėdamas kiek dosnesnę pasninko atnašą, tarė vaikui kažką panašaus į tai: „Šiandien pasninkavome ir meldėmės už tuos, kam reikia pagalbos. Prašau, paduok vyskupui šį voką už mus. Žinau, kad jis perduos tai labiau už mus stokojantiems žmonėms.“
Nepaisydamas tą sekmadienį patirto alkio berniukas su malonumu atsimins tą dieną. Iš jo šypsenos ir stipriai laikomo voko mačiau, jog jis jautė, kaip tėvas juo pasitiki, kad pavedė jam nunešti tą šeimos atnašą stokojantiems sušelpti. Tą dieną jis atsimins būdamas diakonas, o gal net ir per amžius.
Prieš daug metų tokį patį džiaugsmą mačiau Viešpaties vardu padėjusių žmonių veiduose Aidaho valstijoje. 1976 m. birželio 5 d., šeštadienį, Tetono užtvanka buvo pralaužta. Žuvo vienuolika žmonių. Per kelias valandas tūkstančiai turėjo palikti savo namus. Kai kuriuos namus nusinešė vandenys. Šimtus būstų vėl paversti gyvenamais būtų neįmanoma vien tik savininkų pastangomis.
Apie tragediją išgirdę žmonės pajuto užuojautą, o kai kurie – raginimą daryti gera. Kaimynai, vyskupai, Paramos bendrijos prezidentės, kvorumų vadovai, namų mokytojai ir lankančios mokytojos, palikę savo namus ir darbus, išėjo tvarkyti apsemtų svetimų namų.
Netrukus po potvynio iš atostogų į Regsburgą sugrįžo viena pora. Užuot nuskubėję apžiūrėti savo namo, jie susirado savo vyskupą ir paklausė, kuo galėtų patalkinti. Jis nurodė jiems šeimą, kuriai reikėjo pagalbos.
Po kelių dienų jie nuėjo patikrinti savo namo. Jo nebebuvo, jį nusinešė potvynis. Jie paprasčiausiai sugrįžo pas vyskupą ir paklausė: „Kuo dabar galėtume pasitarnauti?“
Kur begyventumėte, esate matę stebuklą, kai užuojauta virsta nesavanaudišku poelgiu. Gal tam net nereikėjo didžiulės stichinės nelaimės. Mačiau tai kunigijos kvorumuose, kai brolis atsistoja ir papasakoja apie poreikius vyro ar moters, ieškančių galimybės padirbėti, kad galėtų išlaikyti save ir savo šeimą. Kambaryje galėjau matyti užuojautos kupinus žmones. Keletas net nurodė žmones, kurie galėtų įdarbinti ieškančius darbo.
Viešpaties būdas, kuriuo esantiems didelėje bėdoje Jis padeda tapti savarankiškiems, pasireiškia tuom, kas nutiko tame kunigijos kvorume ir kas nutiko apsemtuose namuose Aidaho valstijoje. Jaučiame užuojautą ir žinome, ką daryti, kad padėtume Viešpaties būdu.
Šiais metais minime 75-ąjį Bažnyčios gerovės programos jubiliejų. Programa buvo pradėta siekiant patenkinti poreikius tų, kurie prasidėjus vadinamajai Didžiajai depresijai prarado darbus, ūkius ir net namus.
Mūsų dienomis Dangiškojo Tėvo vaikams vėl reikia didelės materialinės pagalbos. To reikėjo ankščiau ir to visuomet reikės. Principai, kuriais grindžiama Bažnyčios gerovės programa, nėra taikytini vieną kartą ar vienoje vietoje. Jie taikytini visais laikais ir visur.
Šie principai yra dvasiniai ir amžini. Jei suprasime juos ir įsidėsime į širdį, tai padės mums įžvelgti ir pasinaudoti progomis padėti, kada ir kur Viešpats mus bepakviestų.
Štai keletas principų, kuriais vadovavausi, kai norėjau padėti Viešpaties būdu ir kai man padėdavo kiti.
Pirmas, visi yra laimingesni ir labiau save gerbia, kai gali pasirūpinti savimi ir savo šeimomis, o tada padėti kitiems. Esu dėkingas už tuos, kurie padėjo man patenkinti savo poreikius. Metams bėgant dariausi dar dėkingesnis už tuos, kurie padėjo man tapti savarankiškam. O labiausiai dėkingas buvau už tuos, kurie parodė, kaip siekiant padėti kitiems naudoti dalį savo pertekliaus.
Išmokau, kad norint įgyti perteklių reikia išleisti mažiau nei uždirbu. Turėdamas tokį perteklių sugebėjau įsitikinti, kad iš ties geriau duoti nei gauti. Iš dalies taip yra todėl, kad, kai padedame Viešpaties būdu, Jis palaimina ir mus.
Prezidentas Merionas Dž. Romnis apie gerovės darbą štai ką pasakė: „Šiame darbe neįmanoma duoti tiek, kad taptum vargšu.“ Tuomet jis pacitavo savo misijos prezidentą, Melviną Dž. Balardą, sakydamas: „Žmogus Viešpačiui negali duoti net kriaukšlelio duonos už tai negaudamas viso duonos kepaliuko.“3
Matau, kaip tai veikia mano gyvenime. Kai esu dosnus stokojantiems Dangiškojo Tėvo vaikams, Jis yra dosnus ir man.
Antrasis Evangelijos principas, kuriuo vadovavausi gerovės darbe, yra vienybės galia ir palaima. Viešpats suvienija mūsų širdis, kai kartu padedame kitiems. Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaunesnysis štai kaip tai apibūdino: „Tarnavimas išvystė bendros brolystės jausmą, nes įvairaus išsilavinimo ir įvairiausių profesijų žmonės petys į petį dirbo Gerovės sode ar kituose projektuose.“4
Tokį susitiprėjusį brolystės jausmą jaučia tiek tas, kuris gauna, tiek ir tas, kuris duoda. Vyriškis, su kuriuo petys į petį kasėme purvą iš jo apsemtų namų Regsburge, iki šiol jaučia stiprų ryšį su manimi. Taip pat jis daug oriau jaučiasi žinodamas, kad padarė viską, ką galėjo, kad padėtų sau ir savo šeimai. Jei būtume dirbę pavieniui, abu būtume praradę dvasinį palaiminimą.
Tai veda mus prie trečiojo principo gerovės darbe: į darbą kartu su jumis įtraukite savo šeimą, kad jie galėtų išmokti rūpintis vienas kitu taip, kaip jie rūpinasi svetimais. Kartu su jumis kitiems tarnaujantys jūsų sūnūs ir dukterys prireikus bus labiau linkę padėti vieni kitiems.
Apie ketvirtąjį vertingą Bažnyčios gerovės principą išmokau būdamas vyskupu. Radau jį Raštų nurodyme ieškoti beturčių. Vyskupo pareiga yra surasti ir padėti tiems, kuriems vis dar reikia pagalbos po to, kai jie ir jų šeima padarė viską, ką gali. Patyriau, kad Viešpats siunčia Šventąją Dvasią, kad rūpindamiesi beturčiais sugebėtume „ieškoti ir rasti“,5 kaip Jis tai daro mums ieškant tiesos. Bet taip pat patyriau, kad į tas paieškas visuomet reikia įtraukti Paramos bendrijos prezidentę. Ji gali gauti apreiškimą anksčiau už jus.
Kai kuriems iš jūsų prireiks tokio įkvėpimo ateinančiais mėnesiais. Minint 75-ąjį Bažnyčios gerovės programos jubiliejų, Bažnyčios narius visame pasaulyje pakviesime dalyvauti Tarnystės dienoje. Kurdami projektus vadovai ir nariai sieks apreiškimo.
Pasiūlysiu tris dalykus, kuriais galite vadovautis planuodami tarnavimo projektą.
Pirma, paruoškite save ir tuos, kuriems vadovaujate, dvasiškai. Tik tuo atveju, jei per Gelbėtojo Apmokėjimą bus suminkštintos širdys, galėsite aiškiai matyti projekto tikslą dvasiškai ir materialiai palaiminti Dangiškojo Tėvo vaikų gyvenimus.
Antra, siūlau pasirinkti tarnauti tokiems karalystės ar visuomenės žmonėms, kurių poreikiai palies tarnaujančių širdis. Žmonės, kuriems tarnausite, pajus jūsų meilę. Kaip pažadėta giesmėje, meilė pradžiugins juos labiau nei vien materialinių poreikių patenkinimas.
Paskutinis pasiūlymas yra planuoti naudotis šeimos, kvorumų, pagalbinių organizacijų ir jūsų bendruomenėje pažįstamų žmonių ryšių galia. Vienybė išplės gerąsias jūsų tarnystės pasekmes. Po projekto užbaigimo ta šeimų, Bažnyčios ir bendruomenės vienybė dar ilgai plėsis ir taps nenykstančiu palikimu.
Pasinaudosiu šia proga išreikšti savo padėką jums. Man dėkoja visame pasaulyje sutikti žmonės, kuriems jūs su meile tarnavote Viešpaties vardu.
Padėdami jiems Viešpaties būdu atradote, kaip juos pakylėti. Jūs ir kiti į jus panašūs nuolankūs Gelbėtojo mokiniai metėte savo duoną į tarnystės vandenį, o žmonės, kuriems padėjote, norėdami jums atsidėkoti, man davė duonos kepalėlį.
Tą patį girdžiu iš tų, kurie dirbo kartu su jumis. Pamenu, kai sykį stovėjau šalia Prezidento Ezros Tafto Bensono. Šnekučiavomės apie gerovės tarnavimą Viešpaties Bažnyčioje. Jis mane nustebino savo jaunatviška energija, kai trindamas rankas pasakė: „Myliu šį darbą, ir tai išties darbas!“
Mokytojo vardu reiškiu jums padėką už jūsų darbą tarnaujant mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams. Jis pažįsta jus ir mato jūsų pastangas, stropumą ir pasiaukojimą. Meldžiu, kad Jis suteiktų jums palaiminimą pamatyti savo darbo vaisių – laimę žmonių, kuriems padėjote ir su kuriais padėjote Viešpaties vardu.
Žinau, kad Dievas Tėvas gyvas ir girdi mūsų maldas. Žinau, kad Jėzus yra Kristus. Jūs ir tie, kam tarnaujate, galite tapti tyri ir stiprūs tarnaudami Jam ir laikydamiesi Jo įsakymų. Jūs galite žinoti, kaip kad aš žinau, Šventosios Dvasios galia, kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas, atstatęs tikrąją ir gyvąją Bažnyčią, šią Bažnyčią. Liudiju, kad Prezidentas Tomas S. Monsonas yra gyvasis Dievo pranašas. Jis gerai rodo tai, ką darė Viešpats – vaikščiojo darydamas gera. Meldžiu, kad pasinaudotume progomis „pakelti nusvirusias rankas ir sustiprintume sulinkusius kelius“.6 Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2011 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/10. Vertimas patvirtintas 6/10. Visiting Teaching Message, May 2011 vertimas. Lithuanian. 09765 156