Stovėkite šventose vietose
Mums yra būtina bendrauti su Tėvu Danguje – įskaitant mūsų maldas Jam ir Jo įkvėpimus mums – jei norime atsilaikyti prieš gyvenimo audras ir išbandymus.
Mano mylimi broliai ir seserys, šį rytą klausėmės puikių kalbų, todėl leiskite pagirti visus dalyvius. Mums ypač malonu, kad vyresnysis Robertas D. Heilsas vėl yra su mumis ir jaučiasi geriau. Mes mylime tave, Bobai.
Mąstydamas, apie ką kalbėti šį rytą, pajutau norą pasidalinti su jumis tam tikromis mintimis ir jausmais, kuriuos laikau tinkamais ir savalaikiais. Meldžiu, kad kalbant mane vestų Dvasia.
Žemėje gyvenu jau 84 metus. Dėl laiko perspektyvos pridursiu, kad gimiau tais pačiais metais, kai Čarlzas Lindbergas pirmasis be sustojimų pats vienas nuskrido iš Niujorko į Paryžių. Tai jis padarė vienvarikliu vienviečiu monoplanu. Nuo tada per tuos 84 metus daug kas pasikeitė. Žmogus seniai nuskrido ir sugrįžo iš mėnulio. Iš tikrųjų tai, kas vakar buvo mokslinė fantastika, šiandien jau tapo realybe. Ir toji realybė šiuolaikinių technologijų dėka keičiasi taip greitai, kad vos suspėjame paskui ją – jei iš viso dar įmanoma suspėti. Tiems iš mūsų, kurie dar prisimena telefonus su diskiniu rinkikliu ir rašomąsias mašinėles, šiandieninės technologijos atrodo daugiau nei tik nuostabios.
Lygiai taip pat greitai plečiasi ir visuomenės moralės ribos. Elgesys, kuris kadaise buvo netinkamas ir amoralus, dabar yra ne tik toleruotinas, bet ir vis didesnei daugumai priimtinas.
Neseniai žurnale Wall Street Journal skaičiau Džonatano Sakso, vyriausiojo britų rabino, straipsnį. Be visų kitų dalykų, jis paminėjo – ir aš cituoju: „Beveik visose praeito amžiaus 7 dešimtmečio vakarų visuomenėse įvyko moralinė revoliucija, išsilaisvinimas iš tradicinių etinių asmens savęs suvaržymų. Viskas, ko reikia, dainavo Bitlai, tai meilė. Judėjų ir krikščionių moralės kodeksas buvo išmestas už borto. Jo vietoje atsirado [posakis]: [Daryk] tai, kas tau naudinga. Dešimt Dievo Įsakymų buvo perrašyti į Dešimt Kūrybiškų Pasiūlymų.“
Rabinas Saksas toliau sielojasi:
„Savo moralinį kapitalą beatodairiškai švaistome taip pat kaip ir savo finansinį kapitalą. …
[Pasaulyje] dabar yra daug vietų, kur religija laikoma atgyvena; nebesigirdi balso prieš „pirk tai, išleisk tai, vilkėk tai ir puikuokis tuo, nes esi to vertas“ kultūrą. Tik ir girdime, kad moralumas yra išėjęs iš mados, sąžinė skirta ištižėliams, o vienintelis svarbiausias įsakymas yra „Nebūk pagautas“.“1
Mano broliai ir seserys, visa tai, deja, apibūdina didžiąją mus supančio pasaulio dalį. Bet ar turime beviltiškai grąžyti rankas ir stebėtis, kaip tokiame pasaulyje išlikti? Ne. Juk gyvenime turime Jėzaus Kristaus Evangeliją ir žinome, kad moralumas nėra išėjęs iš mados, kad mūsų sąžinė skirta mus vesti ir kad atsakome už savo veiksmus.
Nors pasaulis pasikeitė, bet Dievo įsakymai lieka tie patys. Jie nepasikeitė; jie nepasikeis. Dešimt Dievo Įsakymų ir yra įsakymai. Jie nėra pasiūlymai. Šiandien jie yra lygiai taip pat reikalingi, kaip ir tada, kai Dievas juos davė Izraelio vaikams. Jei tik įsiklausytumėme, tai išgirstumėme Dievo balsą, kalbantį mums čia ir dabar:
„Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
Nedirbsi sau drožinio. …
Nevartosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo. …
Atmink ir švęsk šabo dieną. …
Gerbk savo tėvą ir motiną. …
Nežudysi.
Nesvetimausi.
Nevogsi.
Neliudysi melagingai. …
Negeisi.“2
Mūsų elgesio kodeksas yra galutinis; jis nėra diskutuotinas. Jis yra ne tik Dešimtyje Dievo Įsakymų, bet ir Kalno pamoksle, kurį mums pasakė Gelbėtojas dar tuomet, kai vaikščiojo šia žeme. Tas kodeksas yra visuose Jo mokymuose. Jis yra šiuolaikinių apreiškimų žodžiuose.
Mūsų Tėvas Danguje yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Pranašas Mormonas mums sako, kad Dievas yra „nesikeičiantis nuo visos amžinybės iki visos amžinybės“3. Šiame pasaulyje, kuriame, atrodo, beveik viskas keičiasi, Jo pastovumas yra tai, kuo galime pasitikėti, lyg inkaras, į kurį galime įsikabinti ir būti saugūs, nes kitaip būsime nuplauti į nežinomus vandenis.
Kartais jums gali atrodyti, kad pasaulio žmonės gyvena linksmiau nei jūs. Kai kuriuos iš jūsų gali varžyti tas elgesio kodeksas, kurio laikomės Bažnyčioje. Tačiau, mano broliai ir seserys, pareiškiu jums, kad nėra nieko kito, kas į jūsų gyvenimą atneštų didesnį džiaugsmą ir ramybę sielai, nei Dvasia, kuri pas mus ateina, kai sekame Gelbėtoju ir laikomės įsakymų. Toji Dvasia negali būti tokiuose užsiėmimuose, kuriuos renkasi tiek daug pasaulio žmonių. Apaštalas Paulius pareiškė šią tiesą: „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“4 Terminas juslinis žmogus gali tikti bet kuriam iš mūsų, jei leisime sau tokiems būti.
Pasaulyje, kuris taip toli atitrūko nuo to, kas dvasiška, turime būti budrūs. Būtina, kad atmestume viską, kas nesiderina su mūsų standartais, ir, tai darydami, atsisakytume atiduoti tai, ko labiausiai trokštame – amžinojo gyvenimo Dievo karalystėje. Kartas nuo karto vėtros vis pasidaužys į mūsų duris, nes jos yra neišvengiama mūsų žemiškojo gyvenimo dalis. Tačiau su jomis susidoroti, iš jų pasimokyti ir jas įveikti būsime pasiruošę daug geriau, jei stovėsime ant Evangelijos pagrindo ir savo širdyse turėsime Gelbėtojo meilės. Pranašas Izaijas pareiškė: „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, tverianti amžiais.“5
Kad galėtumėme būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, būtina, kad per maldą bendrautume su savo Dangiškuoju Tėvu. Jis nori, kad taip darytume; Jis atsakys į mūsų maldas. Gelbėtojas mus įspėjo, kaip tai užrašyta 3 Nefio 18 skyriuje: „Privalote nuolat budėti ir melstis, kad nepatektumėte į pagundą; nes Šėtonas trokšta užvaldyti jus. …
Todėl privalote visuomet melstis Tėvui mano vardu;
ir ko tik prašysite Tėvą mano vardu, kas teisinga, tikėdami, kad gausite, štai, tai bus jums duota.“6
Liudijimą apie maldos galią įgijau būdamas maždaug 12 metų. Sunkiai dirbau, kad užsidirbčiau truputį pinigų ir susitaupyčiau penkis dolerius. Tai buvo Didžiosios Depresijos metais, kada penki doleriai buvo dideli pinigai, ypač dvylikamečiui berniukui. Visas savo monetas, kurių suma buvo penki doleriai, daviau savo tėvui, o jis man davė penkių dolerių banknotą. Žinau, kad planavau konkrečiai kažką pirkti už tuos penkis dolerius, nors po visų šitų metų jau nebeprisimenu ką. Tik prisimenu, kad tie pinigai man buvo labai svarbūs.
Tuo metu mes neturėjome skalbimo mašinos, todėl mano mama kas savaitę į skalbyklą siųsdavo mūsų nešvarius drabužius. Po poros dienų mums grąžindavo vadinamuosius „šlapius skalbinius“, kuriuos mama išdžiaustydavo ant virvės namo kieme.
Susikišau tuos penkis dolerius į džinsų kišenę. Kaip jūs turbūt numanote, džinsai su tais penkiais doleriais kišenėje iškeliavo į skalbyklą. Kai supratau, kas nutiko, man pasidarė negera. Žinojau, kad kišenes skalbykloje prieš skalbimą visada patikrina. Jei tuomet mano pinigų neras ir neišims, tai skalbimo metu tie pinigai tikrai iškris ir juos paėmęs skalbyklos darbuotojas nežinos, kam tuos pinigus grąžinti, net jeigu ir norėtų tai padaryti. Galimybė, kad atgausiu tuos penkis dolerius, labai sumažėjo, ypač tada, kai, sužinojusi apie mano kišenėje paliktus pinigus, tai patvirtino ir mano brangioji mama.
Aš norėjau tų pinigų; man jų reikėjo; sunkiai dirbau, kad juos užsidirbčiau. Supratau, kad beliko tik vienas dalykas, kurį dar galiu padaryti. Apimtas didelės nevilties, kreipiausi į Tėvą Danguje ir meldžiau Jo, kad tie pinigai kažkaip neiškristų iš kišenės iki tol, kol mūsų šlapi skalbiniai sugrįš atgal.
Po dviejų labai ilgų dienų, kuomet, mano žiniomis, turėjo atvažiuoti mašina su mūsų skalbiniais, atsisėdau prie lango ir laukiau. Mano širdis pradėjo daužytis, kai mašina privažiavo prie kelkraščio. Kai tik šlapi drabužiai atsidūrė namuose, pačiupau savo džinsus ir nuskuodžiau į savo kambarį. Drebančiomis rankomis pradėjau čiupinėti kišenę. Pirmu bandymu nieko neradęs, pamaniau, kad viskas prarasta. Bet tada mano pirštai užčiuopė šlapią penkių dolerių banknotą. Koks palengvėjimas užliejo mano kūną, kai ištraukiau jį iš kišenės. Savo Tėvui Danguje sukalbėjau širdingą dėkingumą maldą, nes žinojau, kad Jis atsakė į mano maldą.
Nuo tada į mano maldas buvo atsakyta daugybę kartų. Neprabėgo nei viena diena, kad nebūčiau per maldą bendravęs su savo Tėvu Danguje. Tokius mudviejų santykius aš labai branginu ir be jų būčiau tikrai pasimetęs. Jeigu jūs dar neužmezgėte tokių santykių su Tėvu Danguje, tai raginu jus darbuotis dėl šio tikslo. Jei tai darysite, turėsite teisę gauti Jo įkvėpimą ir vadovavimą gyvenime – būtinybes, kurių mums visiems reikės, jei norime dvasiškai išlikti šios žemiškos kelionės metu. Jei tik to sieksime, tokį įkvėpimą ir vadovavimą Jis mums dovanos nemokamai. Koks nepaprastas tai turtas!
Kai Dangiškasis Tėvas su manimi bendrauja per Savo įkvėpimą, visuomet pasijuntu nuolankesnis ir už tai dėkingas. Išmokau jį atpažinti, pasikliauti ir juo sekti. Vėl ir vėl sulaukdavau tokio įkvėpimo. Vienas iš ryškiausių nutikimų buvo 1987 metų rugpjūtį, per Frankfurto Vokietijos šventyklos pašventinimą. Per pirmąsias porą dienų su mumis dar buvo Prezidentas Ezra Taftas Bensonas, bet po to jis išvyko namo. Todėl visas likusias sesijas turėjau vesti aš.
Šeštadienį buvo sesija olandų nariams, kurie priklausė Frankfurto šventyklos apygardai. Gerai pažinojau vieną iškiliausių vadovų Nyderlanduose, brolį Peterį Moriką. Prieš pat sesiją pajutau išskirtinį jausmą, kad per tą sesiją brolis Morikas turėtų būti pakviestas kreiptis į savo olandus narius ir kad, be viso to, jis turėtų būti pirmasis iš kalbėtojų. Kadangi šventykloje tą rytą jo nemačiau, tai vyresniajam Karlosui E. Esei, mūsų Krašto prezidentui, nusiunčiau žinutę, kurioje teiravausi, ar Peteris Morikas dalyvaus toje sesijoje. Prieš pat man pakylant pradėti sesiją, iš vyresniojo Esės atėjo žinutė, kurioje buvo parašyta, jog brolis Morikas sesijoje nedalyvaus, nes darbuojasi kitur, ir kad jis kartu su kariškių kuolais planuoja apsilankyti pašventinimo sesijoje, kuri įvyks kitą dieną.
Kai atsistojau prie sakyklos pasveikinti žmonių ir apžvelgti sesijos programos, vėl pajutau su niekuo nesupainiojamą įkvėpimą pranešti, kad Peteris Morikas bus pirmasis kalbėtojas. Tai prieštaravo visiems mano instinktams, o be to neseniai iš vyresniojo Esės sužinojau, kad brolio Moriko šventykloje tikrai nėra. Tačiau, pasikliaudamas tuo įkvėpimu, pranešiau apie choro pasirodymą ir maldą, ir kad mūsų pirmasis kalbėtojas bus brolis Peteris Morikas.
Kai, grįžęs į savo vietą, pažvelgiau į vyresnįjį Esę, jo veide pamačiau nerimą. Vėliau jis man prisipažino, kad išgirdęs, kad pranešu, jog brolis Morikas bus pirmas kalbėtojas, jis negalėjo patikėti savo ausimis. Jis sakė žinojęs, jog gavau jo žinutę ir ją perskaičiau, todėl negalėjęs suvokti, kodėl pranešiau, jog kalbės brolis Morikas, ypač kai jo niekur šventykloje nebuvo.
Kai visa tai vyko, pats Peteris Morikas dalyvavo susirinkime Portštrasės gatvėje esančiame krašto biure. Susirinkimo metu jis staiga pasisuko į vyresnįjį Tomą A. Hoksą jaunesnįjį, tuometinį regiono atstovą, ir paklausė: „Kaip greitai galite mane nuvežti į šventyklą?“
Vyresnysis Hoksas, kuris mėgdavo savo mažą sportinį automobilį vairuoti labai greitai, atsakė: „Galėčiau ten jus nuvežti per 10 minučių! Bet kodėl jums prireikė nuvykti į šventyklą?“
Brolis Morikas prisipažino, jog nežinąs, kodėl jam reikia nuvykti į šventyklą, tačiau jis tikrai žinąs, jog turi ten nuvykti. Tuomet jiedu nedelsdami išsiruošė į šventyklą.
Nuostabaus choro pasirodymo metu žvalgiausi aplink, galvodamas, kad bet kuriuo metu pamatysiu Peterį Moriką. Nepamačiau. Tačiau, savo nuostabai, nejutau jokio nerimo. Jutau mielą, nepaneigiamą patikinimą, kad viskas bus gerai.
Brolis Morikas pro paradines šventyklos duris įžengė tuo metu, kai buvo baigiama kalbėti įžanginė malda. Jis vis dar nežinojo, kodėl ten yra. Skubėdamas koridoriais, monitoriuje jis pamatė ir išgirdo mane sakantį: „O dabar pasiklausysime brolio Peterio Moriko.“
Vyresniojo Esės nuostabai, Peteris Morikas staiga įžengė į kambarį ir užėmė savo vietą ant pakylos.
Po sesijos su broliu Moriku aptarėme tai, kas nutiko iki jam pradedant kalbėti sesijoje. Mąsčiau apie tą įkvėpimą, kuris tą dieną atėjo ne tik man, bet ir Peteriui Morikui. Tas nepaprastas įvykis nepaneigiamai paliudijo apie vertumo svarbą tokiam įkvėpimui gauti, pasikliauti juo ir, jį gavus, sekti juo. Neabejotinai žinau, kad Viešpats norėjo, jog į tą Frankfurto šventyklos pašventinimo sesiją atėję žmonės išgirtų galingą ir jaudinantį Jo tarno, brolio Peterio Moriko, liudijimą.
Mano mylimi broliai ir seserys, mums yra būtina bendrauti su Tėvu Danguje – įskaitant mūsų maldas Jam ir Jo įkvėpimus mums – jei norime atsilaikyti prieš gyvenimo audras ir išbandymus. Viešpats mus kviečia: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite.“7 Jei taip darysime, savo gyvenime jausime Jo Dvasią, suteiksiančią mums troškimo ir drąsos išlikti stipriais ir tvirtais kovoje už teisumą ir „[stovėti] šventose vietose, ir [neatsitraukti].“8
Pokyčių vėjams besisukiojant aplink mus ir moraliniam visuomenės audeklui mūsų pačių akyse toliau beyrant, neužmirškime šio vertingo Viešpaties pažado Juo pasikliaujantiems žmonėms: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave Savo teisumo dešine.“9
Koks nuostabus pažadas! Kad tai būtų mūsų palaiminimas, nuoširdžiai meldžiu šventuoju mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2011 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas: 6/10. Vertimas patvirtintas: 6/10. First Presidency Message, November 2011 vertimas. Lithuanian. 09771 156