2012 m. gruodžio mėn. Pirmosios Prezidentūros žinia
Iš naujo atraskime Kalėdų dvasią
Prieš daug metų kaip jaunas vyresnysis kartu su kitais buvau pakviestas į ligoninę Solt Leik Sityje suteikti palaiminimus sergantiems vaikams. Įėję pastebėjome kalėdinę eglutę su skaisčiomis ir mielomis lemputėmis bei gražiai įpakuotomis dovanėlėmis po jos šakomis. Tada ėjome koridoriais, kur maži berniukai ir mergaitės – vieni su gipse sutvarstyta ranka ar koja, kiti su rimtesniais negalavimais – sveikino mus besišypsančiais veidais.
Mažas sunkiai sergantis berniukas manęs paklausė: „Koks jūsų vardas?“
Aš pasakiau jam savo vardą, ir jis paklausė: „Ar suteiksite man palaiminimą?“
Palaiminimas buvo suteiktas, ir kai pasisukome eiti nuo jo lovos, jis tarė: „Labai jums ačiū.“
Paėjome vos kelis žingsnius, kai išgirdau jį šaukiant: „Oi, Broli Monsonai, džiaugsmingų jums Kalėdų.“ Tada jo veidas nušvito nuostabia šypsena.
Tas berniukas turėjo Kalėdų dvasią. Tikiuosi, kad visi mes turime Kalėdų dvasią savo širdyse – ne tik šiuo šventiniu metu, bet ir visus metus.
Kai turime Kalėdų dvasią, mes prisimename Tą, kurio gimimą šiuo metų laikotarpiu minime: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Luko 2:11).
Mūsų laikais, švenčiant Kalėdas, didelę reikšmę turi dovanų dovanojimo dvasia. Galvoju, ar nevertėtų savęs paklausti, ką Viešpats norėtų, kad aš padovanočiau Jam ar kitiems šiuo nuostabiu metų laikotarpiu?
Manau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad Jam ir Jo Sūnui dovanotume paklusnumo dovaną. Taip pat manau, kad jis paprašytų dovanoti dalelę savęs ir kad nebūtume savanaudžiai, godūs ar vaidingi, kaip Mormono Knygoje patarė Jo brangus Sūnus:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris … sukursto žmonių širdis piktai ginčytis vienas su kitu.
Štai, tai ne mano doktrina – kurstyti žmonių širdis pyktis vienas su kitu; bet mano doktrina – kad tai būtų panaikinta.“ (3 Nefio 11:29–30.)
Šiame nuostabiame laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje mūsų galimybės mylėti ir dovanoti dalelę savęs yra išties beribės, bet taip pat jas galima ir prarasti. Yra širdžių, kurias galime pradžiuginti, gerų žodžių, kuriuos galime pasakyti, darbų, kuriuos galime nuveikti, ir sielų, kurias galime išgelbėti.
Vienas žmogus, suvokęs Kalėdų dvasią, rašė taip:
Esu Kalėdų dvasia.
Aš užeinu į skurdžius namus ir padarau, kad išbalusių vaikų akys išsiplėstų nuo džiugios nuostabos.
Aš paskatinu atsigniaužti godišiaus ranką ir taip išbalinu lopinėlį jo sielos.
Aš paskatinu senius prisiminti jaunystę ir smagiai juoktis kaip kadaise.
Aš palaikau vaikystės svajones ir nuspalvinu miegą nuostabiais sapnais.
Aš paskatinu kojas su pilnais krepšiais kopti tamsiais laiptais ir palikti širdis nustebintas pasaulio gerumo.
Aš paskatinu paklydėlį susimąstyti apie savo kvailą švaistūnišką gyvenimą ir pasiųsti susirūpinusiems jį mylintiems žmonėms mažą žinutę, sukeliančią laimės ašaras, nuplaunančias sielvarto raukšles.
Aš užeinu į kalėjimo kameras, primindama nusivylusiems žmonėms, kaip galėtų būti, ir kviesdama žvelgti į geresnes dienas ateityje.
Aš švelniai užeinu į tylius baltus skausmo namus, ir kalbėti per silpnos lūpos tik dreba iš tylaus išraiškingo dėkingumo.
Tūkstančiais būdų aš skatinu pavargusį pasaulį žvelgti į Dievo veidą ir akimirkai užmiršti tai, kas nereikšminga ir apgailėtina.
Esu Kalėdų dvasia.1
Kiekvienas iš naujo atraskime Kalėdų dvasią – Kristaus Dvasią.
© 2012 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/11. Vertimas patvirtintas 6/11. First Presidency Message, December 2012 vertimas. Lithuanian. 10372 156
Kaip mokyti pagal šią žinią
Pagalvokite, ar, dalinantis su šeima prezidento Monsono žinia, nevertėtų pabrėžti jo klausimą apie tai, ką Viešpats norėtų, kad padovanotume Jam ar kitiems šiuo laikotarpiu. Paskatinkite šeimos narius užrašyti savo pasiūlymus (vaikai tegul nupiešia) apie tai, kaip iš naujo atrasti Kalėdų dvasią – Kristaus Dvasią.