Jaunimas
Prašau, išgydyk mano širdį
Per brolio mirties metines mąsčiau apie savo gyvenimą jam mirus. Prisiminiau ne tik patirtą baisų skausmą, bet ir Dievo man suteiktas palaimas.
Niekada nesupratau, kaip mylimo žmogaus mirtis gali atnešti palaimas. Negalėjau suprasti, kaip galėčiau jausti džiaugsmą ir dėkingumą dėl to, kas mane taip giliai sužeidė. Tačiau vieną naktį mano požiūris visiškai pasikeitė.
Pabudau naktį su tokia širdgėla, kokios niekada nebuvau patyrusi. Tiesiog dusau nuo skausmo. Puoliau ant kelių ir verkdama meldžiausi savo Dangiškajam Tėvui. Visą gyvenimą buvau mokoma apie Apmokėjimą ir stebuklingą Jėzaus Kristaus gydančią galią. Dabar buvo išbandomas mano tikėjimas. Ar aš tikrai tikiu? Prašiau savo Dangiškąjį Tėvą: prašau, išgydyk mano širdį. Skausmas buvo per stiprus, kad viena galėčiau jį pakelti.
Tada visu mano kūnu nusirito ramybės, paguodos ir meilės jausmas. Jaučiausi tarsi Dievas būtų apglėbęs mane savo rankomis ir saugotų nuo baisaus skausmo, kurį iki tol jaučiau. Vis dar ilgėjausi savo brolio, bet galėjau į tai žiūrėti kitomis akimis. Tiek daug galėjau suprasti iš to patyrimo.
Žinau, kad galime patirti Viešpaties meilę ir ramybę. Mums tereikia tai priimti.