2013 m. kovo mėn. Pirmosios Prezidentūros žinia
Nurimk
Prieš keletą metų, sutvarkęs darbo reikalus savo biure, pajutau stiprų įkvėpimą aplankyti senyvą našlę, slaugomą senelių slaugos centre Solt Leik Sityje. Tuojau pat ten nuvažiavau.
Kai įėjau į jos kambarį, jis buvo tuščias. Paklausiau tarnautoją, kur ji galėtų būti, ir buvau nukreiptas į poilsio zoną. Ten radau tą mielą našlę, besikalbančią su savo seserimi ir kita drauge. Kartu maloniai kalbėjomės.
Mums besikalbant, per kambario duris įėjo vyras, kuris norėjo nusipirkti gazuoto gėrimo iš prekybos automato. Jis pažvelgė į mane ir tarė: „O, jūs Tomas Monsonas.“
„Taip, – atsakiau. – O jūs panašus į Hemingvėjų.“
Jis prisipažino esąs Stefanas Hemingvėjus, sūnus Alfredo Judžyno Hemingvėjaus, kuris prieš daugelį metų, man būnant vyskupu, tarnavo mano patarėju ir kurį vadinau Džynu. Stefanas man pasakė, kad jo tėvas yra čia, šiame pastate, ir yra prie mirties. Pasirodo, Džynas vis minėjo mano vardą, ir jo šeima norėjo susisiekti su manimi, bet negalėjo sužinoti mano telefono numerio.
Aš tučtuojau atsiprašiau savo pašnekovių ir nuėjau su Stefanu į mano buvusio patarėjo kambarį, kur buvo susirinkę kiti jo vaikai (jo žmona buvo mirusi prieš daugelį metų). Šeimos nariai mano susitikimą su Stefanu poilsio zonoje palaikė mūsų Dangiškojo Tėvo atsakymu į didelį jų norą, kad aš aplankyčiau jų tėvą prieš jo mirtį ir taip atsakyčiau į jo sielos šauksmą. Aš maniau taip pat, nes jei į kambarį, kuriame aš kalbėjausi, Stefanas nebūtų įėjęs būtent tuo metu, būčiau nė nežinojęs, kad Džynas yra tame pastate.
Mes suteikėme jam palaiminimą. Vyravo ramybės dvasia. Mes maloniai pasikalbėjome, ir aš išėjau.
Kitą rytą man paskambino ir pasakė, kad Džynas Hemingvėjus mirė praėjus vos 20 minučių po to, kai mudu su jo sūnumi jį palaiminome.
Mintimis padėkojau Dangiškajam Tėvui už Jo vadovaujančią įtaką, kuri nurodė man aplankyti tą slaugos centrą ir nuvedė pas mano brangų draugą Alfredą Judžyną Hemingvėjų.
Man patinka, kad Džyno Hemingvėjaus mintys tą vakarą, kai apimti Dvasios nuolankiai meldėmės ir ištarėme kunigystės palaiminimą, aidu atkartojo giesmės „Viešpatie, vėtra pakilo“ žodžius:
Visad, brangus Išpirkėjau,
Būk su manim drauge,
Kol palaimintą uostą pasieksiu,
Kur džiaugsis mana siela.
Man ir dabar patinka ši giesmė ir liudiju apie jos siūlomą paguodą:
Šėlstančios jūros baisi audra
Ar demonų pyktis, ar priešo ranka
Negali pakenkti laiveliui, nes
Jame Visagalis bus ir mus ves.
Visi Tau Dieve mielai paklus.
Ša, nurimk.1
Pro ašaras ir išbandymus, pro baimes ir sielvartus, pro širdgėlą ir vienatvę dėl mylimųjų mirties šviečia užtikrinimas, kad gyvenimas yra nesibaigiantis. Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas yra gyvas liudijimas, kad tai tiesa.2 Pakanka Jo žodžių, užrašytų Šventuosiuose Raštuose: „[Nurimkite] ir žinokite, kad aš esu Dievas.“ (Psalmyno 46:11.) Liudiju, kad tai tiesa.
© 2013 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/12. Vertimas patvirtintas 6/12. First Presidency Message, March 2013 vertimas. Lithuanian. 10663 156
Kaip mokyti pagal šią žinią
Ši žinia gali paguosti tuos, kurių mylimą žmogų pasiglemžė mirtis, ar tuos, kurie grumiasi su išbandymu. Pagalvokite, ar be šios Prezidento Monsono žinios, priklausomai nuo jūsų mokomų žmonių poreikių, nevertėtų pasidalinti ir viena iš šių ištraukų: Jobo 19:25–26; 1 Korintiečiams 15:19–22; Mozijo 24:13–15; Doktrinos ir Sandorų 122:7–9. Jei jaučiate įkvėpimą, galite paliudyti apie ramybę, kurią Gelbėtojas jums suteikė išbandymuose.