2013 m. liepos mėn. Pirmosios Prezidentūros žinia
Šiandien pasauliui reikia pionierių
Daugeliui 1847 metų pionierių kelionė prasidėjo ne Navū, Kirtlande, Far Veste ar Niujorke, bet tolimoje Anglijoje, Škotijoje, Skandinavijoje ar Vokietijoje. Maži vaikai negalėjo iki galo suvokti to stipraus tikėjimo, paskatinusio jų tėvus palikti šeimas, draugus, patogumus ir saugumą.
Mažyliui galėjo kilti klausimas: „Mamyte, kodėl paliekame namus? Kur išvykstame?“
„Eime, brangusis, mes keliaujame į Sionę, Dievo miestą.“
Namų saugumą nuo pažadėtosios Sionės skyrė nenuspėjami, neramūs galingojo Atlanto vandenyno vandenys. Kas nusakys baimę, gniaužusią žmonių širdis tų pavojingų persikėlimų metu? Šie pionieriai, vedami tylių Dvasios šnabždesių, palaikomi paprasto, bet tvirto tikėjimo, pasikliovė Dievu ir pakėlė bures į kelionę.
Galiausiai jie pasiekė Navū tik tam, kad patirtų naujus kelionės sunkumus. Šalavijų ir akmenų antkapiai žymėjo kapus visą kelią nuo Navū iki Solt Leik Sičio. Štai tokią kainą sumokėjo kai kurie pionieriai. Jų kūnai ilsisi ramybėje, bet jų vardai gyvi per amžius.
Lėtai risnojo pavargę jaučiai, girgždėjo vežimų ratai, sunkiai darbavosi drąsūs vyrai, skambėjo karo būgnai ir staugė kojotai. Bet tikėjimo įkvėpti ir audrų blaškomi pionieriai veržėsi pirmyn. Jie dažnai dainuodavo:
Šventieji, šen, be baimės prieš vargus,
Su džiaugsmu šen keliaut.
Nors kelias šis atrodys ir sunkus,
Jus malonė apgaubs. <…>
Kaip gerai! Kaip gerai!1
Šie pionieriai prisiminė Viešpaties žodžius: „Mano žmonės visame kame turi būti išbandyti, kad būtų paruošti priimti šlovę, kurią turiu jiems, būtent Sionės šlovę.“2
Laiko tėkmė pritemdo mūsų atmintį ir prislopina mūsų dėkingumą tiems, kurie praėjo skausmo keliu, palikdami ašarų sulaistytais bevardžiais kapais nusėtą taką. Su kokiais išmėginimais susiduriame šiandien? Ar neliko akmenimis nusėtų kelių, kuriais reikia eiti, uolėtų kalnų, kuriais reikia kopti, bedugnių, kurias reikia peržengti, kelių, kuriuos reikia nutiesti, upių, kurias reikia perbristi? Ar visgi mums dar labai reikia tos pionieriškos dvasios, kuri vestų mus šalin nuo mus supančių pavojų į saugų Sionės prieglobstį?
Po Antrojo pasaulinio karo moralės standartai vis labiau ir labiau smuko. Nusikalstamumas kyla aukštyn, padorumas grimzta žemyn. Daugelis yra pavojų sūkuryje – siekdami trumpalaikio pasitenkinimo, aukoja amžinybės džiaugsmus. Taip mes prarandame santaiką.
Pamirštame, kaip nuostabiai graikai ir romėnai triumfavo barbariškame pasaulyje ir kaip tas triumfas baigėsi – atsipalaidavimas ir dvasios silpnumas privedė juos prie žlugimo. Ilgainiui jie ėmė trokšti saugumo ir patogumų labiau nei norėjo laisvės; taip jie prarado viską – patogumus, saugumą ir laisvę.
Nepasiduokite šėtono vilionėms; verčiau tvirtai ginkite tiesą. Neišsipildę sielos troškimai nebus patenkinti niekada nesibaigiančiose malonių pojūčių paieškose gyvenant nedorybėje. Nedorybė niekada neveda link gėrio. Pyktis neskatina meilės. Bailumas nesuteikia drąsos. Abejonės neįkvepia tikėjimo.
Kai kam sunku atlaikyti skaistybę, sąžiningumą ir paklusnumą Dievo įsakymams išjuokiančių paikų žmonių patyčias ir įžeidžiančias pastabas. Tačiau pasaulis niekada nenuvertino principingumo. Kai Nojui buvo pavesta pastatyti laivą, paiki Žemės gyventojai pažvelgė į giedrą dangų ir ėmė šaipytis, ir tol tyčiojosi, kol užėjo lietus.
Ar būtina vėl ir vėl gauti tą pačią skausmingą pamoką? Laikai keičiasi, bet tiesa išlieka. Jei nepasimokome iš praeities įvykių, esame pasmerkti kartoti juos su tuo pačiu sielvartu, kančia ir skausmu, kuriuos jie atneš. Ar nepakanka išminties paklusti Jam, žinančiam viską nuo pradžios iki pabaigos, mūsų Viešpačiui, sukūrusiam išgelbėjimo planą, vietoje to, kad paklustume žalčiui, paniekinusiam viso to grožį?
Žodyne pionierius apibūdinamas taip: „einantis priešakyje kitų, paruošiantis kelią sekantiems paskui.“3 Ar kaip nors galėtume įžiebti savyje tokią drąsą ir ryžtą siekti tikslo, kokie buvo būdingi praėjusios kartos pionieriams? Ar tikrai mes su jumis galėtume būti pionieriai?
Žinau, kad galėtume. O, kaip šiandien pasauliui reikia pionierių!
© 2013 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/12. Vertimas patvirtintas 6/12. First Presidency Message, July 2013 vertimas. Lithuanian. 10667 156
Kaip mokyti pagal šią žinią
Raštai paaiškina, kad namų mokytojai turi „įspėti, aiškinti, raginti ir mokyti, ir kviesti visus ateiti pas Kristų“ (DS 20:59). Apsvarstykite galimybes perteikti prezidento Monsono žinioje esančius perspėjimus ir kvietimus tiems, kuriuos lankote. Galite su jais aptarti būdus, kaip galima atpažinti teisius pavyzdžius ir sekti jais, kaip išvengti suklaidinimo ir mokytis iš svetimų klaidų. Paklauskite tų, kuriuos mokote, kaip šiandien jie galėtų būti pionieriais.