2016 m. liepos mėn. Pirmosios Prezidentūros žinia
Ištikimi mūsų protėvių tikėjimui
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Džonui Linfordui buvo keturiasdešimt treji metai, kai jis kartu su žmona Marija ir trimis sūnumis nusprendė palikti savo namus Greivelyje, Anglijoje, ir leistis kelionėn tūkstančius kilometrų, kad prisijungtų prie šventųjų Didžiojo Druskos ežero slėnyje. Palikę ketvirtąjį sūnų, kuris tuo metu tarnavo misijoje, jie pardavė savo turtą ir išvyko į Liverpulį, o iš ten kelionę tęsė laivu Torntonas.
Kelionė vandeniu į Niujorko miestą, o tada sausuma į Ajovą vyko be nuotykių. Bėdos prasidėjo netrukus po to, kai Linfordai ir kiti pastarųjų dienų šventieji, keliavę laivu Torntonas, 1856 m. liepos 15 d. išvyko iš Ajovos miesto kartu su vėliau nelaimių persekiota rankinių vežimėlių grupe, kuriai vadovavo Džeimsas G. Vilis.
Atšiaurios oro sąlygos ir sekinanti kelionė padarė daug žalos grupės nariams, taip pat ir Džonui. Galiausiai jis taip susirgo ir nusilpo, kad nebegalėjo traukti rankinio vežimėlio. Kol grupė pasiekė Vajomingą, jo būklė smarkiai pablogėjo. Gelbėtojų grupė iš Solt Leik Sičio atvyko spalio 21 d., praėjus vos kelioms valandoms po to, kai užgeso Džono gyvybė. Jis mirė ankstų tos dienos rytą netoli Svytvoterio upės krantų.
Ar jis gailėjosi, kad iškeitė patogumus ir ramų gyvenimą į sunkumus, skurdą ir vargus, kuriuos patyrė vesdamas šeimą į Sionę?
Prieš pat mirtį jis savo žmonai pasakė: „Ne, Marija. Džiaugiuosi, kad atvykome. Man neteks gyvam pamatyti Solt Leiko, tačiau tu ir berniukai pamatysite. Aš nesigailiu dėl nieko, ką mums teko patirti, jei mūsų berniukai galės gyventi ir auginti savo šeimas Sionėje.“1
Marija kartu su savo sūnumis pasiekė kelionės tikslą. Mirusi beveik po trisdešimties metų, ji kartu su Džonu po savęs paliko tikėjimo, tarnystės, pasišventimo ir pasiaukojimo palikimą.
Būti pastarųjų dienų šventuoju reiškia būti pionieriumi, nes žodžiu „pionierius“ įvardijamas „žmogus, kuris žengia priešaky, kad paruoštų kelią kitiems sekti juo.“2 Norint būti pionieriumi pasiaukojimas neturėtų būti svetimas. Nors Bažnyčios narių niekas nebeprašo palikti savo namų ir leistis kelionėn į Sionę, jiems dažnai tenka palikti senus įpročius, ilgametes tradicijas ir branginamus draugus. Kai kurie priima širdį veriantį sprendimą palikti jų narystei Bažnyčioje besipriešinančius šeimos narius. Tačiau pastarųjų dienų šventieji juda pirmyn melsdamiesi, kad jiems brangūs žmonės vis tik juos suprastų ir priimtų.
Pionieriaus kelias nėra lengvas, tačiau mes sekame pėdomis paties didžiausio pionieriaus – paties Gelbėtojo, – kuris ėjo priešaky rodydamas mums sektiną kelią.
Jis kvietė: „Ateik ir sek paskui mane!“3
Jis skelbė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“4
Jis pašaukė: „Ateikite pas mane.“5
Šis kelias gali būti nelengvas. Kai kam sunku atlaikyti patyčias ir įžeidžiančias pastabas paikų žmonių, kurie išjuokia skaistybę, sąžiningumą ir paklusnumą Dievo įsakymams. Pasaulis niekada nevertino ištikimybės principams. Kai Nojui buvo nurodyta pastatyti laivą, paiki žemės gyventojai pažvelgė į giedrą dangų ir ėmė šaipytis, ir tol tyčiojosi, kol prapliupo lietus.
Prieš daugybę amžių Amerikos žemyno žmonės abejojo, ginčijosi ir nepakluso, kol Zarahemlos miesto nepasiglemžė ugnis, Moroniho miesto neužvertė žemės, o Moronio miesto neprarijo vanduo. Nebeliko pašaipų, patyčių, amoralių pajuokavimų ir nuodėmės. Jų vietą pakeitė niūri tyla ir aklina tamsa. Dievo kantrybė pasibaigė, Jo duotas laikas išseko.
Marija Linford niekada neprarado tikėjimo nepaisant persekiojimų Anglijoje, sunkumų kelionėje į Dievo paskirtą vietą6 ir vėlesnių išbandymų, kuriuos patyrė jos šeima ir Bažnyčia.
1937 metais vykusioje ceremonijoje, skirtoje Marijos atminimui, vyresnysis Džordžas Albertas Smitas (1870–1951) klausė jos palikuonių: „Ar gyvensite ištikimai savo protėvių tikėjimui? […] Tikiuosi, stengsitės būti verti visko, ką [jie] paaukojo dėl jūsų.“7
Stengdamiesi statyti Sionę savo širdyse, savo namuose, savo bendruomenėse ir savo šalyse, atminkime nepalaužiamą drąsą ir tvirtą tikėjimą tų, kurie atidavė viską, kad mes galėtume per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą mėgautis sugrąžintosios Evangelijos palaiminimais, viltimi ir pažadais.
© 2016 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/16. Vertimas patvirtintas 6/16 First Presidency Message, July 2016 vertimas. Lithuanian. 12867 156
Kaip mokyti pagal šią žinią
Galite paprašyti tų, kuriuos mokote, kad prisimintų mirusiuosius, kuriuos jie laiko pionieriais. Tuomet paklauskite jų, kada jiems teko būti pionieriais ir paruošti kelią kitiems. Paprašykite juos apmąstyti akimirkas, kai jiems teko aukotis, ir kodėl tai buvo verta. Po to galite duoti jiems užduotį parašyti savo liudijimą apie „didžiausią visų laikų pionierių“ – mūsų Gelbėtoją.