2017 m. rugpjūčio mėn. Pirmosios Prezidentūros žinia
Mokinio gyvenimas
Prieš trisdešimt metų Ganoje jauna universiteto studentė vardu Dou pirmą kartą įžengė į PDŠ susirinkimų namus. Į bažnyčią Dou pakvietė jos draugė, ir Dou buvo įdomu apie Bažnyčią sužinoti daugiau.
Bažnyčioje žmonės buvo tokie malonūs ir šilti, kad ji negalėjo nesistebėti: „Kas tai per bažnyčia?“
Dou tai padarė tokį įspūdį, kad ji nusprendė daugiau sužinoti apie Bažnyčią ir jos žmones, kupinus tiek daug džiaugsmo. Tačiau kai ji tai pradėjo daryti, šeima ir draugai, nors ir vedini gerų ketinimų, pradėjo prieštarauti jos kiekvienam žingsniui. Jie kalbėjo baisius dalykus apie Bažnyčią ir darė viską, ką tik galėjo, kad atkalbėtų ją.
Tačiau Dou buvo gavusi liudijimą.
Ji tikėjo ir mylėjo Evangeliją, kuri pripildė jos gyvenimą džiaugsmo. Ir taip ji įžengė į krikšto vandenis.
Po to ji pasinėrė į studijavimą ir maldą. Ji pasninkavo ir savo gyvenime ieškojo Šventosios Dvasios įtakos. Dėl to Dou liudijimas ir tikėjimas darėsi stipresnis ir gilesnis. Galiausiai ji nusprendė tarnauti Viešpačiui nuolatinėje misijoje.
Sugrįžusi iš misijos ji ėjo į pasimatymus ir ištekėjo už grįžusio misionieriaus – to paties, kuris ją prieš keletą metų pakrikštijo, – vėliau jie buvo užantspauduoti Johanesburgo Pietų Afrikos šventykloje.
Daug metų praėjo nuo to laiko, kai Dou Kaku pirmą kartą patyrė Jėzaus Kristaus Evangelijos džiaugsmą. Per tuos metus jos gyvenimas ne visada buvo lengvas. Jai teko išgyventi širdgėlą ir neviltį, įskaitant dviejų vaikų praradimą, – gilus šių patyrimų sielvartas vis dar stipriai slegia jos širdį.
Tačiau ji ir jos vyras Entonis stengėsi būti kuo artimesni vienas kitam ir jų mylimam Dangiškajam Tėvui, kurį jie visa širdimi myli.
Šiandien, praėjus 30 metų po jos įžengimo į krikšto vandenis, sesuo Kaku neseniai baigė dar vieną nuolatinę misiją - šį kartą šalia vyro, kuris buvo misijos prezidentas Nigerijoje.
Pažįstantys seserį Kaku sako, kad ji yra kažkuo ypatinga. Ji spinduliuoja. Būnant kartu su ja neįmanoma nepasijusti laimingesniam.
Jos liudijimas yra tvirtas. „Žinau, kad Gelbėtojas žvelgia į mane kaip į Savo dukterį ir draugę“ (žr. Mozijo 5:7; Etero 3:14), – sako ji. „Aš mokausi ir taip pat labai stengiuosi būti Jo draugė – ne tik žodžiais, bet ir darbais.“
Mes esame mokiniai
Sesers Kaku istorija yra panaši į daugelio kitų. Ji turėjo troškimą sužinoti tiesą, ji sumokėjo, kad įgytų dvasinės šviesos, ji parodė meilę Dievui ir savo artimiesiems ir savo kelyje ji patyrė sunkumus bei kančią.
Nepaisydama negandų ir kančios ji toliau ėjo su tikėjimu pirmyn. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad ji neprarado džiaugsmo. Ji surado būdą ne tik ištverti gyvenimo sunkumus, bet ir nepaisant jų klestėti!
Jos istorija panaši į mano ir jūsų.
Retai kada mūsų kelionė būna sklandi ar be išbandymų.
Kiekvienas patiriame sielvartą, nesėkmes ir kančias.
Mes netgi galime jaustis nusivylę, o kartais sugniuždyti.
Tačiau gyvenantys mokinio gyvenimą, išliekantys ištikimi ir nepaliaujamai su tikėjimu judantys pirmyn, pasitikintys Dievu ir besilaikantys Jo įstatymų;1 diena iš dienos nepaliaujamai gyvenantys pagal Evangeliją; aplinkiniams tarnaujantys taip, kaip tai darytų Kristus, po vieną gerą darbą – tai tie, kurių nedideli darbai dažnai padaro didelę įtaką.
Tie, kurie yra truputį geresni, truputį atlaidesni ir šiek tiek gailestingesni, yra gailestingieji, kurie sulauks gailestingumo.2 Tie, kurie daro šį pasaulį geresne vieta, nuosekliai, rūpestingai ir su meile atlikdami gerus darbus, bei tie, kurie stengiasi gyventi palaimintą, pilnavertį ir taikų Jėzaus Kristaus gyvenimą, galiausiai atras džiaugsmą.
Jie žino, kad „tai Dievo meilė, kuri plačiai išsilieja žmonių vaikų širdyse; todėl ji yra visų trokštamiausia [ir] labiausiai džiugina sielą.“3
© 2017 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/17. Vertimas patvirtintas 6/17. First Presidency Message, August 2017 vertimas.Lithuanian. 97928 156