Krašto prezidentūros žinia
Tarnavimas artimui
Prisimenu, kaip augau nuostabiuose namuose, kuriuose nebuvo daug pasaulio gėrybių, bet visada buvo daugiau nei pakankamai meilės šeimai ir kitiems. Juose mums buvo parodyta, kaip tarnauti ir rūpintis gyvenančiais nepritekliuje.
Nuo keturiolikos metų iki tol, kol išvykau į misiją, buvau jaunesnysis tėvo namų mokymo porininkas. Rūpintis kitų poreikiais išmokau stebėdamas, kaip tėvai rūpinasi žmonių poreikiais, nepaisydami jų kilmės ar gyvenimo būdo. Visada buvo dėmesingai klausomasi, skambinama telefonu ar kviečiama sekmadienio vakarienės.
Mes, tėvai, galbūt svarstome, ką daryti, kad mūsų vaikai suprastų Jėzaus Kristaus Evangeliją. Sužinojau ir pamačiau, kad tai mažai susiję su organizuojamais svarbiais renginiais ar Šventųjų Raštų citavimu. Tai itin susiję su Evangelijos rodymu darbais.
Mes, kaip šeimos ir pavieniai žmonės, galime tiek daug padaryti padėdami tiems, su kuriais bendraujame, ir juos laimindami. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų – pasisveikinimo gatvėje, durų atidarymo kitam ar nuoširdaus pasidomėjimo, kaip sekasi. Šie paprasti gerumo darbai gali pakeisti pasaulį, kuriame gyvename.
Vos prieš keletą mėnesių, prieš mus pašaukiant vykti į Rytų Europos kraštą, gyvenome didelį plotą apimančioje apylinkėje, panašioje į tas, kurias matome šiame krašte. Į mūsų apylinkę įsikėlė jauna šeima, ir jau pirmąjį šeštadienį jų trejų metų sūnus susmuko ir ligoninėje jam buvo diagnozuotas smegenų auglys. Tėvai daugelį mėnesių gyveno šalia ligoninės, kad galėtų būti su savo mažuoju berniuku. Maždaug tuo pačiu metu į apylinkę persikėlė didelė šeima su septyniais vaikais. Jie gyveno mažame kaimelyje, maždaug už 30 minučių kelio nuo bažnyčios. Motinai buvo diagnozuotas vėžys ir ji negalėjo visą laiką prižiūrėti savo vaikų. Bažnyčios nariai pradėjo rūpintis šiomis dviem naujomis šeimomis, kurių dauguma narių net nepažinojo.
Jaunos šeimos namai buvo nudažyti ir paruošti jiems persikelti. Nariai pakaitomis prižiūrėjo mažesnius daugiavaikės šeimos vaikus ir abiem šeimoms buvo paruošta daug vakarienių. Sekmadienį bažnyčios virtuvė buvo pilna tuščių dubenėlių ir indų, kuriuos reikėjo parsinešti namo ir vėl pripildyti.
Tai buvo bendros pastangos, panašios į tas, apie kurias galime perskaityti Luko 5:17–20, kai Jėzus mokė namuose Kapernaume. Namuose nebebuvo vietos, kai atnešė ant neštuvų gulintį paralyžiuotą vyrą. Jį atgabenę žmonės greitai sukūrė planą ir ligonį užkėlė ant stogo, kurį praardę, nuleido neštuvus kartu su gulinčiu vyru.
Kai jie nuleido neštuvus su vyru priešais Jėzų, parodydami Jam savo tikėjimą, Jis ne tik išgydė žmogų, bet ir atleido jam jo nuodėmes.
Šios dvi istorijos rodo, kaip mes, kaip apylinkės ar skyriai, galime tarnauti ne tik tiems, kuriems esame paskirti, bet ir daug plačiau, supratę, ką reikia padaryti, ir veikdami pagal tai. Kartais darbui atlikti reikia daugiau nei vieno žmogaus. Galų gale bus taip, kad padėdami kitiems, patys galėsime būti dvasiškai išgydyti ir gauti atleidimą už savo nuodėmes.
Kai artinamės prie Gelbėtojo, mažiau jaudinamės dėl savo gyvenimo malonumų ir poreikių patenkinimo ir sugebame įsiklausyti į tą tylų balsą, kuris padeda mums padėti kitiems. Būtent tada ir tampame tarnaujančiais tikrąja to žodžio prasme. Viešpats mums pasakė, kad jei pamaldžiai trokšime gauti tą tikrosios meilės, arba tyros Kristaus meilės, dovaną, ji bus mums duota. Moronio 7:48 moko, kad turime iš visos širdies melstis, kad gautume tą dovaną. Meldžiuosi, kad ta dovana patektų į pirmąją dalykų, kuriuos norėtume gauti gyvenime, sąrašo vietą. Kokia palaima bus tapti tikru Jėzaus Kristaus tarnu ir pasekėju ir būti panašiam į Jį, kai Jis vėl ateis.