Vietinių pastarųjų dienų šventųjų balsai
Šventykla yra švenčiausia vieta žemėje
2018-ieji mūsų šeimai buvo labai sudėtingi metai: birželį mano vyras išėjo anapus uždangos. Netektis buvo labai sunki, per greita ir nesavalaikė. Mūsų bendri ir asmeniniai planai liko neįgyvendinti. Bet gyvenimas yra gyvenimas. Tikėjimas į Dievą ir pažinimas, įgytas Bažnyčioje, įkvėpė nuolankumą ir viltį, kuri turėjo tvirtą pagrindą, nes 2003 m. Stokholmo šventykloje, Švedijoje, mes susituokėme amžinybei.
Pirmomis dienomis po to, kai mano vyras paliko žemiškąjį gyvenimą, gavau tvirtą liudijimą, kad jis gyvas ir yra su manimi. Vienas iš kunigystę turinčių brolių man pasakė, kad jis, kaip šventyklos darbuotojas, jau pradėjo joje dirbti. Paskutinį kartą su vyru lankėmės nuostabioje Kijevo šventykloje. Labai troškau ten būti ir man kilo netikėta mintis, kad ten sutiksiu savo mylimąjį Viačeslavą ir pajusiu jo artumą. Deja, supratau, kad mano svajonės buvo šiek tiek per didelės: finansinė padėtis buvo sunki, o šeimyninės aplinkybės nestabilios.
Niekam, išskyrus Dievą, nesakiau apie savo ketinimą ten vykti. Meldžiausi, mintimis keliavau po šventyklą, lankiausi sesijose ir celestialiniame kambaryje. Kasdien savo širdį ir protą pasotindavau prisimindama kunigystės simbolius. Ir staiga sulaukiau netikėtos pagalbos iš nežinomo rėmėjo. Iš kur jis sužinojo apie mano slaptą siekį? Aiškiai supratau, kad prie to prisidėjo Dievas.
2019 m. lapkritį tarp keliavusių į šventyklą buvau vienintelė Bažnyčios narė iš Maskvos. Mano kelyje buvo neįtikėtinai daug kliūčių! Būtent tuo metu, kai ruošiausi vykti į šventyklą. Labai norėjau ten būti ir tarnauti tiems, kurie negalėjo patys gauti bilieto į amžinąjį gyvenimą, kurie negalėjo užantspauduoti savo santuokų ir šeimos narių.
Jau pačią pirmą apeigų šventykloje dieną pajutau savo vyro artumą. Visose sesijose ir celestialiniame kambaryje mes buvome kartu. Mano širdis buvo kupina dėkingumo Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui už tai, kad atvedė mane į Savo Bažnyčią ir suteikė ramybę sunkiomis dienomis. Kaip aš noriu padėti visiems žmonėms susidoroti su sielvartu dėl mirusių artimųjų! Nuolat jausdama savo vyro buvimą šalia, ėmiau nerimauti: pagalvojau, kad turbūt kažką dariau ne taip. Vieną vakarą viešbutyje pradėjau kalbėtis su savo seserimis Bažnyčioje. Prisipažinau: „Tiksliai nežinau, ar aš nepaleidžiu vyro, ar jis nepaleidžia manęs, bet jis visą laiką yra su manimi.“ Viena nuostabi sesuo iš Volgogrado atsakė į mano klausimą: „Ką reiškia „nepaleidžia“? Juk jūs abu tarnaujate: jūs esate šioje uždangos pusėje, o jis – kitoje.“ Kaip man reikėjo išgirsti šiuos žodžius! Aš išvykau į Maskvą, o mano vyras liko tarnauti šventykloje.
Grįžus iš kelionės į šventyklą, daugelis mano gyvenimo ir dvasinių problemų, dėl kurių nuolat maldavau Dievą, stebuklingai ir labai greitai išsisprendė. Dar kartą perskaičiau savo mėgstamiausius du pranašo Agėjo knygos skyrius ir šiuos žodžius: „Jūs tikėjotės daug, o gavote mažai; parsigabenote į namus, o Aš sunaikinau. Kodėl? – sako kareivijų Viešpats. – Dėl to, kad mano namai guli griuvėsiuose, o jūs skubate statyti savo namus.“ (Agėjo 1:9).
Brangūs broliai ir seserys! Siekime šventyklos, kuri yra švenčiausia vieta žemėje. Ten gauname paguodą, patarimus ir liudijimus, kurių neįmanoma gauti niekur kitur. Rusijos šventieji karštai meldžiasi, kad jų šalyje netrukus iškiltų šventykla, kuri neabejotinai taps palaiminimu ne tik Bažnyčios nariams, bet ir visai šaliai.