Krašto vadovų žinia
Kas yra tikrasis atsivertimas?
Prieš dvidešimt penkerius metus rugsėjo mėnesį aš ir Dženė susituokėme Australijoje. Susipažinome prieš dvejus metus Čikagoje, komandiruotėje, ir, praėjus vos dviem dienoms po pažinties su ja, man šovė mintis: „Tu vesi šią merginą“. Šis įkvėpimo blyksnis paskatino mane iš Londono nuvykti į Australiją, kad pakviesčiau Dženę į pasimatymą, o paskui ir į Bažnyčią. Ji pasikrikštijo po 4 mėnesių ir persikėlė į Londoną, kad galėtume matytis dažniau. Mažiau nei po metų susižadėjome Italijoje, susituokėme Sidnėjuje, vėliau susituokėme Londono šventykloje ir tapome keturių nuostabių berniukų tėvais. Tai buvo meilės iš pirmo žvilgsnio romanas!
Mums švenčiant 25-ąsias vestuvių metines, su nuostaba žvelgiu į praeitį ir stebiuosi, kaip greitai įsimylėjau ir koks paprastas buvo mano supratimas apie meilę. Pastarieji 25 metai mane pamokė, kad meilė – tai kur kas daugiau nei tas pradinis įsimylėjimo jausmas, ir kad ji labiau siejasi su tarnavimu ir bendradarbiavimu, kai du draugai padeda vienas kitam tapti tuo, kuo būti juos sukūrė Dievas. Mūsų santuokoje buvo nemažai pakilimų ir nuosmukių, ašarų ir širdgėlos, taip pat džiaugsmo ir laimės – visa tai yra plano dalis. Ir nors mudviejų istorija prasidėjo nuo meilės iš pirmo žvilgsnio, tačiau ji išaugo į visiškai kitokią meilę. Meilė kaip jausmas neišvengiamai ateina ir praeina, tačiau meilė kaip veiksmažodis palaiko ir stiprina santuoką ir gali sukurti pačius gražiausius santykius.
Matau daug paralelių tarp mūsų dvasinio atsivertimo ir tapimo Jėzaus Kristaus mokiniais proceso. Visi esame palaiminti vidine Kristaus šviesa, ir kiekvienas iš mūsų turi unikalių potyrių su šviesos spinduliais, padedančiais mums stiprinti liudijimą apie Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Tačiau tokie dvasiniai potyriai nebūtinai lemia atsivertimą ar suteikia mums nepajudinamą tikėjimą. Visi patiriame akimirkų, kai nebejaučiame Dievo artumo arba kai išbandymai ar abejonės verčia mus susvyruoti; kaip pabrėžia vyriausiasis kunigas Alma tokiu įkvėptu klausimu: „Ir dabar štai, sakau jums, mano broliai: jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“
Kaip meilei santuokoje, taip ir mūsų tikėjimui Jėzumi Kristumi reikia nuolatinio puoselėjimo, laistymo ir kasdienės saulės šviesos, kaip aiškinama Almos 32 skyriuje. Daugeliui iš mūsų atsivertimas ateina „eilutė po eilutės, priesakas po priesako, čia truputis ir ten truputis“. Tapimas Jėzaus Kristaus mokiniu – tai visą gyvenimą trunkantis siekis, kuris gali mums atnešti džiaugsmą.
Džiaugsmą Jėzaus Kristaus Evangelijoje patiriame tobulėdami sandoros kelyje ir taip kurdami artimą, asmeninį ryšį su Tėvu Danguje. „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų […]“. Stengdamiesi artintis prie Jo mes jaučiame vis daugiau Jo meilės savo gyvenime ir mokomės Jį mylėti dar labiau. Mes imame įgyvendinti savo sukūrimo saiką, savo dieviškąjį potencialą ir patiriame širdies ramybę.
Taigi po 25 metų santuokos ir 50 bažnyčios lankymo metų imu suprasti, kad laimingo gyvenimo pagrindas yra santykiai – tiek su Dangiškuoju Tėvu, tiek su savo žmona. Ir kad yra paralelių tarp to, kaip tokie santykiai prasideda ir vystosi laikui bėgant. Esu labai dėkingas, kad Dangiškasis Tėvas ir mano žmona yra tokie atlaidūs, kantrūs ir palaiko mano varganas pastangas, ir kad jie abu rodo man tiek daug meilės. Kai savo laiką, talentus ir energiją sutelkiu į šiuos du sandorinius santykius, atrodo, kad visa kita stoja į savo vietas. O kai tobulinu vienus iš tų santykių, atrodo, kad gerėja ir kiti.
Kelias į atsivertimą, kaip ir santuoka, gali prasidėti nuo įkvėpimo blyksnio, tačiau jis sužydės sandoriniais santykiais su Dievu, per kuriuos būsime pripildyti Jo meilės.
Jėzaus Kristaus vardu, amen.