Maitinkite savo sielą dažnai melsdamiesi

Vyresnysis Ulisis Soaresas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Mums reikia dvasinio maisto, visur ir visada pasiekiamo palaiminimo, gaunamo bendraujant su Dangiškuoju Tėvu.

Visi pažįstame alkį. Alkis – tai organizmo būdas pasakyti mums, kad jam reikia maitinimo. O kai esame alkani, žinome, ką turime daryti – valgyti.

Mūsų dvasia taip pat turi būdų pranešti mums, kada reikia dvasinio maitinimo. Bet atrodo, kad dvasinį alkį mums lengviau ignoruoti nei fizinį.

Kaip yra daug įvairių maisto produktų, kuriuos galime valgyti, kai esame alkani, taip yra įvairių veiksmų, kuriais galime numalšinti dvasinį alkį. Pavyzdžiui, galime „sotin[tis] Kristaus žodžiais“ (2 Nefio 32:3) iš Raštų ir pranašų žodžių. Galime reguliariai lankytis bažnyčioje ir priimti sakramentą (žr. Doktrinos ir Sandorų 59:9). Galime tarnauti Dievui ir Jo vaikams (žr. Mozijo 2:17).

Tačiau yra ir kitas dvasinio peno šaltinis, prieinamas mums bet kuriuo metu, kiekvieną gyvenimo akimirką, neatsižvelgiant į aplinkybes. Su Dangiškuoju Tėvu visada galime bendrauti per maldą.

„Mano siela alko“

Pranašas Enosas miške medžiodamas žvėris galvojo apie „žodži[us], kuriuos dažnai girdėj[o] savo tėvą kalbant apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą“. Tie žodžiai „giliai įsismelkė į [jo] širdį“ (Enoso 1:3).

Būdamas tokios dvasinės būsenos, Enosas jautė didelį poreikį. Jis sakė: „Mano siela alko“ (Enoso 1:4; kursyvas pridėtas).

Ką darė Enosas, pajutęs tą dvasinį alkį, dvasinio maisto poreikį? „Aš atsiklaupiau priešais savo Sutvėrėją, – sakė jis, – ir šaukiausi jo, karštai melsdamas ir prašydamas dėl savo sielos“ (Enoso 1:4).

Enoso dvasinis alkis buvo toks didelis, kad jis meldėsi „ištisą dieną […] ir kai atėjo naktis, [jis] vis dar kėl[ė] aukštyn savo balsą, tad jis pasiekė dangus“ (Enoso 1:4). Galiausiai Dievas atsakė į jo maldą ir atleido nuodėmes. Enosas pajuto, kad jo kaltė buvo nušluota. Tačiau dvasinis maistas tuo nesibaigė.

Jis sužinojo apie tikėjimo Jėzumi Kristumi galią ir išliejo visą savo sielą savo žmonių ir net savo priešų labui. Jis sudarė sandoras su Viešpačiu ir užsitikrino Jo pažadus. Ir po galingos maldos Enosas ėjo tarp savo žmonių, pranašaudamas ir liudydamas apie tai, ką girdėjo ir matė. (Žr. Enoso 1:5–19.)

Ne į kiekvieną maldą bus atsakyta taip dramatiškai, bet melsdamiesi galime gauti reikšmingų gyvenimą keičiančių patyrimų ir mes. Iš Enoso maldos galime gauti keletą svarbių pamokų. Pavyzdžiui:

Pastangos visapusiškai gyventi pagal Evangeliją gali mums padėti pajausti dvasinį alkį.
Mūsų dvasinis alkis gali ir turėtų priversti mus klauptis ir prašyti Dangiškojo Tėvo pagalbos.
Malda Dangiškajam Tėvui gali padėti patenkinti jaučiamą dvasinį alkį ir ne tik jį.
Melstis galime bet kur ir bet kada.
Malda gali padėti mums atgailauti.
Malda gali sustiprinti mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Galime gauti asmeninį liudijimą, kad Dangiškasis Tėvas mus girdi ir žino apie mus.
Liudijimas ir stiprybė, kuriuos gauname melsdamiesi, gali padėti mums tarnauti kitiems ir juos stiprinti.

Mano patirtis ir maldos galia

Per asmeninius patyrimus gavau kai kurias tas pačias pamokas, kaip ir Enosas. Mano tėvai prisijungė prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios, kai buvau mažas berniukas, ir buvau pakrikštytas, kai man buvo aštuoneri. Širdyje visada jaučiau gerus, šiltus jausmus savo Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui, Jo sugrąžintajai Evangelijai ir Jo Bažnyčiai. Bet tik tada, kai man buvo beveik 16 metų, pradėjau melstis apie šių dalykų tikrumą.

Įkvėptas vyskupas paprašė manęs pravesti sekmadieninės mokyklos pamoką jaunimui. Turėjau vesti pamoką apie tai, kaip per maldą galime įgyti liudijimą apie Evangeliją. Ši vyskupo užduotis paskatino mane giliau susimąstyti apie savo liudijimą. Skirdavau laiko Mormono Knygai studijuoti ir visada jaučiau, kad Bažnyčia yra tikra. Visada tikėjau Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, bet niekada rimtai nesigilinau į Moronio pažadą, esantį Moronio 10:4–5. Niekada nesimeldžiau apie Evangelijos teisingumą.

Pamenu, širdyje jaučiau, kad jei ketinu mokyti šiuos jaunuolius, kaip per maldą įgyti liudijimą, pats turėčiau melsti liudijimo. Mano siela alko – galbūt kitaip nei Enoso, bet vis vien jaučiau dvasinį poreikį.

Ruošdamas pamoką atsiklaupiau ir išsakiau savo širdies troškimą Dangiškajam Tėvui, kad patvirtintų tiesą, kurią jaučiau viduje. Nesitikėjau jokio didelio poveikio. Bet, kai paklausiau Viešpaties, ar Evangelija yra tikra, mano širdį aplankė labai mielas jausmas – toks tylus, ramus balsas, patvirtinantis man, kad tai tiesa ir kad turėčiau toliau daryti tai, ką dariau.

Jausmas buvo toks stiprus, kad niekada negalėčiau nepaisyti to atsakymo ir pasakyti, kad nežinau. Visą tą dieną jaučiausi labai laimingas. Mano protas buvo danguje ir mąstė apie tą nuostabų jausmą mano širdyje.

Kitą sekmadienį stovėjau prieš tris ar keturis klasės draugus, kurie buvo jaunesni už mane. Liudijau jiems, kad Dangiškasis Tėvas atsakys į jų maldą, jei jie tikės.

Vyresnysis Soaresas — Malda, į kurią vyresnysis Soaresas gavo atsakymą būdamas jaunuolis, leido jam liudyti – kaip misionieriui (aukščiau), tėvui, vyrui ir apaštalui, – kad Dangiškasis Tėvas atsako į su tikėjimu išsakytas maldas.

Nuo tada šis liudijimas liko su manimi. Tai padėjo man priimti sprendimus, ypač susidūrus su iššūkiais. Tos dienos malda, kartu su kitais liudijimais, kuriuos gavau per daugelį metų, leido man tvirtai liudyti žmonėms, kad iš Dangiškojo Tėvo jie gali gauti atsakymus, jei melsis su tikėjimu. Tai buvo tiesa, kai liudijau kaip misionierius, kaip Bažnyčios vadovas, kaip tėvas ir vyras ir net šiandien kaip apaštalas.

Kada ir dėl ko melstis

Žinoma, meldžiamės ne tik tada, kai jaučiame ypač didelį dvasinį poreikį. Taigi, kada turėtume melstis? Ir dėl ko turėtume melstis? Trumpas atsakymas: bet kada ir dėl bet ko.

Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas. Žinojimas apie tai keičia mūsų maldų pobūdį. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Turėdami pažinimą apie Dievą, pradedame suprasti, kaip artintis prie Jo ir kaip klausti, kad gautume atsakymą. […] Kai esame pasiruošę ateiti pas Jį, Jis pasiruošęs ateiti pas mus.“¹

Dangiškasis Tėvas visada pasiruošęs mus išklausyti ir nori, kad reguliariai ir dažnai melstumės Jam. Mes turėtume „tar[tis] su Viešpačiu visuose savo darbuose“ (Almos 37:37) bei melstis ryte, vidurdienį ir vakare. Turėtume melstis namuose, darbe, mokykloje – visur, kur bebūtume, ir dėl bet kokių savo darbų (žr. Almos 34:17–26).

Turėtume melstis savo šeimose (žr. 3 Nefio 18:21). Turėtume melstis „balsu ir širdimi, viešumoje ir vienumoje“ (Doktrinos ir Sandorų 81:3). Ir „kada [mes] nesišaukia[me] Viešpaties, tebūna [mūsų] širdys kupinos, nuolat linkusios melstis jam dėl savo gerovės ir dėl gerovės tų, kurie yra aplink [mus]“ (Almos 34:27). Ir mes visada turime melstis Tėvui Jėzaus Kristaus vardu (žr. 3 Nefio 18:19–20).

Džozefo Smito iliustracija, aut. Valteris Reinas. Kopijuoti negalima

Kreipimasis į mūsų Dangiškąjį Tėvą

Mūsų Dangiškasis Tėvas nori mus laiminti. Ir Jis tai darys – jei paprašysime. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Atminkite, kad neprašydami jūs nieko negalite gauti; todėl prašykite tikėdami, ir jūs gausite tuos palaiminimus, kuriuos Dievas mato reikalinga jums suteikti.“²

Mūsų reguliarios ir dažnos maldos yra esminė mūsų alkanų sielų subalansuotos dvasinės mitybos dalis. Bendravimas su Dangiškuoju Tėvu per maldą yra prieinamas ir laukiamas visur ir visada.

Viena iš mano mėgstamiausių Raštų eilučių moko, kaip turėtume kreiptis į Dangiškąjį Tėvą, kai klaupiamės melstis: „Būk nuolankus; ir Viešpats, tavo Dievas, ves tave už rankos ir atsakys tau į tavo maldas“ (Doktrinos ir Sandorų 112:10). Kai būsime nuolankūs ir paklusnūs, Dangiškasis Tėvas bus su mumis. Jis ves mus už rankos. Jis įkvėps, kur eiti ir ką daryti. Jis atsakys į mūsų maldas pagal savo valią, būdą, laiką ir absoliutų žinojimą, kas mums geriausia.

Turėtume tai atminti ir branginti progas artėti prie Dievo sosto ir Jo ranka gauti palaiminimus.

© 2024 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Išspausdinta JAV. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/19. Vertimas patvirtintas 6/19. Monthly Liahona Message, April 2024 vertimas. Language. 19283 156