Vienybės Jėzuje Kristuje modelis

Prezidentas Raselas M. Nelsonas

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentas

Kai susivienijame Jėzuje Kristuje, kaip 4 Nefio knygoje aprašyti žmonės, mūsų troškimas būti viena nustelbia mūsų skirtumus ir veda į laimę.

Gyvename laikais, kai po visą pasaulį plinta didėjanti nesantaikos ir ginčų banga. Šios skaldančios jėgos, skleidžiamos per technologijas ir kurstomos šaltų žmonių, grasina pripildyti mūsų širdis paniekos, o mūsų bendravimą sugadinti nesutarimais. Bendruomeniniai ryšiai irsta. Karai siaučia.

Tokiomis aplinkybėmis tikrieji Jėzaus Kristaus pasekėjai trokšta taikos ir aktyviai siekia kurti kitokią visuomenę: tokią, kuri grindžiama Jėzaus Kristaus mokymais. Šiuo tikslu Viešpats mus įpareigojo sakydamas: „Būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano“ (Doktrinos ir Sandorų 38:27). Iš tiesų vienybė yra tikrosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios skiriamasis bruožas.

Kaip kovojame su susiskaldymo ir nesutarimo jėgomis? Kaip mums pasiekti vienybę?

Laimei, Mormono Knygos 4 Nefio knygoje mums yra duotas pavyzdys. Šiame skyriuje trumpai aprašoma, kaip gyveno žmonės po to, kai juos aplankė, mokė ir tarp jų savo Bažnyčią įsteigė Gelbėtojas. Šis pasakojimas parodo, kaip jie pasiekė palaimingą bei taikią vienybę, ir pateikia mums modelį, kuriuo galime sekti, kad patys pasiektume tokią pačią vienybę.

Atsivertimas

4 Nefio 1:1 skaitome: „Jėzaus mokiniai visose aplinkinėse žemėse suformavo Kristaus bažnyčią. Ir [žmonės] atėjo pas juos ir tikrai atgailavo dėl savo nuodėmių.“

Vienijamės artėdami prie Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Kai kiekvienas žmogus mokosi apie Jėzų Kristų, Jo evangeliją ir Jo Bažnyčią, Šventoji Dvasia liudija tiesą kiekvieno žmogaus širdžiai. Tada atgailaudamas kiekvienas iš mūsų gali priimti Gelbėtojo kvietimą tikėti Jį ir sekti Juo.

Taip prasideda žmogaus atsivertimo kelionė nuo savanaudiškų ir nuodėmingų troškimų pas Gelbėtoją. Jis yra mūsų tikėjimo pamatas. Kai kiekvienas iš mūsų dėl kiekvienos minties žvelgiame į Jį (žr. Doktrinos ir Sandorų 6:36), mūsų gyvenime Jis tampa vienijančia jėga.

Sandoros

Toliau 4 Nefio knygoje rašoma, kad tie, kurie atėjo į Bažnyčią ir atgailavo dėl savo nuodėmių, „buvo pakrikštyti Jėzaus vardu; ir taip pat jie gavo Šventąją Dvasią“ (4 Nefio 1:1). Jie sudarė sandorą – ypatingą, įpareigojantį ryšį – su Dievu.

Kai sudarome sandoras ir jų laikomės, asmeniškai priimame Viešpaties vardą. Be to, priimame Jo vardą kaip liaudis. Visi, kurie sudaro sandoras ir stengiasi jų laikytis, tampa Viešpaties žmonėmis, Jo ypatinga nuosavybe (žr. Išėjimo 19:5). Taip keliaujame sandoros keliu tiek pavieniui, tiek kolektyviai. Mūsų sandorinis ryšys su Dievu suteikia mums bendrą tikslą ir bendrą tapatybę. Kai susisaistome su Viešpačiu, Jis padeda mūsų „širdims [būti] sujungtoms vienybe ir meile vienas kitam“ (Mozijo 18:21).

Nešališkumas, lygybė ir pagalba vargšams

Toliau 4 Nefio knygoje rašoma: „Tarp jų nebuvo jokių nesutarimų ar ginčų, ir kiekvienas teisingai elgėsi su kitu.

Ir tarp savęs jie viską laikė bendra; todėl nebuvo turtingų ar vargšų, vergų ar laisvųjų, bet jie visi tapo laisvi ir dangiškosios dovanos dalininkai“ (4 Nefio 1:2–3).

Viešpats nori, kad savo žemiškuose reikaluose būtume sąžiningi ir teisingi vienas kitam, neapgaudinėtume ir neišnaudotume vienas kito (žr. 1 Tesalonikiečiams 4:6). Kai artėsime prie Viešpaties, mes negalvosime, „kaip užgauti vienam kitą, bet kaip gyventi taikiai ir atiduoti kiekvienam pagal tai, kas jam priklauso“ (Mozijo 4:13).

Viešpats taip pat mums įsakė rūpintis vargšais ir stokojančiais. Turėtume „suteikt[i] savo turto vargš[ams]“, kad padėtume jiems pagal savo galimybes ir jų neteisdami (žr. Mozijo 4:21–27).

Kiekvienas iš mūsų turėtume vertinti „savo brolį kaip save patį“ (Doktrinos ir Sandorų 38:24). Jei norime būti Viešpaties žmonėmis ir būti vieningi, turime ne tik elgtis vieni su kitais kaip su lygiais, bet taip pat turime iš tikrųjų matyti vienas kitą kaip lygius ir širdyje jausti, kad esame lygūs: lygūs prieš Dievą, vienodos vertės ir potencialo.

Paklusnumas

Kitõs pamokos iš 4 Nefio knygos mokoma tokiais paprastais žodžiais: „Jie laikėsi įsakymų, kuriuos gavo iš savo Viešpaties ir savo Dievo“ (4 Nefio 1:12).

Viešpats mokė šiuos žmones savo doktrinos, duodamas jiems įsakymus ir pašaukdamas tarnus jiems patarnauti. Vienas iš tikslų, kodėl Jis tai padarė, buvo užtikrinti, kad tarp jų nebūtų nesutarimų (žr. 3 Nefio 11:28–29; 18:34).

Mūsų paklusnumas Viešpaties ir Jo tarnų mokymams yra būtinas, kad taptume vieningi. Tai apima mūsų įsipareigojimą paklusti įsakymui atgailauti, kai suklystame, padėti vienas kitam kasdien stengiantis elgtis geriau ir būti geresniems.

Rinktis drauge

Toliau sužinome, kad 4 Nefio knygoje aprašomi žmonės nesiliovė „pasninkauti ir melstis, ir dažnai rinktis drauge, kad melstųsi ir klausytųsi Viešpaties žodžio“ (4 Nefio 1:12).

Turime rinktis drauge. Mūsų kassavaitiniai garbinimo susirinkimai yra svarbi galimybė pasisemti stiprybės tiek pavieniui, tiek kolektyviai. Mes kartu priimame sakramentą, mokomės, meldžiamės, dainuojame ir palaikome vienas kitą. Kiti susirinkimai taip pat padeda puoselėti bendrumo, draugystės ir bendro tikslo jausmą.

Meilė

4 Nefio metraštis mums pateikia galbūt svarbiausią raktą į visa tai, be ko nepasiekiama tikra vienybė: „Dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų toje žemėje“ (4 Nefio 1:15).

Asmeninė ramybė pasiekiama, kai nuolankiai paklusdami tikrai mylime Dievą. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Mylėti Dievą labiau už visa kita yra sąlyga patirti tikrą ramybę, paguodą, užtikrintumą ir džiaugsmą. Mums ugdant meilę Dievui ir Jėzui Kristui, meilė šeimai ir artimui natūraliai stiprės.

Didžiausias džiaugsmas, kurį kada nors patirsime, yra tas, kuris mus pripildys meilės Dievui ir visiems Jo vaikams.

Tikroji meilė, tyra Kristaus meilė, yra nesutarimo priešnuodis. Ji yra pagrindinė tikrojo Jėzaus Kristaus pasekėjo savybė. Kai nusižeminame prieš Dievą ir meldžiamės iš visų širdies jėgų, Jis suteikia mums tikrosios meilės (žr. Moronio 7:48).

Kai visi sieksime, kad mūsų širdyse gyvuotų Dievo meilė, vienybės stebuklas mums atrodys visiškai natūralus.

Dieviškoji tapatybė

Galiausiai 4 Nefio knygoje aprašyti žmonės parodė mūsų dėmesio vertą vienybės ženklą: „Nebuvo jokių plėšikų, nei žmogžudžių, nei lamanitų, nei jokių kitų -itų, bet jie buvo viena – Kristaus vaikai ir Dievo karalystės paveldėtojai“ (4 Nefio 1:17).

Etiketės, skyrusios žmones šimtus metų, nubluko prieš tvaresnę ir tauresnę tapatybę. Save ir visus kitus jie vertino pagal savo santykius su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi.

Įvairovė ir skirtumai gali būti mums geri ir reikšmingi. Bet svarbiausios mūsų ypatybės yra tos, kurios susijusios su mūsų dieviškąja kilme ir paskirtimi.

Pirmiausia ir svarbiausia, kiekvienas esame Dievo vaikas. Antra, kaip Bažnyčios nariai, esame sandoros vaikai. Ir trečia, kiekvienas esame Jėzaus Kristaus mokinys. Raginu visus mus neleisti jokiam tapatybę nusakančiam požymiui „išstumti, pakeisti ar tapti svarbesni[am] už šiuos tris“.

Būkite viena

Dievas kviečia visus ateiti pas Jį. Vietos užteks visiems. Mes galime skirtis savo kultūra, politika, etnine kilme, polinkiais ir daugeliu kitų būdų. Bet, kai susivienijame Jėzuje Kristuje, tokių skirtumų svarba išblėsta ir juos pakeičia mūsų svarbiausias troškimas būti viena, kad galėtume būti Jo.

Dėkitės į širdį 4 Nefio knygoje pateiktas pamokas. Kai kiekvienas iš mūsų stengsimės įtraukti šias esmines vienybės dalis į savo gyvenimą, apie mus, kaip ir apie juos, galima bus pasakyti: „Tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka“ (4 Nefio 1:16).

© 2024 Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Išspausdinta ES. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/19. Vertimas patvirtintas 6/19. Monthly Liahona Message, October 2024 vertimas. Lithuanian. 19359 156