Pagrindinės doktrinos

Seminarijos ir religijos institutai

1. Dievybė

Dievybę sudaro trys atskiros asmenybės: Dievas Amžinasis Tėvas, Jo Sūnus Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia (žr. Apd 7:55–56). Tėvas ir Sūnus turi apčiuopiamus kūnus iš mėsos ir kaulų, o Šventoji Dvasia yra dvasinė asmenybė (žr. DS 130:22–23). Jie yra viena pagal tikslą ir doktriną. Jie yra visiškai vieningi įgyvendindami Dangiškojo Tėvo dievišką išgelbėjimo planą.

Dievas Tėvas

Dievas Tėvas yra Aukščiausias visatos valdovas. Jis yra mūsų Dvasių Tėvas. Jis yra tobulas, turi visą galią ir viską žino. Taip pat Jis yra tobulai gailestingas, malonus ir mylintis Dievas.

Jėzus Kristus

Jėzus Kristus yra Tėvo Pirmagimis dvasioje ir Tėvo Viengimis kūne. Jis yra Senojo Testamento Jehova ir Naujojo Testamento Mesijas.

Jis gyveno nenusidėdamas ir atliko tobulą Apmokėjimą už visos žmonijos nuodėmes. Jo gyvenimas – tai tobulas pavyzdys, kaip turėtų gyventi visa žmonija (žr. 3 Nefio 27:27). Jis buvo pirmasis prisikėlęs šioje žemėje asmuo. Jėzus Kristus vėl ateis galioje ir šlovėje ir viešpataus žemėje per Tūkstantmetį.

Visos maldos, palaiminimai ir kunigystės apeigos turi būti atliekami Jo vardu.

Šventoji Dvasia

Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys. Ji yra dvasinė asmenybė, neturinti kūno iš mėsos ir kaulų. Ji dažnai vadinama Dvasia, Šventąja Dvasia, Dievo Dvasia, Viešpaties Dvasia arba Guodėju.

Šventoji Dvasia liudija apie Tėvą ir Sūnų, apreiškia tiesą apie viską ir pašventina tuos, kurie atgailauja ir yra pakrikštijami (žr. Moronio 10:5).

2. Išgelbėjimo planas

Ikimirtingojoje būtyje Dangiškasis Tėvas pateikė planą, įgalinantį mus tapti panašius į Jį bei įgyti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą (žr. DS 14:7; Mozės 1:39). Raštuose šis planas vadinamas išgelbėjimo planu, didžiuoju laimės planu, išpirkimo planu ir gailestingumo planu.

Išgelbėjimo planas apima sukūrimą, nuopuolį, Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir visus Evangelijos įstatymus, apeigas bei doktrinas. Moralinė laisvė – gebėjimas pasirinkti ir veikti savo nuožiūra – taip pat yra būtina Dangiškojo Tėvo plane. Šio plano dėka per Apmokėjimą galime būti ištobulinti, gauti džiaugsmo pilnatvę ir amžinai gyventi Dievo akivaizdoje. Mūsų šeimos ryšiai gali tęstis visą amžinybę.

Ikimirtingasis gyvenimas

Prieš gimdami žemėje, gyvenome mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje kaip Jo dvasiniai vaikai. Šioje ikimirtingojoje būtyje mes kartu su kitais Dangiškojo Tėvo dvasiniais vaikais dalyvavome taryboje. Toje taryboje Dangiškasis Tėvas pateikė savo planą, o Jėzus Kristus sudarė sandorą būti Gelbėtoju.

Palaiminti valios laisvės dovana, mes priėmėme svarbius sprendimus, tokius, kaip sprendimas sekti Dangiškojo Tėvo planu (žr. 2 Nefio 2:27). Mes ruošėmės ateiti į žemę, kur galėtume toliau tobulėti.

Tiems, kurie sekė Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi, buvo leista ateiti į žemę patirti mirtingumą ir tobulėti, siekiant amžinojo gyvenimo. Liuciferis, kitas dvasinis Dievo sūnus, sukilo prieš šį planą. Jis tapo Šėtonu ir kartu su savo pasekėjais buvo išmestas iš dangaus bei prarado privilegiją gauti fizinį kūną ir patirti mirtingumą.

Mirtingasis gyvenimas

Mirtingoji mūsų būties dalis yra mokymosi metas, kai galime pasiruošti amžinajam gyvenimui ir išmėginti save, kad pamatytume, ar naudosime savo valios laisvę darydami visa, ką Viešpats mums įsakė. Mūsų dvasia, sujungta su mūsų fiziniu kūnu, suteikia mums galimybių augti ir tobulėti taip, kaip tai nebuvo įmanoma ikimirtingajame gyvenime.

Gyvenimas po mirties

Kai mirsime, mūsų dvasios pateks į dvasių pasaulį ir lauks prisikėlimo. Teisiųjų dvasios pateks į laimės būseną, vadinamą rojumi. Daugelis teisiųjų toliau skelbs Evangeliją tiems, kurie yra dvasių kalėjime.

Dvasių kalėjimas yra laikina vieta pomirtiniame pasaulyje tiems, kurie mirė nežinodami tiesos arba kurie mirtingojo gyvenimo metu buvo nepaklusnūs. Ten dvasios bus mokomos Evangelijos ir turės galimybę atgailauti ir priimti išgelbėjimo apeigas, kurios už juos atliekamos šventyklose. Priėmusieji Evangeliją galės gyventi rojuje iki prisikėlimo.

Prikėlimas – tai mūsų dvasinio kūno sujungimas su mūsų fiziniu kūnu iš mėsos ir kaulų (žr. Luko 24:36–39). Po prikėlimo dvasia ir kūnas nebebus atskirti, ir mes būsime nemirtingi. Kiekvienas žemėje gimęs žmogus bus prikeltas, kadangi Jėzus Kristus nugalėjo mirtį (žr. Jobo 19:25–26; 1 Korintiečiams 15:20). Teisieji bus prikelti prieš nelabųjų prikėlimą ir išeis pirmojo prikėlimo metu.

Po prikėlimo įvyks paskutinis teismas. Jėzus Kristus teis kiekvieną žmogų, kad nuspręstų, kokią amžiną šlovę jam suteikti. Tas teismas bus grindžiamas kiekvieno žmogaus paklusnumu Dievo įsakymams (žr. Apreiškimo 20:12–13).

Yra trys šlovės karalystės (žr. 1 Korintiečiams 15:40–42). Aukščiausioji iš tų trijų karalysčių yra celestialinė karalystė. Tie, kurie buvo šaunūs Jėzaus liudytojai ir pakluso Evangelijos principams, gyvens Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdoje.

Antroji iš tų trijų šlovės karalysčių yra terestrialinė karalystė. Į ją pateks garbingi žemės vyrai ir moterys, kurie nebuvo šaunūs Jėzaus liudytojai.

Telestialinė karalystė yra žemiausia iš trijų šlovės karalysčių. Esantys šioje karalystėje mirtingame gyvenime pasirinko nelabumą, o ne teisumą. Šie žmonės gaus savo šlovę po to, kai bus išpirkti iš dvasių kalėjimo.

3. Sukūrimas ir nuopuolis

Sukūrimas

Dangiškasis Tėvas yra Aukščiausiasis Kūrėjas. Jėzus Kristus, vadovaujamas Tėvo, sukūrė dangus ir žemę. Žemė nebuvo sukurta iš nieko; ji buvo suorganizuota iš egzistuojančios materijos. Jėzus Kristus sukūrė begales pasaulių.

Žemės sukūrimas buvo esminis Dievo plane. Jis suteikė vietą, kur mes galėjome gauti fizinį kūną, būti išmėginti ir išbandyti bei išsiugdyti dieviškąsias savybes.

Žemės išteklius turime naudoti išmintingai, su sveiku protu ir dėkingumu.

Adomas buvo pirmasis žemėje sukurtas žmogus. Dievas sukūrė Adomą ir Ievą pagal savo atvaizdą (žr. Pradžios 1:26–27). Visi žmonės – vyrai ir moterys – yra sukurti pagal Dievo atvaizdą.

Nuopuolis

Adomo ir Ievos prasižengimas ir iš to kilę pasikeitimai, įskaitant dvasinę ir fizinę mirtį, vadinami nuopuoliu.

Edeno sode Dievas įsakė Adomui ir Ievai nevalgyti gero ir pikto pažinimo medžio vaisiaus. Nepaklusimo pasekmė būtų dvasinė ir fizinė mirtis. Dvasinė mirtis yra atskyrimas nuo Dievo. Fizinė mirtis yra dvasios atskyrimas nuo mirtingo kūno.

Kadangi Adomas ir Ieva prasižengė ir valgė gero ir pikto pažinimo medžio vaisiaus, jie buvo išmesti iš Viešpaties akivaizdos – patyrė dvasinę mirtį. Taip pat jie tapo mirtingi – pajungti fizinei mirčiai.

Kaip Adomo ir Ievos palikuonys, mes paveldime puolusią būseną žemiškajame gyvenime, kuriame esame bandomi gyvenimo sunkumų ir priešininko pagundų (žr. Mozijo 3:19).

Nuopuolis yra sudėtinė Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo plano dalis. Jis veda dviem kryptimis – žemyn ir tuo pačiu pirmyn. Be fizinės ir dvasinės mirties, jis mums suteikia galimybę gimti žemėje, mokytis ir tobulėti.

Dėl nuopuolio Adomas, Ieva bei jų palikuonys galėjo patirti džiaugsmą ir sielvartą, pažinti gera ir pikta bei susilaukti vaikų (žr. 2 Nefio 2:22).

4. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas

Apmokėti reiškia atkentėti bausmę už nuodėmę, taip pašalinant nuodėmės poveikį atgailaujančiajam nusidėjėliui ir leidžiant jam susitaikyti su Dievu. Jėzus Kristus vienintelis galėjo atlikti tobulą Apmokėjimą už žmoniją. Jo Apmokėjimas apėmė Jo kančią Getsemanės sode už žmonijos nuodėmes, Jo kraujo praliejimą, Jo kančią ir mirtį ant kryžiaus bei Jo prisikėlimą iš kapo (žr. Izaijo 53:3–5; DS 19:16–19). Gelbėtojas galėjo atlikti Apmokėjimą, nes išliko be nuodėmės ir turėjo galią mirčiai. Iš savo mirtingosios motinos Jis paveldėjo gebėjimą numirti. Iš savo nemirtingojo Tėvo Jis paveldėjo galią vėl atgauti gyvybę.

Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą visi bus prikelti ir nugalės fizinę mirtį. Per Apmokėjimą tie, kurie atgailauja, paklūsta įsakymams, priima gelbėjančias apeigas ir laikosi savo sandorų, nugalės dvasinę mirtį ir gaus amžinojo gyvenimo dovaną.

Dalį Jėzaus Apmokėjimo sudarė tai, kad Jis paėmė ant savęs visų žmonių skausmus, ligas ir silpnybes (žr. Almos 7:11–12). Jis supranta mūsų kančias, nes pats jas patyrė.

5. Evangelijos laikotarpis, atsimetimas ir sugrąžinimas

Evangelijos laikotarpis

Evangelijos laikotarpis – tai laikotarpis, kuomet Viešpats apreiškia savo Evangelijos doktrinas, apeigas ir kunigystę. Tai laikotarpis, kuriame Viešpats žemėje turi bent vieną įgaliotą tarną, kuris turi šventą kunigystę ir dievišką pavedimą perduoti žemės gyventojams Evangeliją. Laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis yra paskutinysis Evangelijos laikotarpis. Jis prasidėjo Evangelijos apreiškimu Džozefui Smitui.

Ankstesnieji Evangelijos laikotarpiai buvo siejami su Adomu, Henochu, Nojumi, Abraomu, Moze ir Jėzumi Kristumi. Be jų buvo dar kitų Evangelijos laikotarpių, įskaitant tuos, kurių metu gyveno nefitai ir jareditai.

Išgelbėjimo planas ir Jėzaus Kristaus Evangelija buvo apreikšti ir mokomi kiekviename Evangelijos laikotarpyje.

Atsimetimas

Atsimetimu vadinama tokia žmonių būsena, kai jie nusigręžia nuo Evangelijos principų ir neturi kunigystės raktų.

Pasaulio istorijoje yra buvę visuotinio atsimetimo laikotarpių. Vienas iš pavyzdžių yra Didysis atsimetimas, įvykęs po to, kai Gelbėtojas įkūrė savo Bažnyčią (žr. 2 Tesalonikiečiams 2:1–3). Po Gelbėtojo apaštalų mirties žmonės iškraipė Evangelijos principus ir neturėdami įgaliojamo pakeitė Bažnyčios organizaciją bei kunigystės apeigas. Dėl šio plačiai paplitusio nelabumo Viešpats iš žemės atsiėmė kunigystės įgaliojimą ir raktus.

Per Didįjį atsimetimą žmonės neturėjo per gyvuosius pranašus perduodamo dieviško vadovavimo. Buvo įkurta daug bažnyčių, tačiau jos neturėjo įgaliojimo suteikti Šventosios Dvasios dovaną ar atlikti kitas kunigystės apeigas. Dalis šventųjų Raštų buvo iškraipyta ar prarasta, ir žmonės daugiau neturėjo tikrojo pažinimo apie Dievą.

Šis atsimetimas tęsėsi tol, kol Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimasis Sūnus pasirodė Džozefui Smitui ir ėmėsi sugrąžinti Evangelijos pilnatvę.

Sugrąžinimas

Sugrąžinimas – tai Dievo Evangelijos tiesų ir apeigų atkūrimas tarp žmonių žemėje (žr. Izaijo 29:13–14; Apreiškimo 14:6).

Ruošiantis sugrąžinimui, Viešpats laikotarpiu, kuris vadinamas Reformacija, iškėlė kilnius žmones. Jie bandė sugrąžinti religinę doktriną, veiklą ir organizaciją prie to, kaip jas nustatė Gelbėtojas. Tačiau jie neturėjo nei kunigystės, nei Evangelijos pilnatvės.

Sugrąžinimas prasidėjo 1820 metais, kai, atsakydami į Džozefo Smito maldą, jam pasirodė Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus (žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:15–20). Tarp pagrindinių sugrąžinimo įvykių buvo Mormono Knygos vertimas, Aarono bei Melchizedeko kunigystės sugrąžinimas ir Bažnyčios įkūrimas 1830 m. balandžio 6 d.

1829 m. gegužės 15 d. Jonas Krikštytojas Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui sugrąžino Aarono kunigystę. Melchizedeko kunigystė ir karalystės raktai buvo sugrąžinti 1829 m., kai apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas juos suteikė Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui.

Evangelijos pilnatvė yra sugrąžinta, o Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra vienintelė tikra ir gyva Bažnyčia ant visos žemės veido (žr. DS 1:30). Ši Bažnyčia galiausiai pripildys visą žemę ir išliks per amžius (žr. Danieliaus 2:44–45).

6. Pranašai

Pranašas – tai asmuo, kuris Dievo buvo pašauktas kalbėti Jo vardu (žr. Amoso 3:7). Pranašai liudija apie Jėzų Kristų ir moko Jo Evangelijos. Jie atskleidžia Dievo valią ir tikrąjį Jo charakterį. Jie demaskuoja nuodėmę ir įspėja apie jos pasekmes. Kartais jie išpranašauja ateitį.

Mes palaikome Bažnyčios prezidentą kaip pranašą, regėtoją ir apreiškėją ir vienintelį asmenį žemėje, gaunantį apreiškimą vadovauti visai Bažnyčiai. Mes taip pat palaikome patarėjus Pirmojoje prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus (žr. DS 1:38).

7. Kunigystė

Kunigystė – tai Dievo amžinoji galia ir įgaliojimas. Per kunigystę Dievas sukūrė ir valdo dangus bei žemę. Per šią galią Jis išperka ir išaukština Savo vaikus, įgyvendina „žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39).

Dievas suteikia kunigystės įgaliojimą vertiems Bažnyčios vyrams, kad jie galėtų veikti Jo vardu Jo vaikų išgelbėjimui. Turintieji kunigystę gali būti įgalioti skelbti Evangeliją, atlikti išgelbėjimo apeigas ir vadovauti Dievo karalystei žemėje. Šis įgaliojimas gaunamas iš vadovų, turinčių kunigystės raktus.

Aarono kunigystė

Aarono kunigystė dažnai vadinama paruošiamąja kunigyste. Aarono kunigystės pareigybės yra: diakonas, mokytojas, kunigas ir vyskupas. Bažnyčioje mūsų dienomis verti vyriškos lyties nariai gali gauti Aarono kunigystę nuo 12 metų amžiaus.

Aarono kunigystė „[turi] angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto… raktus“ (DS 13:1).

Melchizedeko kunigystė

Melchizedeko kunigystė yra aukštesnioji, arba vyresnioji, kunigystė ir tvarko dvasinius dalykus. Ši vyresnioji kunigystė buvo suteikta Adomui ir buvo žemėje, kuomet Viešpats apreiškė savo Evangeliją.

Iš pradžių ji buvo vadinama „šventąja kunigyste pagal Dievo sūnaus tvarką“ (DS 107:3). Vėliau ji buvo vadinama Melchizedeko kunigyste, – pagal vardą didžio aukštojo kunigo, kuris gyveno pranašo Abraomo laikais (žr. Pradžios 14:18; DS 107:2).

Melchizedeko kunigystės pareigybės yra šios: vyresniojo, aukštojo kunigo, patriarcho, Septyniasdešimties nario ir apaštalo. Bažnyčios prezidentas yra Melchizedeko kunigijos prezidentas.

8. Pirmieji principai ir apeigos

„Mes tikime, kad pirmieji evangelijos principai ir apeigos yra: pirma, tikėjimas Viešpatį Jėzų Kristų; antra, atgaila; trečia, krikštas panardinant nuodėmėms atleisti; ketvirta, rankų uždėjimas Šventosios Dvasios dovanai suteikti“ (Tikėjimo Teiginiai 1:4).

Tikėjimas

Tikėjimas – tai [vilimasis] „to, kas nematoma, kas yra tikra“ (Almos 32:21). Tikėjimas yra dvasinė dovana, kuri gaunama klausantis Dievo žodžio. Tikėjimas gali augti mums meldžiantis, studijuojant Raštus ir paklūstant Dievo įsakymams.

Tikėjimas – tai daugiau nei pasyvus įsitikinimas. Jį parodo mūsų gyvenimo būdas.

Kad nuvestų žmogų į išgelbėjimą, tikėjimas turi būti sutelktas į Jėzų Kristų. Tikėti Jėzų Kristų reiškia visiškai pasikliauti Juo ir pasitikėti beribiu Jo Apmokėjimu, galia ir meile. Tai apima tikėjimą Jo mokymais ir tikėjimą, kad, nors mes visko nesuvokiame, Jis suvokia.

Pastarųjų dienų šventieji taip pat tiki Dievą Tėvą, Šventąją Dvasią, kunigystės galią ir kitus svarbius sugrąžintosios Evangelijos aspektus. Tikėjimas mums padeda gauti dvasinį ir fizinį išgijimą ir stiprybės veržtis pirmyn, pasitikti sunkumus ir nugalėti pagundą. Taip pat jis mums teikia ramybės. Viešpats mūsų gyvenime, pagal mūsų tikėjimą, darys galingus stebuklus.

Tikėjimu žmogus gauna nuodėmių atleidimą ir galiausiai gali gyventi Dievo akivaizdoje.

Atgaila

Atgaila – tai proto ir širdies pokytis, atnešantis mums naują požiūrį į Dievą, save ir pasaulį. Atgaila reiškia, kad asmuo nusigręžia nuo nuodėmės ir atsigręžia į Dievą, tikėdamasis atleidimo. Ji ateina iš meilės Dievui ir nuoširdaus troškimo paklusti Jo įsakymams.

Mūsų nuodėmės daro mus nešvarius – nevertus sugrįžti ir gyventi mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą mūsų Tėvas danguje parūpino vienintelį būdą, kuriuo mums gali būti atleistos mūsų nuodėmės (žr. Izaijo 1:18).

Atgailaudami gailimės dėl padarytos nuodėmės, ją išpažįstame Dangiškajam Tėvui ir, esant reikalui, kitiems žmonėms, nusigręžiame nuo nuodėmių, kiek įmanoma siekiame atlyginti mūsų nuodėmių padarytą žalą ir gyvename paklusdami Dievo įsakymams (žr. DS 58:42–43).

Krikštas

Krikštas panardinant vandenyje, atliekamas asmens turinčio įgaliojimą, yra pirmoji gelbėjanti Evangelijos apeiga ir yra būtinas žmogui, norinčiam tapti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu. Taip pat krikštas yra būtinas, siekiant įžengti į celestialinę karalystę (žr. Jono 3:5).

Žodis krikštas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „įmerkti“ ar „panardinti“. Panardinimas simbolizuoja žmogaus nuodėmingo gyvenimo mirtį ir atgimimą į dvasinį gyvenimą, pašvęstą tarnavimui Dievui ir Jo vaikams. Taip pat jis simbolizuoja mirtį ir prikėlimą.

Kadangi ne visi žemėje gimę žmonės turi galimybę priimti Evangeliją mirtingojo gyvenimo metu, Viešpats įgaliojo vykdyti krikštus už mirusiuosius (žr. 1 Korintiečiams 15:29). Tai leidžia tiems, kurie priima Evangeliją dvasių pasaulyje, būti pasiruošusiems įžengti į Dievo karalystę.

Šentosios Dvasios Dovana

Po to, kai žmogus pakrikštijamas, vienas ar daugiau asmenų, turinčių Melchizedeko kunigystę uždeda rankas jam ant galvos ir patvirtina jį Bažnyčios nariu. Tų apeigų, vadinamų patvirtinimu, metu žmogui suteikiama Šventosios Dvasios dovana (žr. Jono 3:5).

Šventosios Dvasios dovana skiriasi nuo Šventosios Dvasios įtakos. Prieš krikštą karts nuo karto žmogus gali jausti Šventosios Dvasios įtaką ir per tą įtaką gauti liudijimą apie tiesą. Gavęs Šventąją Dvasią, žmogus turi teisę į nuolatinę Jos bendrystę, jei tik laikosi įsakymų.

9. Apeigos ir sandoros

Apeigos

Bažnyčioje apeigos yra šventi formalūs veiksmai, turintys dvasinę prasmę. Visos apeigos buvo sumanytos Dievo, kad išmokytų dvasinių tiesų. Išgelbėjimo apeigos yra atliekamos kunigystės įgaliojimu vadovaujant tiems, kurie turi kunigystės raktus.

Kai kurios apeigos yra būtinos išaukštinimui ir yra vadinamos gelbėjančiomis apeigomis. Jos apima krikštą, patvirtinimą, įšventinimą į Melchizedeko kunigystę (vyrams), šventyklos apdovanojimą ir santuokos užantspaudavimą. Visas gelbėjančias kunigystės apeigas lydi sandoros.

Yra kitų apeigų, tokių kaip sakramentas, patriarchalinis palaiminimas ir patarnavimas ligoniams.

sandoros

Sandora – tai šventas susitarimas tarp Dievo ir žmogaus. Dievas nustato sandoros sąlygas, o mes sutinkame daryti tai, ko Jis mūsų prašo; tuomet Dievas už paklusnumą mums pažada tam tikrus palaiminimus (žr. DS 82:10; 84:33–39).

Visas gelbėjančias kunigystės apeigas lydi sandoros. Krikšto metu su Viešpačiu sudarome sandorą ir ją atnaujiname priimdami sakramentą. Broliai, kurie priima Melchizedeko kunigystę, sudaro kunigystės priesaiką ir sandorą. Šventykloje sudarome daugiau sandorų.

10. Įsakymai

Įsakymai – tai įstatymai ir reikalavimai, kuriuos Dievas duoda žmonėms. Savo meilę Dievui parodome laikydamiesi Jo įsakymų (žr. Jono 14:15). Įsakymų laikymasis atneš Viešpaties palaiminimus (žr. DS 130:20–21).

Du patys pagrindiniai įsakymai yra: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu…“ [ir] „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (žr. Mato 22:37, 39).

Dešimt Įsakymų yra svarbi Evangelijos dalis ir tai yra amžinieji principai, būtini mūsų išaukštinimui (žr. Išėjimo 20:3–17). Viešpats apreiškė juos Mozei senovės laikais ir pakartojo juos pastarųjų dienų apreiškimuose (žr. Mozijo 13:12–24). Kiti įsakymai apima skaistybės įstatymo laikymąsi, visos dešimtinės mokėjimą, buvimą sąžiningam, meldimąsi kasdien, dėkingumo dvasios išlaikymą ir Išminties žodžio laikymąsi.

11. Santuoka ir šeima

„Santuoka tarp vyro ir moters įsteigta Dievo“ ir šeima yra Jo išgelbėjimo ir laimės plano šerdis.

„Šventos dauginimosi galios [turi būti] panaudojamos tik tarp vyro ir moters, kurie oficialiai sutuokti kaip vyras ir žmona.“ Gimdytojai turi „daugintis ir pripildyti žemę“, „išauklėti savo vaikus su meile ir teisumu“ ir „patenkinti jų fizinius ir dvasinius poreikius“.

„Vyras ir žmona turi šventą atsakomybę mylėti ir rūpintis vienas kitu.“ „Tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu“ ir „[aprūpinti] viskuo, kas būtina pragyvenimui.“ „Motinos visų pirma atsako už savo vaikų ugdymą. Vykdant šias šventas pareigas, tėvai ir motinos yra įpareigoti vienas kitam padėti kaip lygūs partneriai.“

„Dievo laimės planas“ moko, kad „šeimos tarpusavio santykiai“ gali tęstis „anapus kapo“. Žemė buvo sukurta ir Evangelija apreikšta, kad galėtų būti kuriamos, užantspauduojamos ir amžiams išaukštinamos šeimos.

(Žr. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, 35602.156)

Daugiau informacijos šiomis temomis ieškokite lds.org, Gospel Library, Gospel Topics; arba žr. Ištikimi tikėjimui. Evangelijos žinynas [2006].

© 2009 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Originalas anglų kalba patvirtintas 6/09. Vertimas patvirtintas 6/09. Seminary and Institute of Religion Basic Doctrine vertimas. Lithuanian. PD00010275 156