„Sugrąžinimo balsai. Džozefo Smito šeima“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai. Doktrina ir Sandoros, 2025 (2025)
„Džozefo Smito šeima“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai, 2025
Sugrąžinimo balsai
Džozefo Smito šeima
Mus visus stipriai veikia gyvenimas šeimoje, ir Džozefas Smitas nebuvo išimtis. Jo tėvų religiniai įsitikinimai ir įpročiai pasėjo tikėjimo sėklų, dėl kurių Sugrąžinimas tapo įmanomas. Dienoraštyje Džozefas taip rašė apie savo šeimą: „Trūksta žodžių nusakyti dėkingumui, kurį jaučiu Dievui už tai, kad man parūpino tokius gerus tėvus.“
Iš toliau pateikiamų jo motinos Liusi Mak Smit, brolio Viljamo Smito ir paties pranašo citatų galima susidaryti vaizdą apie tai, kokia svarbi Smitų namuose buvo religija.
Džozefo Smito šeima, aut. Denas Baksteris
Liusi Mak Smit
„[Maždaug 1802 metais] apsirgau. […] Širdyje svarsčiau, kad nesu pasiruošusi mirti, nes nepažįstu Kristaus kelių; man atrodė, kad tarp manęs ir Kristaus žiojėjo tamsi ir nyki bedugnė, kurios nedrįsau bandyti peržengti. […]
Kreipiausi į Viešpatį, maldavau ir prašiau, kad Jis paliktų mane gyvą, idant galėčiau užauginti vaikus ir taip paguosti savo vyrą; taip išgulėjau visą naktį. […] Pažadėjau Dievui, kad, jeigu jis paliks mane gyvą, kaip įmanydama stengsiuosi surasti tą religiją, kuri padės man tinkamai Jam tarnauti, – ar surasčiau ją Biblijoje, ar kur nors kitur, ar net per maldą ir tikėjimą gaučiau iš dangaus. Galiausiai pasigirdo balsas, man taręs: „Ieškok, ir rasi, belskis, ir bus tau atidaryta. Tenurimsta tavo širdis. Tiki Dievą – tikėk ir mane!“ […]
Nuo tos akimirkos ėmiau stiprėti. Apie religiją nedaug tekalbėjau, bet nuolat apie ją galvojau; pasižadėjau sau, kad, kai tik galėsiu, susirasiu kokį nors religingą ir gerai Dievą pažįstantį žmogų, kad šis mane pamokytų apie Dangaus reikalus.“
Viljamas Smitas
„Mano mama buvo labai religinga moteris ir labai rūpinosi savo vaikų gerove (tiek čia, tiek anapus), tad rodydama savo motinišką meilę kaip įmanydama stengėsi mus sudominti mūsų sielų gelbėjimu, t. y. „įtraukti mus į religiją“ (kaip tuomet tai vadino). Ji ragino mus lankytis susirinkimuose, tad beveik visa šeima ėmė domėtis šiuo klausimu ir ieškoti tiesos.“
„Kiek pamenu, visuomet meldėmės visa šeima. Gerai pamenu, kad tėtis akinius nešiojosi liemenės kišenėlėje […] ir kai mes, berniukai, pamatydavome jį išsiimant akinius, suprasdavome, kad turime ruoštis maldai, o jei to nepamatydavome, tai mama sakydavo: „Viljamai, – ar bet kuris kitas nepastabus, – ruoškis maldai.“ Po maldos visuomet sugiedodavome kokią nors giesmę.“
Džozefas Vyresnysis ir Liusi Smit mokė savo šeimą studijuoti Raštus.
Džozefas Smitas
„Kiek žinau, [mano tėtis] savo gyvenime niekada nepasielgė nedorai ar savanaudiškai. Myliu savo tėvą ir jo atminimą; ir atminimas apie jo kilnius darbus stipriai veikia mano protą; ir daug jo man pasakytų malonių ir tėviškų žodžių įrašyta mano širdyje. Šventos man yra brangios mintys apie jo gyvenimą, kurios iškyla mano atmintyje ir kurias pats ten sudėjau savo stebėjimais nuo pat gimimo. […] Mano motina taip pat yra viena kilniausių ir geriausių moterų.“