„Sugrąžinimo balsai. Rinkimasis Ohajyje“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai. Doktrina ir Sandoros, 2025 (2025)
„Rinkimasis Ohajyje“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai, 2025
Sugrąžinimo balsai
Rinkimasis Ohajyje
Kertlando kaimas, aut. Elas Raundsas
Febė Karter
Febė Karter buvo viena iš daugybės šventųjų, XIX a. ketvirtame dešimtmetyje susirinkusių Ohajyje. Įpusėjusi trečiąjį dešimtmetį, ji prisijungė prie Bažnyčios Jungtinių Valstijų šiaurės rytinėje dalyje, nors jos tėvai neprisijungė. Vėliau ji taip rašė apie savo sprendimą persikelti į Ohają ir prisijungti prie šventųjų:
„Draugai stebėjosi tokiu mano sprendimu, stebėjausi ir aš pati, tačiau kažkas viduje mane ragino tai padaryti. Mamos sielvartą dėl to, kad palieku namus, buvo pernelyg sunku pakelti; jei ne Dvasios raginimai, tai tikrai būčiau pasilikusi namie. Mama kalbėjo, kad ji verčiau matytų mane palaidotą nei vieną vykstančią į beširdį pasaulį.
„Febe, – mano nuostabai tarė ji, – ar sugrįši pas mane, jei sužinosi, kad mormonizmas yra netiesa?“
Atsakiau: „Taip, mama, sugrįšiu.“ Mano atsakymas ją nuramino; tačiau išsiskyrimas visiems mums vis tiek daug kainavo. Atėjus laikui išvykti, net nedrįsau atsisveikinti; tad kiekvienam parašiau po atsisveikinimo raštelį, palikau juos ant stalo, nubėgau laiptais žemyn ir įšokau į briką. Taip palikau savo mylimus vaikystės namus, kad savo gyvenimą sujungčiau su Dievo šventaisiais.“
Viename iš tų atsisveikinimo raštelių Febė rašė:
„Mylimi tėveliai, jau turiu kuriam laikui palikti savo tėvų namus… Nežinau, kuriam laikui, tačiau tikrai ne be dėkingumo jausmų už visą gerumą, kurį jaučiau nuo pat savo kūdikystės iki šios dienos; tačiau dabar Dievo apvaizda skatina mane pasielgti kitaip nei iki šiol. Tad visa tai atiduokime į Dievo apvaizdos rankas, būkime dėkingi už tai, kad mums tokiomis palankiomis sąlygomis buvo leista tiek ilgai gyventi drauge, ir tikėkimės, kad viskas išeis į gera, jei karštai mylėsime Dievą. Nepamirškime, kad galime melstis vienam Dievui, kuris išklauso visas nuoširdžias savo kūrinių maldas ir duoda mums tai, kas geriausia. […]
Mama, tikiu, kad Dievo valia man yra vykti į vakarus – tuo buvau įsitikinusi jau gana ilgai. O dabar man atsivėrė galimybė […]; tikiu, kad Viešpaties Dvasia tai padarė ir to visai pakanka. Tik nesijaudinkite dėl savo vaikelio; Viešpats guos mane. Tikiu, kad Viešpats manimi pasirūpins ir suteiks tai, kas geriausia. […] Išvykstu, nes šaukia mano Mokytojas – Jis labai aiškiai parodė mano pareigą.“