„Sugrąžinimo balsai. Sionės stovykla.“ „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai. Doktrina ir Sandoros, 2025 (2025)
„Sionės stovykla.“ „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai, 2025
Sugrąžinimo balsai
Sionės stovykla
Kadangi Sionės stovyklai taip ir nepavyko sugrąžinti šventųjų į jų žemes Džeksono apygardoje, tai yra daug manančių, kad toji stovykla buvo tikra nesėkmė. Tačiau apžvelgę savo patyrimus, dauguma tos Sionės stovyklos dalyvių pamatė, kaip Viešpats tiek jų gyvenime, tiek ir savo karalystėje įgyvendino aukštesnius tikslus. Štai keletas jų liudijimų.
Džozefas Smitas
Po Sionės stovyklos iširimo praėjus daugiau nei 40 metų, Džozefas Jangas, vienas tos stovyklos narys, pacitavo šiuos Džozefo Smito žodžius:
„Broliai, kai kurie pykstate ant manęs, kad negalėjote kovoti Misūryje; tačiau leiskite pasakyti, jog Dievas nenorėjo, kad jūs kovotumėt. Jis negalėjo suorganizuoti savo karalystės su dvylika vyrų, kad atvertų evangelijos duris žemės tautoms, ir su septyniasdešimčia jų vadovaujamų vyrų, sekančių jų pėdomis, nepaėmęs jų iš grupės tų vyrų, kurie atnašavo savo gyvybes ir kurie sudėjo tokias pat dideles aukas kaip Abraomas.
Taigi, Viešpats išsirinko savo Dvylika ir savo Septyniasdešimt ir bus pašaukta daugiau Septyniasdešimčių kvorumų, kurie turės aukotis, tad tie, kurie nesiaukos ir neaukos dabar, turės tai padaryti vėliau.“
Brigamas Jangas
„Mums atvykus į Misūrį, Viešpats prabilo į savo tarną Džozefą ir pasakė: „Aš priėmiau tavo auką“, ir mes turėjome privilegiją grįžti atgal. Kai sugrįžau, nemažai draugų klausinėjo, kam apskritai buvo reikalinga atitraukti vyrus nuo jų darbų ir pašaukti juos keliauti į Misūrį, o po to grįžti be jokio akivaizdaus rezultato. „Kam tai buvo naudinga? – klausinėjo jie. – Jei Viešpats jiems tikrai įsakė taip daryti, tai kokį tikslą jis turėjo omenyje?“ […] Tiems broliams pasakiau, kad man buvo gerai atlyginta, su didelėmis palūkanomis, taip, man buvo su kaupu atseikėta žinių, kurias įgijau keliaudamas su Pranašu.“
Vilfordas Vudrafas
„Sionės stovykloje buvau su Dievo Pranašu. Mačiau, kaip Dievas darbuojasi su juo. Mačiau, kaip Dievo galia reiškiasi per jį. Mačiau, kad jis tikrai Pranašas. Tai, kas Dievo galia jam buvo apreikšta dėl tos misijos man ir visiems kitiems, priėmusiems jo nurodymus, reiškė labai daug.“
„Kai Sionės stovyklos nariai buvo pašaukti, dauguma iš mūsų nebuvome matę vienas kito veidų; vieni kitiems buvome svetimi žmonės, daugelis net nebuvo matę pranašo. Visi gyvenome skirtingose vietose, lyg pro sietelį po visą šalį išsijoti kukurūzai. Mes, jauni vyrai, tą ankstų rytą buvome pašaukti pakilti ir išpirkti Sionę ir viską, ką turėjome padaryti, turėjome daryti tikėjimu. Iš įvairių valstijų susirinkome į Kertlandą ir išvykome išpirkti Sionės, kad įvykdytume mums Dievo duotą įsakymą. Mūsų darbus Dievas priėmė taip pat, kaip Jis priėmė Abraomo darbus. Mes daug ką nuveikėme, nors atsimetėliai ir netikintieji daugybę kartų klausė: „Ką jūs nuveikėte?“ Mes įgijome tokios patirties, kokios nebūtume įgiję jokiu kitu būdu. Turėjome privilegiją pamatyti pranašo veidą, turėjome privilegiją su juo nukeliauti tūkstančius mylių, pamatyti, kaip Dievo dvasia darbuojasi per jį ir kaip per jį ateina Jėzaus Kristaus apreiškimai ir tų apreiškimų išsipildymas. Tais ankstyvaisiais laikais iš visos šalies jis išsirinko apie du šimtus vyresniųjų ir pasiuntė mus į visą pasaulį pamokslauti apie Jėzaus Kristaus evangeliją. Jei manęs nebūtų buvę toje Sionės stovykloje, tai manęs nebūtų čia šiandien [Solt Leik Sityje, tarnaujančio Dvylikos Kvorume]. […] Keliaudami ten buvome lyg įmesti į vynuogyną skelbti evangelijos, ir Viešpats priėmė mūsų darbus. Ir visuose savo darbuose bei persekiojimuose, dažnai net mūsų gyvybėms kabant ant plauko, viską turėjome daryti pasikliaudami vien savo tikėjimu.“
„Patirtis, kurią įgijome keliaudami su Sionės stovykla, vertingesnė už auksą.“