Sugrąžinimo balsai

Liberčio kalėjimas

Kalėdamas Libertyje, Misūrio valst., Džozefas Smitas gaudavo laiškų, kuriuose būdavo informuojamas apie sunkią pastarųjų dienų šventųjų padėtį, nes gubernatoriaus įsakymu jie buvo išvaryti iš valstijos. Vieną tokį graudų laišką parašė jo žmona Ema. Jos žodžiuose ir Džozefo atsakymuose galime matyti ir jų kančias, ir jų tikėjimą šiuo sunkiu Bažnyčios istorijos laikotarpiu.

Džozefas Smitas ir kiti buvo kalinami šiame kalėjime 1838–1839 m. žiemą.

1839 m. kovo 7 d. Emos Smit laiškas Džozefui Smitui

Brangus vyre,

bandau tau rašyti, nes turiu galimybę šį laišką išsiųsti per vieną draugą, tačiau nė nebandysiu aprašyti visų savo jausmų. Taip yra dėl mus skiriančių dalykų: sienų (kalėjimo), grotų (languose), spynų (kalėjimo duryse), o taip pat upių, kalvų, slėnių ir prerijų (esančių tarp manęs ir tavęs). Savo jausmų negaliu apsakyti ir dėl žiaurios neteisybės, dėl kurios esi įmestas į kalėjimą ir vis dar ten kalinamas.

Jei nežinočiau, kad esame nekalti, ir jei nebūtų įsiterpęs dieviškasis gailestingumas, esu visiškai tikra, kad nebūčiau pakėlusi visų tų kančių, kurias man teko patirti. Tačiau vis dar esu gyva ir pasiryžusi ištverti dar daugiau, jei tokia bus maloningojo Dangaus valia man dėl tavęs.

Šiuo metu visi laikomės gerai, išskyrus Frederiką, kuris labai serga.

Mažasis Aleksandras, kurį dabar laikau ant rankų, yra vienas mieliausių tavo gyvenime matytų vaikelių. Jis toks stiprus, kad remdamasis į kėdę gali lakstyti po visą kambarį. […]

Vienas Dievas težino, ką galvojau ir kas dėjosi mano širdyje, kai palikau savo namus ir beveik visą turtą, išskyrus mažuosius vaikučius, ir leidausi kelionėn iš Misūrio valstijos, palikdama tave įkalintą tame vienišame kalėjime. Tačiau tokius prisiminimus žmogiškai prigimčiai nelengva pakelti. […]

[…] Viliuosi, kad mūsų dar laukia geresni laikai. […] Visuomet tave labai mylinti

Ema Smit

1839 m. balandžio 4 d. Džozefo Smito laiškas Emai Smit

Brangi ir mieliausioji žmona,

ketvirtadienio vakarą, leidžiantis saulei, prisėdau ir, žvelgdamas pro šio vienišo kalėjimo grotas, nutariau parašyti tau apie savo padėtį. Kiek suprantu, jau penkis mėnesius ir šešias dienas mane kasdien ir kasnakt tarp šio vienišo, tamsaus ir purvino kalėjimo sienų, grotų ir girgždančių geležinių durų sergi pikčiurna prižiūrėtojas. Vienas Dievas težino, ką jaučiu rašydamas šį laišką. Minčių apie šią situaciją neįmanoma nei aprašyti, nei apsakyti, nei pavaizduoti, nei angelai tai gali apibūdinti tiems, kurie nėra patyrę to, ką patiriame mes. […] Savo išlaisvinimą patikime tik Jehovai ir niekam kitam, ir jeigu Jis to nepadarys, tai būk tikra, kad niekas kitas to nepadarys, nes šioje valstijoje daug kas labai trokšta mūsų kraujo; ir ne todėl, kad kažkuo nusikaltome. […] Mano brangioji Ema, nuolat galvoju apie tave ir vaikučius. […] Noriu pamatyti mažąjį Frederiką, Džozefą, Džiuliją, Aleksandrą, Joaną ir senąjį majorą [šeimos šunį]. […] Mielai iš čia keliaučiau pas tave, kad ir basas, plika galva ir pusnuogis – kad tik tave pamatyčiau, ir tai nebūtų sunku padaryti, o būtų vienas džiaugsmas. […] Visą priespaudą tvirtai atlaikysiu, kaip ir tie, kurie su manimi, – nė vienas dar nepalūžome. Pasirūpink, kad mūsų vaikučiai manęs nepamirštų. Sakyk jiems, kad tėvas juos myli tobula meile ir kad jis daro viską, ką tik gali, kad ištrūktų iš piktos gaujos ir sugrįžtų pas juos. […] Sakyk jiems, kad tėvas liepia jiems būti gerais vaikais ir klausyti mamos. […]

Tavasis

Džozefas Smitas Jaun.

Išnašos

1. “Letter from Emma Smith, 7 March 1839,” Letterbook 2, 37, josephsmithpapers.org.

2. “Letter to Emma Smith, 4 April 1839,” 1–3, josephsmithpapers.org; rašyba, skyryba ir gramatika sunorminta.

3. Džozefas ir jo bendrakeleiviai buvo suimti 1838 m. spalio 31 d. ir dieną naktį akylai sergimi prižiūrėtojų. Gruodžio 1 d., po preliminaraus teismo Ričmonde, Misūrio valstijoje, jie buvo įkalinti Liberčio kalėjime.