„C priedas. Trys liudytojai“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. Mormono Knyga 2020 (2020)
„C priedas“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. 2020
C priedas
Trys liudytojai
Daugiau nei penkerius metus – nuo pat angelo Moronio pirmojo apsilankymo pas Džozefą Smitą iki 1829 metų – Džozefas buvo vienintelis asmuo, kuriam buvo leista pamatyti aukso plokšteles. Dėl to atsirado nuožmi kritika ir persekiojimas iš tų, kurie buvo įsitikinę, kad jis apgaudinėja žmones. Tad įsivaizduokite, kaip apsidžiaugė Džozefas, kai versdamas Mormono Knygą sužinojo, kad Viešpats leis ir kitiems pamatyti tas plokšteles ir kad jie „paliudys apie knygos ir to, kas joje, tiesą“ (2 Nefio 27:12–14; taip pat žr. 2 Nefio 11:3; Etero 5:2–4).
1829 m. birželį Oliveris Kauderis, Deividas Vitmeris ir Martinas Harisas paprašė leidimo būti tais Mormono Knygoje išpranašautais trimis liudytojais. Viešpats patenkino jų troškimą (žr. DS 17 skyrių) ir pasiuntė jiems angelą, kuris parodė plokšteles. Nuo to laiko šie vyrai žinomi kaip Trys liudytojai, o jų rašytinis liudijimas yra įtrauktas į kiekvieną Mormono Knygos egzempliorių.1
Prezidentas Dalinas H. Ouksas paaiškino, kodėl Trijų liudytojų liudijimas yra toks įtikinamas: „Trijų Mormono Knygos liudytojų liudijimas išlieka tvirtas. Visi trys turėjo daug priežasčių ir galimybių paneigti savo liudijimą, jeigu jis būtų buvęs melagingas, arba išsižadėti pasakojimo detalių, jeigu jos būtų netikslios. Gerai žinoma, kad dėl nesutarimų ar pavydo, susijusio su kitais Bažnyčios vadovais, kiekvienas iš šių trijų liudytojų buvo pašalintas iš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios praėjus maždaug aštuoneriems metams po to, kai buvo išspausdintas jų liudijimas. Visų trijų keliai išsiskyrė, jie neturėjo bendrų interesų laikytis sąmokslo. Tačiau iki gyvenimo pabaigos, praėjus maždaug nuo 12 iki 50 metų po pašalinimo iš Bažnyčios, nė vienas iš šių liudytojų neišsižadėjo savo išspausdinto liudijimo ir nepasakė nieko tokio, kas leistų suabejoti jo tiesa“2.
Nesvyruojantis liudijimas apie Mormono Knygą šiuos Tris ištikimus liudininkus neapleido iki pat jų gyvenimo pabaigos.
Oliveris Kauderis
Po pakartotino krikšto į Bažnyčią ir prieš pat jo mirtį pas Oliverį užsuko misionierius vyresnysis Džeikobas Geitsas, kuris vykdamas tarnauti į misiją Anglijoje keliavo pro Ričmondą Misūryje. Vyresnysis Geitsas Oliverio paklausė, ką šis galvoja apie savo liudijimą apie Mormono Knygą. Vyresniojo Geitso sūnus taip prisiminė Oliverio atsakymą:
„Atrodė, kad šis klausimas apie liudijimą labai sujaudino Oliverį. Netaręs nė žodžio, jis pakilo nuo krėslo, nuėjo prie knygų lentynos, pasiėmė pirmąjį Mormono Knygos leidimą, atsivertė Trijų liudytojų liudijimą ir kuo rimčiausiu balsu perskaitė žodžius, po kuriais jis buvo pasirašęs beveik prieš dvidešimt metų. Atsigręžęs į mano, tėvą jis tarė: „Džeikobai, nepamiršk, ką tau pasakysiu. Gyventi man liko nebedaug, tad kokia nauda man būtų tau meluoti?“ Tada jis tęsė: „Žinau, kad ši Mormono Knyga buvo išversta Dievo dovana ir galia. Mano akys regėjo, mano ausys girdėjo ir mano supratimas buvo paliestas – tad tikrai žinau, kad mano liudijami dalykai yra tiesa. Tai nebuvo sapnas, nebuvo tušti proto įsivaizdavimai – tai buvo tikra“.“3
Deividas Vitmeris
Vėliau savo gyvenime Deividas Vitmeris išgirdo gandus, esą jis išsižadėjo savo liudijimo apie Mormono Knygą. Reaguodamas į tokius kaltinimus, Deividas savo liudijimą pakartojo laiške, kuris buvo išspausdintas vietiniame laikraštyje Ričmond Konservator:
„Kad pasaulis žinotų tiesą, dabar, savo gyvenimo saulėlydyje, bijodamas Dievo, noriu visiems laikams viešai pasakyti:
Niekada neišsižadėjau to liudijimo, kuris jau taip ilgai spausdinamas toje knygoje kaip trijų liudytojų liudijimas, jokios jo dalies. Geriausiai mane pažįstantieji puikiai žino, kad visuomet laikiausi savo liudijimo. Ir kad joks žmogus nebūtų suklaidintas ar neabejotų dėl mano dabartinio požiūrio šiuo klausimu, aš dar kartą patvirtinu visų mano pareiškimų tiesą, kaip kad jie buvo tuomet išsakyti ir išspausdinti.
„Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ – tai nebuvo jokia iliuzija! Kas parašyta – parašyta, tad kas skaito – tesupranta.“4
Martinas Harisas
Martinas Harisas, kaip ir Oliveris Kauderis, kuriam laikui buvo palikęs Bažnyčią, bet galiausiai vėl pasikrikštijo. Yra žinoma, kad senatvėje jis po pažastimi visur nešiojosi Mormono Knygą ir apie jos tikrumą liudydavo visiems, kas tik jo klausydavosi: „Žinau, kad Mormono Knyga tikrų tikriausiai yra tikra. Ir nors visi žmonės neigs šios knygos tikrumą, aš to padaryti neišdrįsiu. Mano širdis tvirta. O Dieve, mano širdis tikrai tvirta! Negalėčiau būti tuo tikresnis, nei dabar esu.“5
Džordžas Godfris, Martino pažįstamas, rašė: „Iki jo mirties likus kelioms valandoms … [Martino] paklausiau, ar jis nemano, kad Mormono Knygos atsiradimo istorijos parašyme ir pasakojime yra bent dalelė apgaulės ir gudrybės; o jis atsakė, kaip ir visada atsakydavo: „Mormono Knyga nėra suklastota. Aš žinau, ką žinau. Mačiau, ką mačiau, ir girdėjau, ką girdėjau. Tikrai mačiau aukso plokšteles, nuo kurių buvo nurašyta Mormono Knyga. Man ir kitiems pasirodęs angelas paliudijo apie šio metraščio tikrumą, o jei būčiau sau melavęs ir neteisingai liudijęs apie tai, ką dabar sakau, tai būčiau buvęs turtingas žmogus, tačiau negalėjau sau leisti liudyti ne tai, ką visada liudydavau ir liudiju dabar, nes visa tai yra tiesa“.“6
„[Tiek] liudytojų, kiek jam atrodys tinkama“
Atsižvelgiant į tai, ką jie patyrė tiek būdami Bažnyčioje, tiek ir joje nebūdami, šių trijų liudytojų liudijimai atrodo dar įspūdingiau.7 Oliveris, Deividas ir Martinas niekada nesiliovė liudiję apie tai, ką buvo patyrę. Jie niekada nesiliovė liudiję, kad Mormono Knyga buvo išversta Dievo dovana ir galia. Ir jie ne vieninteliai buvo tokie.
Dar senovėje Nefis pareiškė: „Viešpats Dievas ims išnešti knygos žodžius; ir burna tiekos liudytojų, kiek jam atrodys tinkama, jis įtvirtins savo žodį“ (2 Nefio 27:14). Be pranašo Džozefo Smito ir Trijų liudytojų, Viešpats išsirinko dar aštuonis liudytojus, kad šie pamatytų plokšteles. Jų liudijimas taip pat įtrauktas į kiekvieną Mormono Knygos egzempliorių. Kaip ir Oliveris, Deividas ir Martinas, šie Aštuoni liudytojai liko ištikimi savo liudijimams apie Mormono Knygą ir aukso plokšteles.
Viljamas E. Maklelinas buvo vienas pirmųjų atsivertusiųjų Bažnyčioje, asmeniškai pažinojęs daugelį Mormono Knygos liudytojų. Viljamas Bažnyčią galiausiai paliko, tačiau jo ir toliau neapleido iš tų liudytojų išgirsti įtikinami liudijimai.
Savo gyvenimo pabaigoje jis rašė: „Dabar savęs klausiu, kodėl turėčiau abejoti tiekos žmonių ištikimais liudijimais – tokiais racionaliais, o kartu ir iškilmingais liudijimais? Šie vyrai pačiame savo jėgų žydėjime regėjo angelą ir liudijo visiems žmonėms. Aštuoni vyrai matė tas plokšteles, lietė jas rankomis. Tad šie vyrai tikrai žinojo, kad jų skelbiami dalykai yra tikrų tikriausi. Tą patį jie sakė būdami jauni, tą patį dabar skelbia ir būdami seni.“8
Nors mes ir nematėme tų aukso plokštelių, kaip jas matė tie Trys liudytojai, tačiau galime pasisemti stiprybės iš jų liudijimų. Nors jie rizikavo susitepti savo reputaciją, nors dėl jų išsakomų liudijimų buvo kilusi grėsmė jų saugumui ir gyvybei, šie dori vyrai iki pat pabaigos drąsiai laikėsi savo liudijimo.