Verta įsidėmėti

Sandora

Skaitydami Senąjį Testamentą, dažnai sutiksite žodį sandora. Šiandien sandoromis įprastai laikome šventus pasižadėjimus Dievui, bet senovės pasaulyje sandoros taip pat buvo svarbi žmonių tarpusavio bendravimo dalis. Kad užsitikrintų saugumą ir gebėjimą išgyventi, žmonės turėjo vieni kitais pasitikėti, tad sandoros buvo būdas tokiam pasitikėjimui užsitikrinti.

Tad, kai Dievas Nojui, Abraomui ar Mozei kalbėjo apie sandoras, Jis kvietė juos su Juo užmegzti pasitikėjimo ryšius. Vienas iš geriausiai žinomų Senojo Testamento pavyzdžių apie sandorą yra Dievo sudaryta sandora su Abraomu ir Sara. Vėliau ši sandora buvo atnaujinta su jų palikuoniais Izaoku ir Jokūbu (dar vadinamu Izraeliu). Šią sandorą dažnai vadiname Abraomo sandora, nors Senajame Testamente ji buvo vadinama tiesiog „sandora“. Pamatysite, kad Senasis Testamentas iš esmės yra pasakojimas apie žmones, kurie save laikė šios sandoros paveldėtojais – sandoros tauta.

Abraomo sandora yra aktuali ir šiais laikais, ypač pastarųjų dienų šventiesiems. Kodėl? Todėl kad mes irgi esame sandoros tauta, tiek tiesioginiai Abraomo, Izaoko ar Jokūbo palikuonys, tiek ir netiesioginiai (žr. Galatams 3:27–29). Dėl šios priežasties svarbu suprasti, kas yra toji Abraomo sandora ir kuo ji mums aktuali šiomis dienomis.

Kas yra Abraomo sandora?

Abraomas norėjo „būti didesniu teisumo sekėju“ (Abraomo 1:2), tad Dievas pasiūlė jam su Juo užmegzti sandoros ryšį. Abraomas nebuvo vienas iš pirmųjų to troškęs, nebuvo ir pirmasis tą sandorą sudaręs. Jis siekė „tėvų palaiminimų“ (Abraomo 1:2), palaiminimų, kurie per sandorą buvo pasiūlyti Adomui ir Ievai, o po jų – visiems tiems, kurie stropiai šių palaiminimų siekė.

Dievo sandoroje su Abraomu buvo pažadėta nuostabių palaiminimų: žemės paveldėjimas, gausi ainija, kunigystės apeigos ir vardas, kuris bus gerbiamas ištisas ateities kartas. Tačiau šios sandoros esmė buvo ne tik Abraomui ir jo šeimai skirti palaiminimai, bet ir visiems likusiems Dievo vaikams skirti palaiminimai. Dievas pareiškė: „Tu būsi palaiminimu […] ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės“ (Pradžios 12:2–3).

Ar ši sandora Abraomui, Sarai ir jų palikuoniams suteikė privilegijuotųjų statusą tarp Dievo vaikų? Tik ta prasme, kad privilegija reiškia laiminti kitus. Abraomo šeima turėjo „neš[ti] šią tarnystę ir kunigystę visoms tautoms“ ir dalytis „evangelijos palaiminimais, kurie yra išgelbėjimo, būtent amžinojo gyvenimo, palaiminimai“ (Abraomo 2:9, 11).

Būtent tokios sandoros Abraomas ir ilgėjosi. Ją sudaręs, Abraomas savo širdyje tarė: „Tavo tarnas uoliai tavęs ieškojo; dabar aš radau tave“ (Abraomo 2:12).

Tai nutiko prieš tūkstančius metų, tačiau ši sandora buvo sugrąžinta mūsų dienomis (žr. 1 Nefio 22:8–12). Ji dabar pildosi Dievo tautos gyvenime. Tiesą sakant, šios sandoros pildymasis šiomis pastarosiomis dienomis įgyja vis didesnį pagreitį, nes plečiasi Dievo darbas, laiminantis šeimas visame pasaulyje. Visi, kurie kaip ir Abraomas, nori būti didesni teisumo sekėjai, kurie stropiai ieško Viešpaties, gali būti jos dalimi.

Ką man reiškia Abraomo sandora?

Jūs esate sandoros vaikas. Pasikrikštydami sudarėte sandorą su Dievu. Šią sandorą atnaujinate kaskart priimdami sakramentą. Šventykloje sudarote kitas šventas sandoras. Kartu paėmus, visos šios sandoros daro jus dalininkais Abraomo sandoros, kurios pilnatvę galite rasti per šventyklos apeigas. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Galiausiai šventoje šventykloje galime tapti amžinosios šeimos palaiminimų, kadaise pažadėtų Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir jų ainijai, bendrapaveldėtojais“.¹

Per šias sandoras ir apeigas tampame Dievo tauta (žr. Išėjimo 6:7; Pakartoto Įstatymo 7:6; 26:18; Ezechielio 11:20). Tampame kitokie nei mus supantis pasaulis. Dėl sudarytų sandorų galime būti tikri ir pasišventę Jėzaus Kristaus mokiniai. Prezidentas Nelsonas paaiškino: „Mūsų sandoros suriša mus su Juo ir teikia dieviškos galios“.² O kai Dievo tauta yra palaiminama Jo galia, jie yra kviečiami ir iš jų tikimasi, kad jie laimins ir kitus – kad jie bus palaiminimas visoms žemės šeimoms (žr. Abraomo 2:9, 11).

Šį vertingą supratimą mums suteikė Abraomo sandoros sugrąžinimas per pranašą Džozefą Smitą. Tad, kai Senajame Testamente skaitysite apie sandoras, negalvokite vien apie Dievo ryšius su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Galvokite ir apie savo ryšį su Juo. Kai skaitysite apie nesuskaičiuojamos ainijos pažadą (žr. Pradžios 28:14), negalvokite vien apie milijonus tų, kurie šiandien Abraomą laiko savo protėviu. Galvokite ir apie jums Dievo pažadėtas amžinąsias šeimas ir amžinąjį prieaugį (žr. Doktrinos ir Sandorų 131:1–4; 132:20–24). Kai skaitysite apie paveldo žemę, negalvokite vien apie Abraomui pažadėtą žemę. Galvokite ir apie pačios žemės celestialinę lemtį – paveldą, kuris yra pažadėtas „romiesiems“, kurie „laukia Viešpaties“ (Mato 5:5; Psalmių 37:9, 11; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 88:17–20). O kai skaitysite apie tai, kad Dievo sandoros tauta palaimins visas žemės šeimas (žr. Abraomo 2:11), negalvokite vien apie Abraomo ar kitų iš jo kilusių pranašų tarnystę. Galvokite apie tai, ką galite padaryti ir jūs – sandorą sudaręs Jėzaus Kristaus sekėjas – kad būtumėte palaiminimu jus supančioms šeimoms.

Išnašos

1. Raselas M. Nelsonas, Sandoros, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.

2. Raselas M. Nelsonas, Semkimės Jėzaus Kristaus galios savo gyvenimui, 2017 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga. Prezidentė Linda K. Burton pasakė: „Sandorų sudarymas ir laikymasis reiškia, kad pasirenkame prisirišti prie Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus. Tai įsipareigojimas sekti Gelbėtoju“ (Galia, džiaugsmas ir meilė, kylantys iš sandorų laikymosi, 2013 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).