„Verta įsidėmėti. Pranašai ir pranašavimas“, Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. Senasis Testamentas, 2022 (2021)
„Verta įsidėmėti. Pranašai ir pranašavimas“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms, 2022
Verta įsidėmėti
Pranašai ir pranašavimas
Tradiciniame krikščioniškame Senojo Testamento skirstyme paskutinė dalis (nuo Izaijo iki Malachijo knygos imtinai) vadinama „pranašystėmis“, arba „pranašais“.1 Ta dalis, sudaranti apie ketvirtadalį Senojo Testamento, yra Dievo įgaliotų tarnų, kurie kalbėjosi su Viešpačiu ir tada Jo vardu perdavė Jo žinią žmonėms, maždaug tarp 900 iki 500 m. iki Kristaus, žodžiai.2
Pranašai ir pranašystės visame Senajame Testamente vaidina pagrindinį vaidmenį. Patriarchai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas matė regėjimus ir kalbėjo su dangaus pasiuntiniais. Mozė akis į akį kalbėjosi su Dievu ir Izraelio vaikams perdavė Jo valią. Pirmojoje ir Antrojoje Karalių knygose pasakojami įsimintini pranašų Elijos ir Eliziejaus darbai ir žodžiai. Senajame Testamente taip pat kalbama apie pranašes, tokias kaip Mirjama (žr. Išėjimo 15:20) ir Debora (žr. Teisėjų 4 skyrių), bei kitas pranašystės dvasia palaimintas moteris, tokias kaip Rebeka (žr. Pradžios 25:21–23) ir Ona (žr. 1 Samuelio 1:20–2:10). Nors psalmes parašė ne formaliai pašaukti pranašai, jos taip pat yra kupinos pranašystės dvasios, ypač dėl Mesijo atėjimo.
Tai nė kiek nestebina pastarųjų dienų šventųjų. Tiesą sakant, atkurtoji Jėzaus Kristaus evangelija mus moko, kad pranašai yra ne tik įdomus istorijos elementas, bet ir esminė Dievo plano dalis. Nors kai kurie pranašus gali laikyti būdingais tik Senojo Testamento laikams, mes juos matome kaip tai, ką turime bendra su Senojo Testamento laikais.
Vis dėlto Izaijo ar Ezechielio skyrių skaitymas gali skirtis nuo dabartinės Bažnyčios prezidento visuotinės konferencijos kalbos skaitymo. Kartais sunku suprasti, kad senovės pranašai turėjo ką mums pasakyti. Juk pasaulis, kuriame šiandien gyvename, gerokai skiriasi nuo to, kuriame jie pamokslavo ir pranašavo. Ir pats faktas, kad dabar yra pranašai, galėtų kelti klausimą: kam vargintis (o pavargti tikrai tenka) ir skaityti senovės pranašų žodžius?
Jie tikrai turi ką mums pasakyti
Šių laikų žmonės nėra pagrindinė Senojo Testamento pranašų auditorija. Tie pranašai turėjo neatidėliotinų rūpesčių, kuriems skyrė dėmesį savo laiku ir savo vietoje – lygiai taip pat, kaip ir mūsų pastarųjų dienų pranašai šiandien sprendžia mūsų neatidėliotinus rūpesčius.
Bet tuo pat metu pranašai gali matyti ne tik neatidėliotinus rūpesčius. Viena vertus, jie moko amžinų tiesų, aktualių bet kokiam amžiui. Ir, palaiminti apreiškimu, jie mato didesnį vaizdą, platesnę Dievo darbo perspektyvą. Pavyzdžiui, Izaijas ne tik įspėjo savo laikų žmones dėl jų nuodėmių, bet ir rašė apie izraelitų, gyvensiančių po 200 metų, išlaisvinimą, ir kartu mokė apie išvadavimą, kurio siekia visi Dievo žmonės. Be to, jis gebėjo rašyti pranašystes, kurios ir šiandien vis dar laukia galutinio išsipildymo – tokias, kaip pažadas apie „naująją žemę“ (Izaijo 65:17), kuri bus „pilna Viešpaties pažinimo“ (Izaijo 11:9), kur susiburs prarastos Izraelio gentys ir kur „Tautos nebekariaus tarpusavyje“ (Izaijo 2:4). Skaitant Senojo Testamento pranašų, tokių kaip Izaijas, knygas, džiugu suvokti, kad mes vaidiname svarbų vaidmenį tomis jų numatytomis šlovingomis dienomis.3
Taigi, kai skaitote senovės pranašystes, naudinga išsiaiškinti kontekstą, kuriame jos buvo parašytos. Bet taip pat jose turėtumėte matyti ir save, arba „pritaiky[ti] j[as] sau“, kaip sakė Nefis (žr. 1 Nefio 19:23–24). Kartais tai reiškia Babiloną laikyti pasaulietiškumo ir pasididžiavimo simboliu, o ne tik senovės miestu. Tai gali reikšti supratimą apie Izraelį kaip bet kuriuo laikmečiu gyvenančią Dievo tautą ir suprasti Sionę kaip pastarųjų dienų Dievo žmonių tikslą, o ne tik kaip kitą Jeruzalės pavadinimą.
Šventuosius Raštus galime pritaikyti, nes suprantame, kad pranašystė gali būti įgyvendinta keliais būdais.4 Geras to pavyzdys yra Izaijo 40:3 pranašystė: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite kelią Viešpačiui.“ Babilono nelaisvėje gyvenantiems žydams šis teiginys galėjo reikšti Viešpatį, kuris paruoš kelią iš nelaisvės grįžti į Jeruzalę. Matui, Morkui ir Lukui ši pranašystė išsipildė per Joną Krikštytoją, paruošusį kelią Gelbėtojo žemiškajai tarnystei.5 Džozefas Smitas gavo apreiškimą, kad ši pranašystė vis dar pildosi paskutinėmis dienomis, ruošiantis Kristaus tūkstantmečio tarnystei.6 Būdais, kuriuos dar tik imame suprasti, senovės pranašai tikrai kalbėjo mums. Jie mokė daug vertingų, amžinų tiesų, kurios mums tokios pat aktualios kaip ir senovės Izraeliui.
Laiko pilnatvė, aut. Gregas K. Olsenas
Jie liudijo apie Jėzų Kristų
Gal net svarbiau Senojo Testamento pranašystėse matyti Jėzų Kristų, nei jose matyti save. Jei Jo ieškosite, rasite Jį, net jei Jis neminimas vardu. Svarbu nepamiršti, kad Senojo Testamento Dievas, Viešpats Jehova, yra Jėzus Kristus. Kiekvieną kartą kalbėdami apie tai, ką Viešpats daro ar darys, pranašai kalba apie Gelbėtoją.
Taip pat rasite užuominų apie Pateptąjį (žr. Izaijo 61:1), Išpirkėją (žr. Ozėjo 13:14) ir būsimą karalių, ateisiantį per Dovydo liniją (žr. Izaijo 9:6–7; Zacharijo 9:9). Visos tos pranašystės yra apie Jėzų Kristų. Dažniausiai skaitysite apie išvadavimą, atleidimą, apmokėjimą ir atstatymą. Jei laikysite savo mintyse ir širdyse Gelbėtoją, šios pranašystės natūraliai jus nukreips į Dievo Sūnų. Galų gale geriausias būdas suprasti pranašystes yra „pranašystės dvasia“, kuri, kaip sako Jonas, yra „Jėzaus liudijimas“ (Apreiškimo 19:10).