Mato 8:23–27; Morkaus 4:35–41

Jėzus nuramina audrą

„Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!“ – mokiniai šaukėsi Gelbėtojo tuo metu, kai bangos ir vėjas talžė jų laivelį (žr. Morkaus 4:37–38). Būdami neviltyje dažnai žūtbūt trokštame pagalbos ir abejojame Gelbėtojo rūpesčiu mumis. Kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, Jėzus Kristus turi galimybę ir galią palengvinti mūsų naštą, supeikti mūsų bėdas ir pasakyti mums: „Nutilk, nusiramink!“ (Morkaus 4:39). Ši pamoka skirta padėti jums priimti Viešpaties ramybę, kai susiduriate su sunkumais.

Kokių turite baimių?

Mūsų gyvenime ateina laikas, kai jaučiamės esantys šėlstančios audros viduryje. Kartais šios gyvenimo audros gali sukelti mums baimę.

Vyresnysis Ronaldas A. Resbandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pasidalijo baimių, kurias kartais išgyvename, pavyzdžiais. Apsvarstykite panašias baimes, kurių galite turėti.

Pavyzdžiui, mūsų vieniši suaugusieji bijo įsipareigoti susituokti. Jaunavedžiai […] gali bijoti gimdyti vaikus į vis nedoresnį pasaulį. Misionieriai bijo daugelio dalykų, ypač kalbinti nepažįstamus. Našlės bijo gyventi vienos. Paaugliai bijo nepritapti; pirmokėliai bijo pirmos dienos mokykloje; universitetų studentai bijo atsiimti savo egzamino lapus. Bijome nesėkmės, atmetimo, nusivylimo ir nežinomybės. Bijome uraganų, žemės drebėjimų ir gaisrų, niokojančių kraštą ir žmonių gyvenimus. Bijome nebūti išrinkti ir, kita vertus, bijome būti išrinkti. Bijome, kad esame nepakankamai geri; bijome, kad Viešpats nelaimins mūsų. Bijome pasikeitimų ir mūsų baimės gali išaugti iki siaubo.

(Ronaldas A. Resbandas, Nesijaudinkite, 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga)

Savo studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus.

• Kokias baimes, panašias į minėtas vyresniojo Resbando, turite jūs?

• Kaip šios baimės gali paveikti jūsų tikėjimą? Kodėl?

• Ką galite padaryti, kad Gelbėtojas jums padėtų nugalėti šias baimes?

Mokydamiesi šiandien, ieškokite tiesų, kurios gali padėti jums gauti Viešpaties ramybę, kuri padės numalšinti jūsų baimes.

Baisi patirtis

Raštuose aprašytų įvykių įsivaizdavimas mokantis gali žymiai padidinti jūsų mokymosi galią ir efektyvumą. Studijuokite Morkaus 4:35–38 ir pabandykite įsivaizduoti Kristaus mokinių patirtį, aprašytą šiose eilutėse.

1. Savo Raštų studijavimo žurnale nupieškite. Pridėkite prie savo piešinio, jei taip nurodyta pamokoje arba paraginta Šventosios Dvasios.

Savo studijavimo žurnale nesudėtingu piešiniu atvaizduokite sceną iš Morkaus 4:35–38 . Įtraukite bet kokių detalių, kurias manote esant naudingas. Šį piešinį naudosite pamokos metu, kad šią istoriją susietumėte su savo gyvenimu. Piešdami galite užduoti sau šiuos klausimus:

• Kaip, jūsų įsivaizdavimu, galėjo atrodyti laivas?

• Ką galėjo padaryti mokiniai bangoms daužantis į laivą?

• Kaip, jūsų manymu, atrodė ir jutosi audra?

Apmąstykite, kaip įvykiai, aprašyti šioje ištraukoje, gali simbolizuoti įvykius, kurie atsitiko, atsitinka ar gali atsitikti jūsų gyvenime.Šalia skirtingų jūsų sukurto piešinio dalių užrašykite savo gyvenimo aspektus, kuriuos galėtų atspindėti šios Raštų ištraukos elementai. Pavyzdžiui, laivas gali atspindėti dalykus, siejančius jus su Gelbėtoju. Bangos arba audra gali atspindėti pagundas ar išbandymus, kuriuos išgyvenate ir kurie grasina jus pergalėti.

• Kokias emocijas išgyveno Kristaus mokiniai, kurias galite atpažinti?

• Kokiose situacijose kas nors gali pagalvoti, kad Gelbėtojas per jų gyvenimo audras miega? Kodėl?

Dar kartą perskaitykite Morkaus 4:38 ir raskite klausimą, kurį uždavė Kristaus mokiniai.

• Kokias tiesas apie Gelbėtoją jie galėjo pamiršti audros metu?

Studijuokite Morkaus 4:39–41 ir ieškokite, ką išmokote apie Jėzaus Kristaus būdą ir charakterį.

• Ką sužinojau apie Jėzaus Kristaus būdą ir charakterį?

• Kokias tiesas galime išmokti iš šios ištraukos apie Gelbėtojo gebėjimą nuraminti mūsų gyvenimo audras?

Pasirinktinai. Norite sužinoti daugiau?

Kaip tokia baisi audra gali vykti tokiame mažame vandens telkinyje?

Galilėjos ežeras […] yra Jordano slėnyje virš 200 metrų žemiau jūros lygio ir yra apsuptas aukštų kalnų iš vakarų, šiaurės ir rytų. Vėjo gūsiai praūžia kalnų šlaitais ir sukelia staigias ir stiprias audras, o šiame mažame vandens telkinyje pakyla didžiulės bangos.

(New Testament Student Manual [2018], 108)

Kodėl Jėzus švelniai pabarė mokinius už netikėjimą?

Prezidentas Hovardas V. Hanteris (1907–1995) mokė:

Visi esame patyrę netikėtų gyvenimo audrų. Tam tikros audros, nors ir trumpalaikės, kaip ir kilusi Galilėjos ežere, gali būti nuožmios, bauginančios ir galimai destruktyvios. Kaip pavieniai asmenys, kaip šeimos, kaip bendruomenės, kaip tautos ir net kaip pati Bažnyčia, mes esame patyrę staigių škvalų, kurių metu vienaip ar kitaip imdavome klausti: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Vienaip ar kitaip visuomet, nutilus audrai, tylumoje išgirsdavome: „Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?“

Niekas iš mūsų nenorėtume manyti, kad neturime tikėjimo, tačiau manau, kad šis švelnus Viešpaties pabarimas yra labai pelnytas. Šis didysis Jehova, kuriuo mes pasikliaujame ir kurio vardą prisiėmėme, pasakė: „Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!“ ( Pradžios 1:6) Jis taip pat pasakė: „Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ ( Pradžios 1:9) Be to, būtent Jis perskyrė Raudonąją jūrą, kad izraelitai galėtų pereiti sausu dugnu. (Žr. Išėjimo 14:21–22 .) Tad tikrai nereikia stebėtis, jog Galilėjos jūroje Jis sugebėjo suvaldyti kelias stichijas. Mūsų tikėjimas turėtų mums priminti, kad Jis gali nuraminti neramius mūsų gyvenimo vandenis.

(Howard W. Hunter, “Master, the Tempest Is Raging,” Ensign, Nov. 1984, 33)

Kaip ši istorija susijusi su manimi?

Sesuo Lisa L. Harknes, pirmoji patarėja visuotinėje Pradinukų organizacijos prezidentūroje, dalijosi:

Gyvenime vyrauja žemiška tendencija, net pagunda, atsidūrus išbandymų, bėdų ar negandų apsupty sušukti: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad žūvu? Gelbėk mane.“ […]

Galiu įsivaizduoti, kad Jėzaus mokiniai audros talžomoje valtyje privalėjo stebėti bangas ir mėginti išsemti vandenį. Galiu įsivaizduoti, ką jie darė su burėmis stengdamiesi nors bent kiek suvaldyti savo mažą laivelį. Jie visą dėmesį buvo sutelkę į tos akimirkos išgyvenimą ir jų pagalbos šauksmas buvo skubus ir nuoširdus.

Ir šiais laikais nesame kitokie. […] Kai atsiduriame sumaištyje, gali atrodyti, jog mūsų tikėjimas tiek išbandomas, kad pasiekiame savo ištvermės ir supratimo ribas. Baimės bangos gali mus išblaškyti ir priversti pamiršti Dievo gerumą, dėl to esamą situaciją pradedame suprasti ribotai ir neaiškiai. Visgi būtent tomis mūsų kelionės čia, žemėje, akimirkomis mūsų tikėjimas gali būti ne tik išbandytas, bet ir sustiprintas.

(Lisa L. Harkness, “Peace, Be Still,” Ensign or Liahona, Nov. 2020, 81)