24. Kafarnaumas

Kafarnaumas, išsidėstęs šiauriniame Galilėjos jūros krante, buvo Jėzaus tarnystės Galilėjoje centras (Mt 9:1–2; Mk 2:1–5). Tai buvo svarbus ir klestintis žvejybos ir prekybos centras, kuriame gyveno tiek kitataučiai, tiek ir žydai. Pirmame šimtmetyje jame turbūt buvo ne daugiau kaip 1000 gyventojų. Kafarnaumas buvo svarbių prekybos kelių sankirtoje, apsuptas derlingų žemių. Romėnų kariai, statydami pirtis ir sandėlius, prie miesto vystymosi prisidėjo gerai pastatytais viešaisiais pastatais. Nepaisant daugelio čia padarytų stebuklų, iš esmės žmonės atmetė Gelbėtojo tarnystę. Todėl Jėzus prakeikė miestą (Mt 11:20, 23–24). Laikui bėgant Kafarnaumas virto griuvėsiais ir tebėra negyvenamas.

Reikšmingi įvykiai. Kafarnaumas buvo žinomas kaip Gelbėtojo „savasis miestas“ (Mt 9:1–2; Mk 2:1–5). Čia jis padarė daug stebuklų. Pavyzdžiui, jis išgydė daug žmonių (Mk 1:32–34), įskaitant šimtininko tarną (Lk 7:1–10), Petro uošvę (Mk 1:21, 29–31), paralyžiuotą žmogų, kurio gultą nuleido per stogą (Mk 2:1–12), žmogų su padžiūvusia ranka (Mt 12:9–13). Čia Jėzus taip pat išvarė daug piktųjų dvasių (Mk 1:21–28, 32–34), prikėlė iš mirusiųjų Jayro dukterį (Mk 5:22–24, 35–43) ir pasakė pamokslą apie gyvenimo duoną Kafarnaumo sinagogoje (Jn 6:24–59). Gelbėtojas nurodė Petrui Galilėjos jūroje pagauti žuvį, ją pražiodyti ir išimti monetą mokesčiui sumokėti (Mt 17:24–27).