Antroji Nefio knyga

1 Ir dabar, buvo taip, kad po to, kai aš, Nefis, baigiau mokyti savo brolius, mūsų tėvas Lehis taip pat daug ką jiems kalbėjo ir atpasakojo jiems, kokių didžių dalykų Viešpats jiems padarė, išvesdamas juos iš Jeruzalės žemės.

2 Ir jis kalbėjo jiems apie jų sukilimus ant vandenų ir Dievo pasigailėjimus, kad buvo pasigailėta jų gyvybių ir jų neprarijo jūra.

3 Ir jis taip pat kalbėjo jiems apie pažado žemę, kurią jie gavo – koks gailestingas buvo Viešpats, perspėdamas mus, kad turime bėgti iš Jeruzalės žemės.

4 Nes štai, – sakė jis, – aš mačiau regėjimą, iš kurio žinau, kad Jeruzalė sunaikinta; ir jei mes būtume pasilikę Jeruzalėje, taip pat būtume žuvę.

5 Bet, – sakė jis, – nepaisant mūsų suspaudimų, mes gavome pažado žemę, žemę, kuri yra rinktinė tarp visų kitų žemių; žemę, kurią Viešpats Dievas pagal sandorą pažadėjo man, kad tai bus mano sėklos paveldo žemė. Taip, Viešpats pagal sandorą pažadėjo šią žemę man ir mano vaikams per amžius, ir taip pat visiems tiems, kurie Viešpaties ranka bus išvesti iš kitų šalių.

6 Todėl aš, Lehis, pagal manyje esančios Dvasios poveikius pranašauju, kad nė vienas į šitą žemę neateis, jeigu jo neatves Viešpaties ranka.

7 Todėl ši žemė yra pašvęsta tam, kurį jis atves. Ir jei bus taip, kad jie tarnaus jam pagal jo duotus įsakymus, jiems tai bus laisvės žemė; todėl jie niekada nebus nuvesti į nelaisvę; jei taip bus, tai dėl nedorybės; nes jei įsigalės nedorybė, prakeikta bus žemė jiems, bet teisiesiems ji bus palaiminta per amžius.

8 Ir štai tai yra išmintis, kad ši žemė kol kas būtų saugoma nuo kitų tautų pažinimo; nes štai daug tautų užplūstų žemę, todėl neliktų vietos paveldui.

9 Todėl aš, Lehis, gavau pažadą, kad kiek tie, kuriuos Viešpats Dievas išves iš Jeruzalės žemės, laikysis jo įsakymų, tiek jie klestės ant šios žemės veido; ir bus apsaugoti nuo kitų tautų, kad galėtų turėti šią žemę sau. Ir jei bus taip, kad jie laikysis jo įsakymų, jie bus palaiminti ant šios žemės veido, ir nebus nė vieno nei jiems varginti, nei atimti paveldo žemės; ir jie saugiai gyvens per amžius.

10 Bet štai, kada ateis laikas, kad jie nusiris į netikėjimą, po to, kai gavo tokius didžius palaiminimus iš Viešpaties rankos, žinodami apie žemės ir visų žmonių sukūrimą, žinodami didžius ir nuostabius Viešpaties darbus nuo pasaulio sukūrimo; turėdami galią, duotą jiems daryti viską tikėjimu; turėdami visus įsakymus nuo pradžios ir atvesti jo beribio gerumo į šią vertingą pažado žemę, – štai sakau, – jei ateis diena, kada jie atmes Izraelio Šventąjį, tikrąjį Mesiją, savo Išpirkėją ir savo Dievą, štai teismai to, kuris yra teisingas, bus ant jų.

11 Taip, jis atves pas juos kitas tautas ir duos joms galią, ir atims iš jų nuosavybės žemes, ir padarys, kad juos išsklaidytų ir sutriuškintų.

12 Taip, kol viena karta pereis į kitą, tarp jų bus kraujo praliejimų ir nuožmių aplankymų; todėl, mano sūnūs, norėčiau, kad atmintumėte; taip, norėčiau, kad įsiklausytumėte į mano žodžius.

13 O kad jūs pabustumėte; pabustumėte iš gilaus miego, taip, netgi iš pragaro miego ir nusikratytumėte baisiąsias grandines, kuriomis esate sukaustyti, grandines, kurios sukausto žmonių vaikus, kad jie vedami nelaisvėn į amžinąją nelaimės ir vargo prarają.

14 Pabuskite! Ir pakilkite iš dulkių, išgirskite žodžius kretančio gimdytojo, kurio galūnes netrukus turėsite paguldyti šaltame ir nebyliame kape, iš kur joks keleivis negali sugrįžti; dar kelios dienos, ir aš eisiu visos žemės keliu.

15 Bet štai Viešpats išpirko mano sielą iš pragaro; aš pamačiau jo šlovę ir esu amžinai apglėbtas jo meilės rankomis.

16 Ir noriu, kad atmintumėte laikytis Viešpaties nuostatų bei potvarkių. Štai, toks buvo mano sielos rūpestis nuo pat pradžios.

17 Mano širdis laikas nuo laiko būdavo prislėgta liūdesio, nes baiminausi, kad tik dėl jūsų širdžių kietumo Viešpats, jūsų Dievas neišeitų savo rūstybės pilnatvėje ant jūsų, kad būtumėte iškirsti ir sunaikinti amžiams;

18 arba, kad daugelio kartų laikotarpiui jus ištiktų prakeiksmas; ir jus lankytų kalavijas ir badas ir būtumėte nekenčiami ir vedami pagal velnio valią ir nelaisvę.

19 O mano sūnūs, kad tik tai neištiktų jūsų, bet kad būtumėte išrinkta ir Viešpaties laiminama liaudis. Bet štai teįvyksta jo valia; nes per amžius jo keliai – teisumas.

20 Ir jis yra pasakęs: Kiek laikysitės mano įsakymų, tiek klestėsite žemėje; bet kiek nesilaikysite mano įsakymų, tiek būsite atkertami nuo mano akivaizdos.

21 Ir dabar, kad mano siela galėtų džiaugtis jumis ir kad mano širdis galėtų palikti šį pasaulį džiugi dėl jūsų, kad nebūčiau su širdgėla ir sielvartu paguldytas į kapą, pakilkite iš dulkių, mano sūnūs, ir būkite vyrai ir pasiryžę būti vienos minties ir vienos širdies, visame kame vieningi, kad nenužengtumėte į nelaisvę;

22 kad nebūtumėte prakeikti skaudžiu prakeiksmu ir taip pat kad neužsitrauktumėte teisingojo Dievo nemalonės sunaikinimui, taip, amžinam sunaikinimui tiek sielos, tiek ir kūno.

23 Pabuskite, mano sūnūs; apsiginkluokite teisumo ginklais. Nusikratykite grandines, kuriomis esate surakinti, ir išeikite iš tamsumos, ir atsikelkite iš dulkių.

24 Nemaištaukite daugiau prieš savo brolį, kurio regėjimai buvo šlovingi ir kuris vykdė įsakymus nuo to laiko, kai palikome Jeruzalę; ir kuris buvo įrankiu Dievo rankose, išvedant mus į pažado žemę; nes jei ne jis, būtume žuvę nuo bado tyruose; nepaisydami to, jūs kėsinotės atimti jam gyvybę; taip, ir jis per jus iškentėjo daug sielvarto.

25 Ir aš nepaprastai bijau ir drebu dėl jūsų, kad tik jis vėl nenukentėtų; nes štai, jūs apkaltinote jį, kad jis siekė galios ir valdžios jums; bet aš žinau, kad jis nesiekė nei galios, nei valdžios jums, bet siekė Dievo šlovės ir jūsų pačių amžinos gerovės.

26 Ir jūs murmėjote, kadangi jis buvo jums atviras. Jūs sakote, kad jis buvo griežtas; sakote, kad jis buvo piktas su jumis; bet štai jo griežtumas buvo jame buvusio Dievo žodžio galios griežtumas; ir tai, ką jūs vadinate pykčiu, buvo tiesa, sulig ta, kuri yra Dieve, kurios jis negalėjo nutylėti, drąsiai apreikšdamas jūsų nedorybes.

27 Ir Dievo galia būtinai turi būti su juo, netgi kad jis įsakinėtų jums, kad jūs paklustumėte. Bet štai tai ne jis, bet Viešpaties Dvasia, buvusi jame, atvėrė jo burną kalbai, tad jis negalėjo jos užčiaupti.

28 Ir dabar, mano sūnau Lamanai ir taip pat Lemueli ir Samai, ir taip pat mano sūnūs, kurie esate Izmaelio sūnūs, štai, jei įsiklausysite į Nefio balsą, jūs nepražūsite. Ir jeigu jo klausysite, aš palieku jums palaiminimą, taip, būtent savo pirmąjį palaiminimą.

29 Bet jeigu jo neklausysite, aš atsiimu savo pirmąjį palaiminimą, taip, būtent savo palaiminimą, ir jis bus ant jo.

30 Ir dabar, Zoramai, aš kalbu tau: štai, tu esi Labano tarnas; tačiau tu buvai išvestas iš Jeruzalės žemės ir žinau, kad esi tikras mano sūnaus Nefio draugas per amžius.

31 Todėl, kadangi tu buvai ištikimas, tavo sėkla bus palaiminta kartu su jo sėkla, tad jie ilgai gyvens klestėdami ant šios žemės veido; ir niekas, išskyrus nedorybę tarp jų, per amžius nepažeis, arba nesudrums, jų klestėjimo ant šios žemės veido.

32 Todėl, jei laikysitės Viešpaties įsakymų, Viešpats yra pašventęs šią žemę tavo sėklos su mano sūnaus sėkla saugumui.