Pragaras

Pastarųjų dienų apreiškimas kalba apie pragarą mažiausiai dviem prasmėmis. Visų pirma tai laikinoji buveinė dvasiniame pasaulyje tiems, kurie buvo nepaklusnūs mirtingajame gyvenime. Šia prasme pragaras turi pabaigą. Čia dvasios bus mokomos evangelijos ir kažkada po savo atgailos bus prikeltos gyventi tame šlovės laipsnyje, kurio jos vertos. Tie, kurie neatgailaus, bet vis dėlto nėra pražūties sūnūs, Tūkstantmečio metu pasiliks pragare. Po šio tūkstančio metų kentėjimų, jie bus prikelti telestialinei šlovei (DS 76:81–86; 88:100–101).

Antra, tai yra nuolatinė vieta tų, kurie neišpirkti Jėzaus Kristaus apmokėjimu. Šita prasme pragaras yra nuolatinis. Jis skirtas tiems, kurie pripažįstami esą „ir toliau nešvarūs“ (DS 88:35, 102). Tai yra vieta, kur Šėtonas, jo angelai ir pražūties sūnūs – tie, kurie išsižadėjo Sūnaus po to, kai Tėvas jį apreiškė – gyvens amžinai (DS 76:43–46).

Raštai kartais mini pragarą, kaip išorinę tamsą.

Yra paruošta vieta, taip, būtent tas baisus pragaras, 1 Nef 15:35.
Kūno valia duoda velnio dvasiai galią nuvesti mus į pragarą, 2 Nef 2:29.
Kristus paruošė kelią mums išgelbėti iš mirties ir pragaro, 2 Nef 9:10–12.
Kurie pasilieka nešvarūs, eina į nesibaigiantį kentėjimą, 2 Nef 9:16.
Velnias suvilioja jų sielas ir atsargiai nusiveda juos į pragarą, 2 Nef 28:21.
Jėzus išpirko mano sielą iš pragaro, 2 Nef 33:6.
Išsivaduokite iš pragaro kančių, JokK 3:11.
Pragaro grandinės reiškia būti velnio paimtam nelaisvėn ir vedamam pagal jo valią į sunaikinimą, Al 12:11.
Nelabieji išmetami į išorinę tamsą iki jų prikėlimo meto, Al 40:13–14.
Nešvarūs būtų nelaimingesni gyvendami su Dievu, nei gyvendami pragare, Mrm 9:4.