Palapinė (padangtė, tabernakulis)

Taip vadinosi Viešpaties namai, Izraelitų garbinimo centras, jiems išėjus iš Egipto. Iš esmės Palapinė buvo kilnojama šventykla ir galėjo būti išardyta ir vėl surinkta. Izraelio vaikai naudojosi šia Palapine, kol pasistatė Saliamono šventyklą (DS 124:38).

Dievas Mozei apreiškė Palapinės modelį (Iš 26–27), ir Izraelio vaikai pastatė ją pagal tą modelį (Iš 35–40). Kai Palapinė buvo užbaigta, debesis uždengė palapinę, ir Viešpaties šlovė pripildė Palapinę (Iš 40:33–34). Debesis buvo Dievo buvimo ženklas. Naktį jis būdavo ugnies pavidalo. Kol debesis būdavo virš palapinės, Izraelio vaikai laikydavosi toje pačioje vietoje. Kai jis pajudėdavo, kartu keliaudavo ir jie (Iš 40:36–38; Sk 9:17–18). Klajonių dykumoje ir Kanaano užkariavimo metu Izraelio vaikai nešiojosi Palapinę su savimi. Po užkariavimo Palapinė buvo pastatyta Šilojuje, Viešpaties išrinktoje vietoje (Joz 18:1). Izraelio vaikams pastačius Saliamono šventyklą, tolimesnė Palapinės istorija nežinoma.

Viešpats ir Izaijas naudojo Palapinės sąvoką kaip Sionės ir Jeruzalės miestų simbolį Viešpaties antrojo atėjimo metu (Iz 33:20; Moz 7:62).