Alma, Almos sūnus
Mormono Knygoje – pirmasis vyriausiasis nefitų tautos teisėjas ir pranašas. Jaunystėje siekė sunaikinti Bažnyčią (Mzj 27:8–10). Tačiau jam pasirodė angelas, ir jis buvo atverstas į evangeliją (Mzj 27:8–24; Al 36:6–27). Vėliau atsisakė vyriausiojo teisėjo posto, kad galėtų mokyti žmones (Al 4:11–20).
Almos knyga
– atskira Mormono Knygos knyga, apimanti pranašų Almos sūnaus Almos ir pastarojo sūnaus Helamano užrašų santrauką. Šioje knygoje aprašyti įvykiai vyko maždaug nuo 91 iki 52 metų prieš Kristaus gim. Knygoje yra 63 skyriai. 1–4 skyriuose aprašomas Nehoro ir Amlisio pasekėjų maištas prieš nefitus. Dėl to kilę karai buvo vieni iš labiausiai niokojančių karų, kokie tik iki to laiko buvo nefitų istorijoje. 5–16 skyriuose pateikta ataskaita apie Almos pirmąsias misionieriškas keliones, įskaitant jo pamokslą apie Gerąjį Ganytoją (Al 5) ir jo su Amuleku pamokslavimą Amoniho mieste. 17–27 skyriuose yra Mozijo sūnų ir jų tarnystės tarp lamanitų metraštis. 28–44 skyriuose yra vieni iš svarbiausių Almos pamokslų. 32 skyriuje Alma žodį palygina su sėkla; 36 skyriuje jis atpasakoja savo atsivertimo istoriją savo sūnui Helamanui. 39–42 skyriuose aprašomas Almos patarimas savo sūnui Koriantonui, kuris buvo įsivėlęs į moralinį prasižengimą; šis svarbus pamokslas paaiškina teisingumą, gailestingumą, prikėlimą ir apmokėjimą. 45–63 skyriuose aprašoma to laikotarpio nefitų karai ir Hagoto vadovaujamos kelionės. Nefitus savo narsiais ir savalaikiais veiksmais padėjo apsaugoti tokie žymūs vadovai kaip vadas Moronis, Teankumas ir Lehis.