Paveldėtojas Asmuo, turintis teisę paveldėti materialines ar dvasines dovanas. Raštuose teisiesiems pažadėta, kad jie taps visko, ką Dievas turi, paveldėtojais. Abraomas norėjo turėti paveldėtoją, Pr 15:2–5. Abraomas tapo pasaulio paveldėtoju per tikėjimo teisumą, Rom 4:13. Mes esame Dievo vaikai, o jei vaikai, tai ir paveldėtojai, Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, Rom 8:16–17 (DS 84:38). Esi sūnus ir Dievo paveldėtojas per Kristų, Gal 4:7. Dievas paskyrė savo Sūnų visa ko paveldėtoju, Hbr 1:2. Kurie žvelgia ateitin, laukdami savo nuodėmių atleidimo, yra Dievo karalystės paveldėtojai, Mzj 15:11. Žmonės tapo Kristaus vaikais ir Dievo karalystės paveldėtojais, 4 Nef 1:17. Kurie mirė be pažinimo apie evangeliją, gali tapti celestialinės karalystės paveldėtojais, DS 137:7–8. Atgailaujantieji mirusieji yra išgelbėjimo paveldėtojai, DS 138:59. Abraomas tapo teisėtu paveldėtoju per savo teisumą, Abr 1:2.