Biblija

Hebrajų ir krisčionių Raštų, kuriuose užrašyti dieviški apreiškimai, rinkinys. Žodis biblija reiškia „knygos“. Biblija yra daugelio pranašų ir įkvėptų rašytojų, kurie rašė veikiami Šventosios Dvasios, darbas (2 Pt 1:21).

Krisčionių Bibliją sudaro dvi dalys, bendrai žinomos kaip Senasis ir Naujasis testamentai. Senasis Testamentas susideda iš Raštų knygų, kurias Palestinos žydai naudojo Viešpaties mirtingosios tarnystės metu. Naujajame Testamente yra apaštalų laikotarpiu parašyti raštai, kurie laikomi tiek pat šventais ir turinčiais tokią pat galią, kaip žydų Raštai. Senojo Testamento knygos paimtos iš tautosakos, rašytos daugelį amžių ir parašytos beveik vien hebrajiškai. Tuo tarpu Naujojo Testamento knygos yra vienos kartos darbas ir parašytos daugiausia graikiškai.

Senajame Testamente žodis testamentas atstovauja hebrajišką žodį, reiškiantį „sandora“. Senoji sandora yra įstatymas, duotas Mozei, kai Izraelis atmetė evangelijos pilnatvę, kurią turėjo Dievo žmonės nuo mirtingumo pradžios. Naujoji sandora yra evangelija, kurios mokė Jėzus Kristus.

Hebrajiškoje Biblijoje (Senajame Testamente) knygos suskirstytos į tris grupes: įstatymas, pranašai ir raštai. Biblijoje, kurią naudoja krisčionių pasaulis, knygos suskirstytos pagal temas, kaip antai: istorinės, poetinės ir pranašų.

Naujojo Testamento knygos dažniausiai išdėstytos tokia tvarka: keturios evangelijos ir Apaštalų darbai; Pauliaus laiškai; bendri Jokūbo, Petro, Jono ir Judo laiškai; ir Apreiškimas Jonui.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia pripažįsta ir gerbia Bibliją bei tvirtina, kad paskutinėmis dienomis Viešpats per savo pranašus ir toliau teikia papildomą apreiškimą, kuris paremia ir patvirtina biblinį aprašymą apie Dievo reikalus su žmonija.