Nukryžiavimas

Naujojo Testamento laikais paplitusi romėniška egzekucijos forma, kur asmuo būdavo nužudomas pririšant ar prikalant jam rankas ir kojas prie kryžiaus. Paprastai tai buvo daroma tik vergams ir niekingiausiems nusikaltėliams. Prieš nukryžiavimą dažnai eidavo nuplakimas (Mk 15:15). Nukryžiuojamas asmuo paprastai buvo priverčiamas pats nešti savo kryžių į egzekucijos vietą (Jn 19:16–17). Jo drabužius paprastai paimdavo nuosprendį vykdantys kareiviai (Mt 27:35). Kryžius būdavo įsmeigiamas į žemę taip, kad žmogaus pėdos būdavo tik pėdą ar dvi virš žemės. Kryžių stebėdavo kareiviai, kol žmogus ant kryžiaus numirdavo, kas kartais trukdavo iki trijų dienų (Jn 19:31–37).

Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, kadangi grupė netikinčiųjų melagingai apkaltino jį maištu prieš ciesorių ir piktžodžiavimu, kadangi jis sakėsi esąs Dievo Sūnus. Dar Jėzus buvo pajuoktas purpurine mantija (Jn 19:2), erškėčių vainiku ir kitais būdais (Mt 26:67; Mk 14:65).